TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LŽ REKOMENDUOJA

Iliustracijose atgyjančios pasakos

Leidyklos nuotraukos

Didelė pasakų knyga, atversta ant kelių, pora smalsių akių, tyrinėjančių kiekvieną centimetrą, – pažįstamas vaizdelis, tebūnie kiek idiliškas. Bet tai vieni pirmųjų kartų, kai jaukinamės knygą. Ir ne bet kokią, o pasakų.

Daugel kartų perleistos lietuvių liaudies, Hanso Kristiano Anderseno, Brolių Grimų, Šarlio Pero pasakų rinktinės, daug jų lentynose. Ir kasmet vis naujų. Bet jei tekstas daugiau mažiau toks pats, jo turinys gerai žinomas, kodėl jos tebeperkamos tiek amžių? Kas atgaivina pasakų knygą? Ar ne iliustracijos? Ypatingos iliustracijos, iš kitų išsiskiriančios meniškumu, atlikimo kruopštumu ir nauja teksto interpretacija. Jos pažadina mumyse glūdinčius naratyvus ir pratęsia juos.

Kai augau, pasakos man buvo sekamos, ne skaitomos. Pasakų knygų turėjome, bet buvo mylimesnių už jas. Viena iš svarbiausių priežasčių – iliustracijos. Būtent mūsų namuose daug gražesni man atrodė dailės albumai ar žurnalai, o storos pasakų knygos tik kur ne kur buvo padailintos grafiniais piešiniais, teksto gausa iš anksto kėlė nuobodulį. Taigi visa tekdavo įsivaizduoti – ir Mikę Kvailutį, ir Pagranduką, ir varlę, gyvenančią šulinyje.

Turbūt pas daug ką rastume leidyklos „Vyturys“ serijos „Pasaulio pasakos“ knygų, pažymėtų slibino ženkliuku. Vienas artimas draugas pasakojo, kad vasaromis močiutė po pietų jam skaitydavusi po vieną pasaką iš šių knygų. Jausdamas nostalgiją jis nusipirko visą stirtą „Pasaulio pasakų“. Šiuo metu jo vaikams – šešeri ir ketveri, ir aš labai tikiuosi, kad jiems įdomu klausyti, nereikalaujant jokių iliustracijų, visa paliekant vaizduotei. Aš buvau silpnesnė.

Kai klausia, ar dabar daug skaitau sūnui pasakų, sakau, kad mudu daugiau kuriame gyvai, o skaityti jam pradėjau visai neseniai. Tiksliau, jis pradėjo klausyti skaitymo. Šiuo metu Mykolui – ketveri. Pastebiu, kad labiausiai džiugina pasakos apie gyvūnų draugystę. Ir jis nesutinka, kad lapė ar vilkas yra tiesiog blogi. Mudu perkuriame pasakas, dažniausiai šiedu „tiesiog blogi“ būna perauklėjami ir tampa geri. Pasaka baigiasi maždaug taip: jei ir toliau lapė vogs žuvis iš rogių, senelis išmokys ją ne vogti, o gražiai paprašyti ir tada duos, kiek ji norės. Pabaigoje visi būna sotūs. Klausytojas – patenkintas.

Pirmoji mūsų kartu perskaityta pasakų knyga (periodiškai skaitoma vėl ir vėl) – Joel Chandler Harris „Dėdulės Rimuso pasakos“. Šią knygą parodė vyras. Jis vaikystėje gerokai suskaitė senąjį leidimą (leidykla „Vyturys“, 1987 m.), tad mūsų namuose – lygiai po dvidešimties metų perleista knyga. Tiesa, ji taip ir liko versta iš rusų kalbos. 2007 m. leidyklos „Alma littera“ knyga itin asketiškai iliustruota. Pirmajame leidime pateikiamos Genadijaus Kalinovskio grafinės juodai baltos iliustracijos: linksmi, putlūs veikėjai: Brolis Triušis, Brolis Lapinas, Brolis Oposumas ir kiti, paskatina susitelkti ties paveikslėliu, patyrinėti. Antrojo leidimo knygą pieštuku iliustravo Irmina Dūdėnienė. Labiausiai dėl to liūdėjo mano vyras, dūsaudamas, kad anos – G. Kalinovskio – buvusios daug gražesnės ir gyvesnės. Bet geriausia patiems palyginti.

Po šios čiupome pasakų rinktinę „Aukso kirvukas. Įvairios lietuvių liaudies pasakos“ (leidykla „Nieko rimto“, 2014 m.), iliustruotą Marijos Smirnovaitės. Jei turinys buvo daugmaž žinomas, knygos iliustracijos maloniai nustebino. Namiškiai labai mėgsta knygas „Karžygiuko istorijos“ ir „Debesėlių tiltas“, iliustruotas šios dailininkės, bet pasakų rinktinė pasirodė dar kruopščiau išpiešta. Ir kai sužinojome, kad ši knyga buvo apdovanota IBBY (Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos) Lietuvos skyriaus kaip gražiausia metų knyga, be galo džiūgavome. Kur slypi šių iliustracijų grožis? Manyčiau, jų savitume: detalizuoti veikėjų charakteriai, jų glaudus ryšys su supančia gamta, gerai išreikšta erdvės perspektyva ir bendra nuotaika.

Į mūsų namus užsukančioms mergaitėms labai patinka vartyti Brolių Grimų „Pasakos“ (leidykla „Alma litera“, 2011 m.). Knygą iliustravo Lina Dūdaitė. Prisipažinsiu, laukiau šios knygos pasitrepsėdama iš nekantrumo. Ir vėlgi labiau dėl iliustracijų. Tai karališkas leidimas – knyga didelė, stora, paauksuotomis raidėmis, pilna didelių, sodrių piešinių. Man labai patinka, kad dailininkė eksperimentuoja su perspektyvomis, kruopščiai išpiešia kiekvieną detalę. Labai smagu šią knygą vartyti pasidėjus ant kelių. Stebiu, kaip mūsų viešnios įsisvajoja, žiūrėdamos į princeses ir karalienes, arba krizena, matydamos nukvakusią vištą su skėtuku ar tetulę, strimgalviais lekiančią iš tvarto. Iliustracijos sukelia daug klausimų: kodėl ji taip žiūri, kas čia vyksta, kodėl jie barasi ir pan. Taip ir turėtų būti, tiesa?

Taip pat pakeri Vladyslavo Yerko iliustruotos pasakų knygos. Namuose turime „Ūkanotojo Albiono pasakos“ (leidykla „Naujoji Rosma“, 2004 m.) – britų riterių pasakų rinktinę, ir H. K. Anderseno pasaką „Skiltuvas“ (leidykla „Nieko rimto“, 2013 m.). Jose kiekviena iliustracija – meno kūrinys. „Ūkanotojo Albiono pasakos“ iliustruotos pasitelkus Renesanso manierą, jos primena žymaus to meto dailininko Jano van Eiko darbus. Renesanso įtaka jaučiama ir knygoje „Skiltuvas“ – itin realistiški veikėjai, iki mažiausių detalių išpieštas pasakos pasaulis, to laikotarpio dailei būdingas koloritas. Pasitelkiamos vaizdinės metaforos, kurioms įminti reikalingos šiokios tokios žinios.

Neseniai pas mus apsigyveno dar viena nuostabi pasakų knyga, apie kurią jau esu rašiusi – H. K. Anderseno „Pasakos“ (leidykla „Nieko rimto“, 2014 m.). Iliustruotoja – Kaarina Kaila. Iškart sužavėjo tai, kad jos iliustracijose veikėjams vaikams tarsi sugrąžinamas tyrumas – mergaitės atrodo kaip gėlės, o ne korsetais suveržtos poniutės, jų skruostai švelniai rausvi, plaukiukai pasišiaušę ir minkšti, žvilgsniai – pilni gerumo ir naivumo. Pasitelkiama vaizdinė metafora, spalvos – gamtinės, potėpiai – lengvi ir švelnūs. Ši knyga taip pat pakeri labai gražia kalba (iš danų kalbos vertė Ieva Toleikytė), tiksliai perteikianti, kaip esu minėjus, kalbos juvelyriką. Skaitau sūnui po truputėlį, pasakoju apie piešinio subtilumą.

H. K. Anderseno pasakoje „Laukinės gulbės“ rašoma: „Jų sesutė Eliza sėdėjo veidrodinio stiklo suolely ir turėjo paveikslėlių knygą, pirktą už pusę karalystės“. Šiandien įsigyti paveikslėlių pilną pasakų knygą galite ir pigiau, svarbiausia – išsirinkti. Dažnai sutrikę keliaujame nuo lentynos prie lentynos: tinka, rodos, visos ir kartu – nė viena. Bandykime atrasti tokią pasakų knygą, kurioje meniškumui ir teksto sklandumui skiriama ypatinga atida, kurioje jaučiamas iliustruotojo savitas santykis su pasaka. Lai kiekviena tokia ypatingoji pasakų knyga atranda savo vaiką – didelį ar mažą, ir būna per amžius mylima.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LŽ REKOMENDUOJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"