TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LŽ REKOMENDUOJA

Irena Giedraitienė. Fotografijos

2015 01 20 21:40

2015 m. sausio 23 d. (penktadienį) 17.00 val. organizatoriai maloniai kviečia į šį mėnesį 80-ąjį gimtadienį švenčiančios Irenos Giedraitienės fotografijų parodos atidarymą ir susitikimą su autore „Prospekto“ fotografijos galerijoje (Gedimino pr. 43, Vlnius). Paroda pradedama eksponuoti nuo sausio 21 dienos.

Irena Giedraitienė išgyvenusi šlovę aštuntajame dešimtmetyje (World Press Photo apdovanota prizu „Aukso akis“, pirma vieta „Bendrųjų įvykių“ kategorijoje, už fotografiją „Vestuvių vakarą“ (1974 m.), vėliau ji vis rečiau pasirodo parodose ir fotografinės spaudos puslapiuose. Tačiau laikas nuo laiko stebina žiūrovą tai įspūdinga motinos fotografija parodoje „Žvilgsnis į senatvę“, tai fotografiniais eksperimentais ir gamtos fotografija serijoje „Flora“. Didelis kontrastas, lyginant su pirmosiomis vaikystės ir vestuvių fotografijomis iš septinto dešimtmečio. Tokias metamorfozes Lietuvoje išgyveno nebent fotografas ir grafikas R.Dichavičius, nuo grynosios fotografijos vis labiau pereidamas į spalvingus, barokiškus koliažus. Vaizduose ir širdyje ji išlieka romantikė, sugebanti labai tiksliai apskaičiuoti kiekvieną savo fotografijų kompoziciją.

I.Giedraitienė, lyg ir būdama į daugelį panaši, stengiasi išlikti savimi. Jos kūryboje rasime romantiškumą, lyrizmą bei pozityvumą. Vestuvių fotografijoje ji savita, svajinga ir santūri, vengia fotoatelje standartų ir pozų. Čia jau ji veikia vėlesnės kartos „fotovestuvininkus“ J.Daniūną ar L.Geležiūtę, kuriems labiau rūpi vestuvių spektaklis ir kolektyvinės emocijos negu I.Giedraitienės jautrus intymumas, vaizdai-simboliai. Retsykiais ji naudoja montažą, bet kišimasis į vaizdą atsiranda tik XX a. paskutiniojo dešimtmečio subabstraktinėse spalvinėse ir geometrinėse kompozicijose. Bendrai vaizdas formuojamas jau visai kitais principais. Nostalgija praeičiai išnyksta arba persikelia į pasąmonės gelmes. Irenos Giedraitienės fotografijos nebevaržo jokie žanrų rėmai, nebaugina kaimynystė su grafika ar tapyba, beje, kaip ir šiųjų fotografijos invazija į dailės plotus.

Analizuojant šaltinius, kuriuose minima Irena Giedraitienė ar nagrinėjama jos kūryba, pastebimas gilių ir išsamių tyrimų trūkumas. Pagrindinėse publikacijose apie Lietuvos fotografiją, jos pavardė minima fragmentiškai, dažniau galima pamatyti jos darbų reprodukcijas. Spaudoje pasirodantys atsiliepimai apie I. Giedraitienės kūrybą dažniau yra paviršutiniški ir aprašomojo pobūdžio. Žvelgiant į sovietmečio fotografiją, Lietuvos fotografijos mokyklos kartą, jos fotografijų, objektas, raiška, kompozicija, ciklų, nors ir ne tokių didelių, kūrimas bei temos atitinka to meto tendencijas ir kanonus.

Nesinorėtų spekuliuoti istorija klausiant, kas būtų, jeigu ..., t.y. jei būtų kitas laikmetis ir moteris sovietinėje sistemoje būtų traktuojama kitaip, ar neturėtumėm lygiavertės autorės jau Lietuvos fotografijos diskurse įtvirtintiems klasikams. Kaip bebūtų, Irena Giedraitienė ir jos kūryba nusipelnė gilios ir išsamios mokslinės menotyrinės analizės.

Vėliau į fotografiją įsiveržė kur kas daugiau moterų, negu I. Giedraitienės jaunystės metais. Ji, galima sakyti, buvo viena kovotoja vyrų apsuptyje, gerbiama ir vertinama, bet konkurenciją turėjo atlaikyti lygią. Nesuklupo ir tebeina savo pasirinktu keliu iki šių dienų.

Irena Giedraitienė gimė 1935 sausio 14 d. Panevėžyje. 1954 – 1959 m. studijavo Kauno Politechnikos institute, pramonės ir civilinės statybos fakultete. 1959 – 1992 m. dirbo Kauno Žemės ūkio statybos projektavimo institute. Fotografuoti pradėjo 1955 m. Pirmą kartą savo darbus eksponavo 1966 m. parodoje „Vaikai“ Žemės ūkio projektavimo institute, Kaune. 1968 m. įstojo į Kauno fotoklubą. Lietuvos fotomenininkų sąjungos narė nuo 1970 m. Meno kūrėjo statusas, kaip ir daugeliui kūrėjų, suteiktas 2005 m. Tais pačiais metais išleista vienintelė iki šiol jos kūrybos rinktinė. 2014 m. tapo Lietuvos fotmonenininkų sąjungos garbės nare.

Surengė per 40 personalinių parodų bei dalyvavo apie 100 grupinių parodų visame pasaulyje. Gavo apie 38 apdovanojimus. Iš jų svarbiausias – Worldpress Photo prizas „Aukso akis“, gautas 1975 m. Amsterdame už fotografiją „Vestuvės“ (1974 m.). Jos darbas „Katytė“ (1970 m.) įtrauktas į Tarptautinio fotografijos centro fotografijos enciklopediją, 1984 m. išleistą Niujorke. 2006 m. įtraukta į enciklopediją „Allgemeines Künstlerlexikon“. Svarbiausios serijos: „Vestuvės“ (1970-1984), „Prisiminimai apie vaikystę“ (1964 - ...) „Nykstanti praeitis“, „Motina“ (1957-1999), „Vaikystė“ (1964-...), „Langas“ (1970-...), Flora (1973-...).

Darbai saugomi: Amsterdamo „Canon“ galerijoje; Tarptautiniame fotografijos centre, Niujorkas; Prancūzijos fotografijos muziejuje, Paryžius; Šiaulių fotografijos muziejuje; Tarptautiniame fotografijos muziejuje, Katalonija, Ispanija; Lvovo fotoklube „Karpatian“.

Paroda veiks iki vasario 7 d. „Prospekto“ fotografijos galerijos darbo laikas: II-V 12.00-18.00 val., VI 12.00-16.00 val.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LŽ REKOMENDUOJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"