TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LŽ REKOMENDUOJA

Japonų režisierius: tibetiečiai kankinami tartum viduramžiais

2016 03 09 10:10

„Kai tarptautinė situacija yra įtempta, o blogos žinios seniai tapo kasdienybe, labai svarbu atsigręžti ir remtis tibetiečių dvasine praktika, jų altruizmu, vidine stiprybe“, – sako japonų režisierius Kaoru Ikeya (g. 1958), dokumentinio filmo „Lung Ta“ autorius. 

Sukūręs dešimtis filmų ir apybraižų Japonijos televizijai „NHK Special“, 1997 metais Ikeya pradėjo dirbti kaip nepriklausomas režisierius. Jo debiutinis filmas „Duktė iš Yan'an“ (Daughter from Yan'an, 2002) pasakojo apie tėvą ir dukrą, kurių gyvenimus sujaukė Kinijos kultūrinė revoliucija. Tarptautiniame Karlovy Vary kino festivalyje jis buvo išrinktas geriausiu dokumentiniu filmu, pelnė daugybę kitų apdovanojimų.

Antrasis filmas „Skruzdės“ (The Ants, 2006) – tragiška istorija apie japonų karius, likusius Kinijoje po Antrojo pasaulinio karo. Tarptautinio pripažinimo sulaukė ir 2012 metais pasirodęs Ikeya filmas „Šaknys“ (Roots), kurio centre – po didžiojo Japonijos žemės drebėjimo 2011-aisiais likęs gyvas senyvas vyras, kuris palaidojo žuvusį sūnų ir nusprendė atstatyti sugriautus namus.

Savo darbais režisierius siekia išsiaiškinti esminį klausimą – kas yra žmogiškas orumas ir ką jis reiškia šiandieniame pasaulyje, perpildytame nesuskaičiuojamų teroro aktų, karų ir smurto.

Naujausias Ikeya dokumentinis filmas „Lung Ta“ (2015) – unikali kelionė po Tibetą ir jo žmonių tremties bei kančios vietas. Šioje kelionėje sutikti buvę politiniai kaliniai, vienuoliai, Jo Šventenybė Dalai Lama ar nuo priespaudos pabėgę paprasti tibetiečiai byloja ne tik apie žiaurias represijas, be ir apie dvasines nuostatas, kurių svarbiausia – atjautos galia.

Minint Tibeto nacionalinio sukilimo 57-ąsias metines kovo 10 d. Vilniuje, kino teatre „Skalvija“, Tibeto rėmimo grupė bei VšĮ „Tibeto namai“ rengia filmo „Lung Ta“ peržiūrą. Prieš filmo premjerą Lietuvoje režisierius Kaoru Ikeya sutiko atsakyti į kelis klausimus.

– Kaip gimė filmo „Lung Ta“ idėja ir kodėl nusprendėte papasakoti apie tibetiečių susideginimo protestus?

– Nuo 2009-ųjų vasario, protestuodami prieš Kinijos valdžios represijas Tibete, susidegino apie 150 vienuolių ir pasauliečių. Kurdamas filmą, norėjau, kad pasaulis sužinotų apie šį faktą. Tai nėra savižudybės dėl asmeninių priežasčių, o labai radikalus tibetiečių protesto būdas. Juk jie vadovaujasi visos gyvybės puoselėjimo ir nesmurtinio pasipriešinimo nuostatomis, tad verčiau patys aukojasi dėl Tibeto laisvės, nežudydami ir nenaudodami agresijos prieš kitus žmones.

Pirmą kartą tibetiečius sutikau viešėdamas Ladake 1984 metais. Susirgau kalnų liga, o jie išgelbėjo mano gyvybę, rūpindamiesi manimi – užsieniečiu, tarytum savo šeimos nariu. Dar po penkerių metų, kada jo šventenybė Dalai Lama buvo apdovanotas Nobelio taikos premija, atsirado galimybė nufilmuoti valandos dokumentinį reportažą amerikiečių televizijai TBS. Filmavau Tibeto tremtinius Indijoje, taip pat gavau leidimą paimti Jo Šventenybės Dalai Lamos interviu. Būtent Dharmsaloje susipažinau ir su Kazuhiro Nakahara, kuris tuo metu studijavo budizmą ir dirbo Tibeto vyriausybės tremtyje architektu.

Praėjus dar 25 metams, situacija Tibete tik pablogėjom, ir aš supratau, kad ilgiau laukti nebegalima.

Kadangi Japonijos žiniasklaida apie tibetiečių susideginimo protestus spausdina labai mažai informacijos, prisiminiau Nakaharą. Jis ilgainiui tapo tinklaraštininku, publikuojančiu žinias apie tibetiečių protestus. Pabandžiau įsivaizduoti, kokį sielvartą jam tenka pakelti, kiekvieną kartą susiduriant su šiais tragiškais įvykiais. Taigi, pakviečiau Nakaharą dalyvauti filme ir kartu keliauti į Tibetą.

– Nors mes gyvename informacijos pertekliaus laikais, tačiau tarptautinė žiniasklaida vengia nagrinėti Tibeto klausimą, neretai nutyli ir apie ten kylančius neramumus. Susidaro įspūdis, kad šios informacijos rinkimas ir viešinimas neišvengiamai susijęs su tam tikra rizika. O kaip vyko „Lung Ta“ filmavimas?

– Daugelis žmonių Tibeto problemą suvokia tik kaip politinę, tačiau aš manau, kad tai liečia ir žmogaus teisių klausimą. Okupuotame Tibete žmonės ir šiandien kalinami ir kankinami tartum viduramžių laikais. Mes negalime nusigręžti – šių siaubingų dalykų nežinojimas arba nenoras žinoti, yra didelė nuodėmė.

Filmuoti Tibete buvo pavojinga, nes rizikavau ne tik savo saugumu: žmonės, kurie sutiko dalyvauti ir kalbėjo prieš kamerą, galėjo būti suimti kinų valdžios ir nuteisti penkeriems-šešeriems metams kalėjimo. Tai buvo pats beviltiškiausias dalykas, kurio stengiausi išvengti. Beje, mus taip pat buvo užpuolusi saugumo policija, tačiau, laimei, pavyko su jais susitarti...

„Lung Ta“ nufilmavau per porą metų. Prieš tai dar keletą kartų keliavau į Tibetą ir Dharamsalą, filmuodamas apylinkes ir įrašinėdamas interviu su buvusiais politiniais kaliniais. Bendraujant išryškėjo būsimojo filmo vizija, supratau, ką konkrečiai turiu daryti, nuvykęs į Tibetą. Taip pat man paaiškėjo, ką tibetiečiai taip stengiasi išsaugoti netgi aukodami savo gyvybes – tai yra jų identitetas, religija, kultūra, orumas ir taikos siekis.

– Kaip manote, ar tibetiečių pasirinktas nesmurtinio pasipriešinimo kelias, jų susideginimo protestai gali kaip nors keisti politinę situaciją Tibete ir sušvelninti nuožmią ir bekompromisę Kinijos poziciją?

– Manau, kad esminės tibetiečių nuostatos – nesipriešinti jėga blogiui, nekenkti kitiems, vengti agresijos, yra nepaprastai svarbios ir šiais laikais. Po teroro išpuolių Paryžiuje pasaulį vėl gali užvaldyti smurtas ir keršto troškimas. Kai tarptautinė situacija yra tokia įtempta, o blogos žinios seniai tapo kasdienybe, labai svarbu atsigręžti ir remtis tibetiečių dvasine praktika, jų altruizmu ir vidine stiprybe.

Kinijos valdžia susideginimo protestus vadina terorizmu, tačiau šiuo atveju jie tik apkaltina smurto nesiimančius kitaminčius. Juk per visus 150 susideginimo aktų nenukentėjo nei vienas kinas, nei vienas kitas šalia buvęs žmogus!

Žinoma, man sunku šį reiškinį vertinti optimistiškai ir galvoti, kad tai yra veiksmingas būdas, galintis drastiškai pakeisti esamą politinę situaciją. Bet pasaulio istorijoje gausu nesmurtinio pasipriešinimo pavyzdžių ir pergalių, kurias pasiekė Mahatma Gandhis, Martinas Lutheris Kingas, Nelsonas Mandela, taip pat ir Lietuvos žmonės. Nuoširdžiai tikiuosi, kad ateityje prie jų prisijungs ir Tibetas.

Kalbino ir parengė Auksė Kancerevičiūtė

Filmo treileris:

.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LŽ REKOMENDUOJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"