TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LŽ REKOMENDUOJA

Ištrūkęs Džango (2012)/ Django Unchained

2013 02 08 13:01
my.spill.com nuotrauka

Vienas mėgstamiausių mano kino žanrų, vesternas, į kino ekranus sugrįžta vis rečiau ir nenumaldomai grimzta praeitin. Tačiau panašu, jog žanrais eksperimentuoti mėgstantis režisierius Quentinas Tarantino nusprendė restauruoti jį, ne tik savaip sukonstravęs klasikinio spageti vesterno rėmus, tačiau ir apipynęs juos mitologija, lašeliu melodramos, žiauriu realizmu ir trupučiu teatrališkumo, hiperbolizavimo ir netgi karikatūriškumo.

Q. Tarantino įkvėpimo šaltiniu pasirodė esąs kultinis Sergio Corbucci 1966-ųjų spageti vesternas „Džango“ (orig. „Django“), savo laiku dėl žiaurių scenų buvęs uždraustu kai kuriose šalyse. „Ištrūkusiam Džango“ juosta padovanojo ne tik abiejuose filmuose suvaidinusi aktorių Franco Nero (1966-ųjų filme jis atliko pagrindinį vaidmenį, o Q. Tarantino juostoje pasirodė tik epizodiškai), tačiau ir iš 1966-ųjų „Džango“ pasiskolintą pagrindinę filmo dainą. Maždaug 40 tęsinių sulaukęs filmas tapo ne vieno filmo įkvėpimo šaltiniu, neaplenkdamas ir kino chuliganu vadinamo Q. Tarantino.

1858-ųjų Jungtinės Amerikos Valstijos. Vokiečių kilmės stomatologas Kingas Šulcas (akt. Christoph Waltz) arba, neoficialiai, tiesiog galvų medžiotojas, pasikinkęs vežimą rieda laukiniais Vakarais. Humoro jausmo nestokojantis vyras virtuoziškai išlaisvina vergą Džango (akt. Jamie Foxx), siekdamas jo pagalbos trijų brolių banditų gaudynėse. Taip prasideda dviejų vyrų Odisėja, skirta blogų vyrukų paieškoms. Visai netrukus paaiškėja, jog Džango vedęs vergę Brumhildą (akt. Kerry Washington) – vieno stambiausių ir žiauriausių valstijos plantatorių, Kelvino Kendžio (akt. Leonardo DiCaprio) nuosavybę. Nepaisydami prieš akis atsiveriančių sunkumų, baltaodis inteligentas ir laisvasis juodaodis ryžtasi išlaisvinti gražuolę vergę, tačiau čia istorija tik prasideda...

„Ištrūkęs Džango“ – jau septintasis (ir pats brangiausias bei kruviniausias) režisieriaus Q. Tarantino pilno metro filmas, sukurtas stilizuojant, o kai kur netgi pašiepiant klasikinius spageti vesternus. Juosta eilinį kartą trimituoja, jog nuo savęs nepabėgsi – „Ištrūkusį Džango“ lyditarantiniškielementai: pulsuojanti energija, efektingi susišaudymai, gausi ironija, protingi, ilgi ir įdomūs dialogai, bei daugybė užuominų į kitus kino filmus ir įvykius, demonstruojančių režisieriaus meilę kinui. Na, o kur dar milžiniška dozė smurto, kerštas bei ištisi kraujo fontanai ir jūros, spalvingi personažai ir nepriekaištinga aktorių vaidyba!

Filmo aktorių branduolys – mažų mažiausiai įspūdingas: virtuoziškai specialiai jiems parašytus vaidmenis atliekantys Christophas Waltzas, Leonardo DiCaprio ir Samuelis L. Jacksonas, įtaigus ir maloniai stebinantis Jamie Foxxas bei miela ir žavinga Kerry Washington neleidžia nei akimirkai atitraukti akių, prikaustydami prie ekrano nuo pirmųjų minučių. Aktorių tarpe ypatingai išsiskiria Christophas Waltzas, dažnai vadinamas geriausiu Q. Tarantino atradimu. „Negarbinguose šunsnukiuose“ (orig. „Inglourious Basterds“, 2009) fenomenaliai atlikęs puikų vaidmenį ir už tai buvęs apdovanotu Oskaru filmu „Ištrūkęs Džango“ aktorius tęsia savo triumfo žygį ir tarsi dar sykį atgaivina 2009-aisiais jau matyto Hanso Landos manieras, tokiu būdu tęsdamas „Negarbingų šunsnukių“ šleifą.

Na, o vaidinti šiame filme atsisakiusiems Willui Smithui ir Lady Gagai belieka graužti alkūnes, kaltinant save už praleistą progą atsidurti stulbinančiame filme, nominuotame penkiems Oskarams (geriausias filmas, scenarijus, antrojo plano vaidmens atlikėjas, operatorius, garsas) ir pelniusiame du Auksinius gaublius (geriausias scenarijus, geriausias antrojo plano vaidmens atlikėjas).

„Ištrūkusiame Džango“ karaliauja nenusakomai geras humoras, tiesiog tobulai atitinkantis mano pomėgį juodajam humorui. Q. Tarantino taip įsijaučia, jog kartkartėmis filmas virsta kostiumuotu XIX amžiaus karnavaliniu pasirodymu.

Filme pinasi anglų, vokiečių, prancūzų ir italų kalbos, o jo foną nuspalvina puikus garso takelis, sukurtas tiek pasiskolinant dainas iš geriausių laikmečio filmų, tiek rašant naujus muzikinius kūrinius. Tiesą sakant, negalėčiau prisiminti jokio kito filmo, kurio garso takelį sudarytų tiek klasikiniai muzikiniai filmų garso takeliai, tiek klasikinės, pop muzikos, repo, soul, blues, country ir daugybės kitų žanrų ir subžanrų mišinys.

Bene didžiausias filmo privalumas – jo nenuspėjamumas ir detalumas. Kiekviename filmo epizode žiūrovo laukia viena už kitą malonesnės staigmenos kartkartėmis netikėtais finalais, o „Ištrūkęs Džango“ pasirodo apgalvotu iki pat pirštų galų - kartkartėmis kyla pojūtis, jog Q. Tarantino detaliai apgalvojo net kelio dulkių išsidėstymą ir vėjo kryptį, siekdamas maksimalaus rezultato, kurį, neabejotinai, pasiekė. Tad „Ištrūkęs Džango“ – tai malonumų viršūnė. Į tokius filmus ne einama – į juos bėgama tol, kol jie rodomi kino ekranuose.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LŽ REKOMENDUOJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"