TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LŽ REKOMENDUOJA

I.Krupavičius neįsivaizduoja savęs bulvare

2013 03 23 6:02
"Niekada nesakyk "niekada", bet kitoje televizijoje galėčiau dirbti nebent žinių formatu", - teigia I.Krupavičius./Ritos Stankevičiūtės (LŽ) nuotrauka

Šešerius metus rytinį LRT televizijos šou "Labas rytas, Lietuva" vedantis Ignas Krupavičius kalba apie lietuvių vaišingumą ir nekultūringumą, apie bulvarėjančią žiniasklaidą, savo santuoką bei kitus dalykus.

- Lapkričio 30 dieną "Labas rytas, Lietuva" šventė dvidešimt penktąjį gimtadienį. Ar verta didžiuotis ilgaamžiškumu? Juk sovietiniais laikais ši laida buvo komunistinės propagandos ruporas.

- Nepasakyčiau, kad laidoje buvo vien propaganda. Ilgaamžiškumas yra siekiamybė. Jeigu "Labas rytas, Lietuva" yra, vadinasi, jos reikia. Rytinė laida - brangus malonumas, todėl komercinių kanalų eteryje tokie projektai neišsilaiko. Kuo ilgiau gyvuoja laida, tuo geriau. Mes ilgaamžiai, nes esame kiek konservatyvūs ir nedarome didelių pokyčių.

- Laidą vedi pakaitomis su Egle Daugėlaite. Tavęs neišbalansuoja tai, kad savaitę keliesi penktą ryto ir ari, o po to savaitę turi marias laisvo laiko?

- Neišbalansuoja. Dirbdamas kas antrą savaitę esu laimingas žmogus. Man gaila sveikatos, bet esu jaunas - organizmas gali atlaikyti tokį krūvį. Ne paslaptis, kad "Labas rytas, Lietuva" vedėjai, ypač moterys, nuolat keičiasi dėl apkrovos. Reikėtų ir man daugiau poilsiauti, bet dabar tam neturiu laiko.

- Pernai liepos 20 dieną prasidėjo neįprasta aštuonias dienas trukusi akcija - su "Labas rytas, Lietuva" režisieriumi Vaidotu Urbanavičiumi sėdote ant dviračių ir keliavote po šalį penkis šimtus kilometrų, turėdami aštuonis litus. Tave nustebino lietuvių svetingumas?

- Tikėjausi to. Esu žinomas veidas ir tai duoda naudą, bet ir niekam nepažįstamas Vaidas keletą kartų ieškojo nakvynės ir rado. Kita vertus, viskas priklauso nuo to, kaip bendrauji su žmogumi. Jei spinduliuoji pasitikėjimą, tave visur priims.

Lietuviai be galo vaišingi. Bet jie ir be galo nekultūringi. Nesakau, kad visi, bet vienas kitas nekultūringumo pavyzdys užgožia viską. Važiuoji dviračiu, o į tave meta graužtuką. Savaime suprantama, kokios markės mašinoje sėdi tokie žmonės ir kaip jie atrodo. Nesuvokiama ir tai, kaip per langą galima išmesti vienkartinį kavos puoduką. Ko gero, tokie buvo paprasčiausiai neauklėjami. Tai - tėvų atsakomybė.

- Dėl savo einamų pareigų negali prisiliuobti, keiktis ir kalbėti visko, kas šauna į galvą. Nesijauti suvaržytas įvaizdžio?

- Manęs tai nevaržo. Labai dėl to džiaugiuosi. Džiaugiuosi, kad yra tam tikros ribos, ką galiu ir ko negaliu daryti. Esu televizijos veidas, jos atspindys. Gyvenime aš nesikeikiu.

- Įtariu, kad tave ne kartą bandė perpirkti komerciniai kanalai. Bandė?

- "Ateik pas mus - duosim daugiau"? Nebuvau priėjęs iki pinigų derinimo fazės. Ne paslaptis, kad buvo pokalbių su komerciniais transliuotojais, siūlė vesti vieną kitą laidą, bet, tarkim, man netiko formatas arba jiems netiko mano požiūris. Sako, kad pasikeitimai yra gerai, kad kas penkerius metus reikia išbandyti naują darbą. Bet kuo toliau, tuo labiau darausi lojalus LRT televizijai. Mėgaujuosi dirbdamas visuomeniniame kanale ir didžiuojuosi, kad esu čia. Kultūros ir žinių atžvilgiu šis kanalas yra neabejotinas lyderis. Niekada nesakyk "niekada", bet kitoje televizijoje galėčiau dirbti nebent žinių formatu. Jokiu būdu ne bulvarinėje laidoje.

I.Krupavičiaus nevaržo jo įvaizdis. "Džiaugiuosi, kad yra tam tikros ribos, kad yra apibrėžta, ką galiu ir ko negaliu daryti", - sako vyriškis.

- Lietuviška žiniasklaida žaidžia negatyvia informacija. Tai turi įtakos žmonėms, kurie žurnalistų murkdomi bulvare ir farširuojami tamsa?

- Bet kokia informacija, kurią gauna žmogus, jį veikia. Viskas priklauso nuo to, ko reikia žiniasklaidos vartotojui. Jeigu jis nuo ryto iki vakaro žiūri realybės šou, vadinasi, jam to reikia. Nesmerkiu ir nemoralizuoju žmonių.

- Tau neatrodo, jog žurnalistai šiais laikais kuria iliuziją, kad viskas blogai, egzistuoja nebaudžiamumas, o valdžia vienareikšmiškai prasta?

- (Mąsto.) Žiniasklaida akivaizdžiai bulvarėja, pirmuosiuose puslapiuose - tik neigiamos naujienos apie tai, kad kas nors ką nors užkapojo ar prisigėrė. Tai, be abejonės, daro neigiamą poveikį formuojant visuomenę. Yra laikraščių, kurių neatsiverčiu, nes žinau, kas juose rašoma. Teigti, kad spauda rašo negatyvius straipsnius, nes skaitytojams jų reikia, yra žemas lygis. Žiniasklaidos priemonės turi ugdyti ir puoselėti.

- Sudaryk žurnalistų, kurie iš tavęs ėmė interviu, trijų blogiausių klausimų "topą".

- Nesudarysiu blogiausių klausimų trejetuko, nes nėra blogų klausimų. Viskas priklauso nuo to, kas ir kaip tavęs klausia. Tiesa, nepasakysiu, kad džiaugiuosi, kai manęs klausinėja: "Kelintą valandą keliesi į darbą?", "Ar sunku keltis?". Darbas yra darbas - keliesi ir atsikeli. Nesakau, kad tai banalūs ar blogi klausimai. Jie tiesiog nesukelia jokios emocijos.

- Sapnuoji savo darbą?

- Būna. Sapnuoju, kad vėluoju į eterį, kad neateina pašnekovas. Nesapnuoju košmarų.

- Tu - viešosios įstaigos "8 kaštonai" direktorius. Kuo užsiima ši organizacija?

- "8 kaštonams" rūpi kultūra. Mūsų prioritetai - edukacija, švietimas, TV projektai ir įvairių meno formų išraiška. Negaliu konkretizuoti planų, nes ką tik susikūrėme. Turime daug idėjų, rašome daug projektų. Kol kas jie nerealizuoti - viskas kuriama.

- Esi vedęs Tomą Krupavičienę. Šiais laikais santuoka tampa atgyvena - poros gyvena susimetusios. Kodėl nusprendei vesti?

- Jeigu rimtai žvelgi į gyvenimą su savo žmogumi, santuoka yra vienas saugiklių. Vesdamas parodai jam pagarbą, atsidavimą ir duodi ištikimybės įžadus. Santuoka sutvirtina tavo santykius. Sugyventi reikia mokėti, tai - menas. Meilė išugdoma. Man gražu, kai žmonės kartu nugyvena keturiasdešimt metų. Tai - tikroji meilė su visais nuopuoliais, pakilimais ir džiaugsmais. Pasisakau už santuoką, įžadus ir bažnyčią.

- 2012 metų vasario 14 dieną gimė jūsų pirmagimis Bartas. Tu - geras tėtukas?

- Tikiuosi, kad toks esu. Grįžtu namo, o Bartas tiesia rankas. Sunku papasakoti, koks jausmas apima. Reikia tai patirti. Tėčio pareigos labai atsakingos. Bartas iš mūsų mokosi tiek pat, kiek mes iš jo. Mokomės planuoti ir atsiduoti. Sūnus mus savotiškai auklėja.

- Auklėsi atžalą diržu?

- Aš prieš smurtą šeimoje. Visi vaikystėje esame gavę diržo. Vaikus reikia auklėti, kartais reikia piktesnio žodžio, bet rėkimu ir diržu daug ko nepasieksi. Pamokyti galima pavyzdžiais. Jei Bartas gaus diržo, jam atrodys, kad tai - normalus auklėjimas, ir tokią manierą perduos kitai kartai. Auklėjimą diržu paveldėjome iš mūsų kaimynų, kurie mus valdė. Reikia laiko. Tikiuosi, kad mūsų vaikai bus kitokie.

- Tavo įvaizdis kokčiai teigiamas...

- Kuo remdamasis sprendi, kad jis teigiamas?

- Eteryje atrodai "gerietis", niekada nebuvai įsivėlęs į skandalus, o internete su tavimi susijusi informacija pozityvi.

- Nėra laiko būti blogam. Nėra prasmės. Bet nemanau, kad visi darantys skandalus yra blogi žmonės. Nenoriu jų vertinti. Vaikystėje, jei prie manęs kibdavo, atsakydavau tuo pačiu, bet niekada nepradėdavau konfliktų.

- Esi kam nors užvažiavęs į marmūzę?

- Taip. Bet tai buvo vaikystėje. Kai suaugau, nepasitaikė tokios progos. Už įžeidimą neverta atsakyti smurtu. Naudoti jėgą galima tik tada, kai tavo ar artimojo gyvybei gresia pavojus. Nelikčiau abejingas, jeigu gatvėje trys vaikinai įžeidinėtų merginą. Nepraeičiau pro šalį, kaip nors reaguočiau. Nesakau, kad pulčiau muštis su trim vyrukais. Nereikia kumščių - smurtaujantį žmogų galima paveikti žodžiais.

- Lankei jogos kursus. Pavyko medituojant išjungti pasaulį?

- Lankiau jogą ir norėčiau vėl pradėti. Sporto salėje kilnoti štangas tikrai ne man. Kartais paslidinėju, atėjus pavasariui pradėsiu bėgioti miškuose.

Jogos pratimais išvalyti mintis be galo sudėtinga, bet tai įmanoma. Kartais tai pavykdavo. Užtenka pusę valandos apie nieką negalvoti ir jautiesi pailsėjęs. Tokiais momentais jauti lengvą nesvarumo būseną. Atrodo, kad išnyksti ir pamatai save iš šono. Suvoki, kad esi čia, kad apie nieką nemąstai, kad į viską gali žvelgti iš šalies. Kai nieko nebelieka, apima pilnatvės jausmas, kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LŽ REKOMENDUOJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"