TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LŽ REKOMENDUOJA

Ką šeimoje saugo Beata Nicholson ir kitos paslaptys apie vaikų paslaptis

2014 09 16 9:24
Leidėjų nuotrauka

Tššššš... Kas yra ta paslaptis? Ar ją galiu žinoti tik aš? Jeigu pasakysiu draugui, tai vis dar bus paslaptis? Paslaptis – tai kas nors slapta, slepiama, žinoma tik ribotam žmonių skaičiui, tai ko nenori, kad kiti sužinotų, bet dažnai vis tiek kas nors kam nors ima ir prasitaria...

Kasdieniame gyvenime egzistuoja įvairiausių paslapčių rūšių. Yra lengvos paslaptėlės ir sunkios paslaptys, linksmos ir skaudžios... Jų kūrimas, saugojimas yra būdingas daugeliui žmonių. Bet gi viskas prasideda nuo vaikų. Visas paslaptis apie vaikų paslaptis mums padės atskleisti šeimos psichologė Lina Gudaitė. O savo patirtimi pasidalins Beata Nicholson, kuri pirmiausia yra dviejų vaikų Izabelės (8 m.) ir Jurgio (6 m.) mama, ir tik paskui kulinarinių knygų autorė, laidų vedėja.

Žiū žiū jau mergaičiukės šnibžda viena kitai į ausį, abi sukikena, o tada surimtėja. Tai – paslaptys tarp vaikų. Jos dažniausiai ir yra vaikiškos, linksmos, susijusios su žaidimais ar draugais. „Paslaptys vaikams labai svarbios. Jos suartina, leidžia viens kitą geriau pažinti, padeda megzti artimesnį ryšį, draugystę, išreikšti savo individualumą ir jį geriau suvokti” – aiškina L. Gudaitė. Todėl paslaptys tarp vaikų yra neatsiejamas žaidybinis jų gyvenimo elementas.

- Ar esate šeimoje kalbėję apie paslaptis, aiškinę vaikams jų reikšmę?

- Paslapčių lyg ir neturim. Žinoma, kiekvienas vaikas šeimoje yra individualus ir nori pabūti sau. Mano dukra turi mergaitiškų paslapčių dienoraščių. Bet pas mus šeimoje nėra tokio dalyko: aš tau nesakysiu, nes tai yra mano paslaptis. Visgi aš norėčiau žinoti, kas mano vaiką neramina.

Paslaptis – tai žinia, kurią vaikas laiko labai svarbia, priklausančia tik jam. Pasak psichologės, vaikai patys labai anksti suvokia paslapties reikšmę ir dažniausiai šeimoje net netenka kalbėti šia tema. Tačiau kitais atvejais, tėvai turėtų labai paprastai, vaikui suprantamai paaiškinti, kas yra tos paslaptys ir kam jas galima atskleisti.

- Kuris paslapties kelias yra geriausias: pasakyti, tylėti ar pameluoti?

- Pasakyti tiesą. Atvirumas yra geriausia politika bet kur.

Vaikams sunkiau sekasi paslaptis išsaugoti. Kodėl jiems taip kirba viską papasakoti? Šeimos psichologė paaiškina, kad „žmogus iš prigimties linkęs dalintis savo mintimis, išgyvenimais su artimiausiais žmonėmis. Todėl vaikams ypač sunku išsaugoti ir paslaptis. Paslaptis – juk pati asmeniškiausia informacija, kuri pabrėžia žmogaus individualumą, skirtingumą. Vaikai pajutę esą ypatingi, skuba tuo pasidalinti ir taip išreikšti save.” Be to, vaikams labai smagu žinoti paslaptį, todėl jie geranoriškai trokšta ją atskleisti, kad žinotų ir kiti.

- Ar turite su vaikais gerųjų, smagiųjų paslapčių, tokių kaip dovana tėčiui ir panašiai?

- Iš šios pusės tai žinoma! Susitariam su vaikais, kad šito išduoti negalima, nes čia mūsų paslaptis. Šitų paslapčių tikrai būna. Mes su dukra Izabele labiau esam linkusios šitaip „sąmokslauti“.

Gerosios, arba vaikiškos paslaptys, kelia tik smagias emocijas, skatina smalsumą, intriguoja, jas linksma žinoti, be to jos turi aiškų laiką, kuomet bus atskleistos. Tačiau taip pat esama blogųjų paslapčių, kurios kelia nerimą, baimę, gėdą, jos gali pakenkti paslapties saugotojui ar įskaudinti kitą žmogų. Taigi, ne visas paslaptis galima iš tiesų laikyti paslaptyje. Psichologė Lina išskiria dar vieną paslapčių rūšį – nutylėjimus. Vaikai slepia savo poelgius, kurie gali nepatikti tėvams, tuomet išvengiama nenorimų padarinių: bausmės, kaltės, gėdos. Tokiu būdu nutylėjimai veikia kaip apsauga arba nenoras nuvilti suaugusiųjų.

Vaikai mėgsta turėti paslapčių nuo tėvų. Dažnai jos lieka žaidimu, jei nesukelia jokių negiamų emocijų. Pasak psichologės, „paslaptis tėvams vaikai patiki tik tuomet, kai juos sieja artimas nuoširdus ryšys, kai vaikai pasitiki savo tėvais ir tikrai žino, kad nebus iš jų pasijuokta, kad jų paslaptis bus priimta rimtai ir su pagarba”. Tėvai dažniausiai nujaučia vaikų paslaptis, tačiau tokie linksmi žaidimai yra nepavojingi ir juos galima drąsiai palikti tik „tarp vaikų“.

- Ar atsimenate kokių nors ypatingų paslapčių iš savo vaikystės?

- Aš nuo dešimtos klasės pradėjau rašyti dienoraštį, nes kai augi, kai keitiesi visuomet būna neišsakytų jausmų ir labai geras būdas juos surikiuoti į vietas yra dienoraštis. Savo vaikams irgi siūlau rašyti – tai labai gera terapija ir suaugusiems, ir vaikams.

Kita smagiųjų paslapčių rūšis – vaiko ir suaugusiojo paslaptis. Tai neturi būti kažkas gyvenimiškai svarbaus, nes vaikas visgi gali neišsaugoti paslapties ir prasitarti. Bet tokia paslaptis tampa puikia proga tėvams kalbėtis su vaikais apie paslapties reikšmę, aiškinti jos paskirtį ir svarbą. Taip auklėjamos vertybės draugauti, bendrauti su kitais bendraamžiais. Specialistai pataria atvirai kalbėtis apie visus šeimos nariams rūpimus klausimus, net jeigu jie tarsi savaime suprantami. Padėti vaikams perprasti paslapčių reikšmę bei saugojimo svarbą galima ką nors kuriant, skaitant knygas kartu su vaiku. Daugelyje istorijų yra įvairių paslapčių pavyzdžių, kuriuos galima aiškinti vaikui.

Skaitant knygas kartu su vaiku, svarbu analizuoti istorijoje veikiančius herojus, kalbėtis apie jų elgesį. Interpretuoti, aiškinti vaikui galima ir iliustracijų pagalba. Pavyzdžiui, paveikslėlių knygoje „Olivė ir didžioji paslaptis“ (leidykla „Nieko rimto“), katytė Olivė sužino paslaptį, kurios niekam negali atskleisti. Olivė supranta, kad negalima išduoti paslapties, bet kai ji užvaldo visas mintis – būtinai turi su kuo nors pasidalyti. Knygelė skirta vaikams nuo trejų iki šešerių–septynerių metų amžiaus, todėl autorė Tora Freeman veikėjais pasirinko gyvūnus, kurie elgiasi, kalbasi kaip žmonės ir yra labai panašūs į vaikus. Paveikslėlių knyga ne tik švelniai pamoko mažuosius kaip elgtis su paslaptimis, bet ir vaizduoja gražią draugystę.

Drauge skaitant knygas ar tiesiog bendraujant šeimoje reikia paaiškinti vaikui paslapties „veikimo principus“. Tėveliai visgi turėtų numanyti vaikų mintis ir teisingai kurti savo paslaptis su jais. Gerosios paslaptys yra tarsi žaidimas, jas vaikystėje lydi džiaugsmas bei nuostaba, todėl jos nėra kenksmingos. Smagu slapčia rengti mamytei dovaną ar išmokti kokį eilėraštį. Tačiau apie vaikui iškylančias problemas reikėtų kalbėtis šeimoje ir nelaikyti jų paslaptyje.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LŽ REKOMENDUOJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"