TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LŽ REKOMENDUOJA

Kas glosto Loretos Sungailienės širdį

2013 02 09 7:51
LTV archyvo nuotraukos/"Mano aistra - senosios žemaičių dainos", - prisipažįsta L.Sungailienė.

Lietuvos televizijos laida "Duokim garo!" populiarumo nepraranda jau daugiau kaip dešimt metų. Su vedėja Loreta Sungailiene kalbamės apie ekrane skambančią stilizuotą liaudišką muziką, modernizuotą šių dienų folklorą, į kurį yra nukreipta ir nemažai kritikų strėlių.

- Kokia "Duokim garo!" ilgaamžiškumo ir populiarumo paslaptis? Nuolat - žiūrimiausių LTV laidų penketuke.

- Norime parodyti žiūrovui, kokį tradicinės kultūros turtą esame išsaugoję ir kokią stilizuotą liaudišką muziką, modernizuotą folklorą puoselėjame šiomis dienomis. Dalijamės tuo džiaugsmu, kurį patiriame kartu dainuodami, muzikuodami, tarmiškai pasišnekėdami. Žiūrovas tai jaučia ir atsako tuo pačiu. Žmonės žiūri laidą, nes ji paprasta, nuoširdi, smagi ir sukelianti daug gerų emocijų.

- Galbūt laida paskatino kurtis naujas kapelas? Gal žinote atvejų, kai žmonės pasekė kitų kaimų pavyzdžiu, susiburdavo, repetuodavo, kad tik į laidą patektų? Ar galima sakyti, kad laida daro įtaką šiai kultūrai?

- Taip, išties yra tokių kapelų, kurios susibūrė paskatinti laidoje matytų kolektyvų pavyzdžio. Bet jos radosi iš noro muzikuoti kartu, ne tik dėl patekimo į laidą. Kita vertus, reikia pripažinti, kad "Duokim garo!" prisidėjo prie kai kurių kolektyvų populiarumo. Juk garsiuosius "Sadūnus" Lietuva pirmiausia pamatė mūsų laidoje. "Šeduvos bernai" taip pat augo kartu su mūsų laida.

Mūsų laida parodo visuomenei tradicinės ir stilizuotos liaudiškos muzikos kultūrą - nuo autentiško jos pavidalo iki modernių folkloro apraiškų ir autorinės kūrybos liaudiškos muzikos kolektyvams. Suprantama, laida šiek tiek veikia ir tos kultūros raidą, tendencijas. Naujai susibūrusios kapelos mokosi iš tų, kurias mato ekrane. Tie kolektyvai, kurie nori įtikti žiūrovams, savo repertuarui renkasi publiką labiau patraukiančius kūrinius, kartais net pataikauja žiūrovams.

Yra manančiųjų, kad laida, kurioje dalyvauja įvairių žanrų ir lygio muzikiniai kolektyvai, daro neigiamą įtaką liaudies muzikos kultūrai. Mes atsakome: "Visiems užteks vietos po saule. Nacionalinis kanalas turi rodyti kultūrą tokią, kokia ji yra, o ne tokią, kokią ją patys kultūros žmonės norėtų matyti."

Prikelia senuosius instrumentus

- Kuris Lietuvos regionas labiausiai garsėja kapelomis?

- Visi etnografiniai regionai turi šaunių tradicinių kapelų ir liaudiškos muzikos kolektyvų. Tiesa, tradicinės instrumentinės muzikos atlikėjų ansamblių nėra daug, sakyčiau, jų netgi trūksta, nes senieji muzikantai pamažu mus palieka, o išugdyti naujus, jaunus nelengva. Anksčiau tradicinių muzikantų grupių nemažai buvo Žemaitijoje, Dzūkijoje, pastaraisiais metais jų skaičius, rodos, didesnis Aukštaitijoje. Pavyzdžiui, prieš trejus metus vien Zarasų rajone gyvavo 11 tradicinių kapelų, daugumos jų atsiradimą inicijavo "Sadūnų" siela Gintaras Andrijauskas.

- Kuo vertingas šis žanras?

- Mano, kaip etnomuzikologės, požiūriu, vertinga jau vien tai, kad tradicinės muzikos atlikėjai nūdienos gyvenimui prikelia senuosius ir naujesnius liaudies instrumentus. Muzikos instrumentų gamybos, gyvavimo tradicijos, jais atliekama muzika yra vertinga mūsų tautos kultūros paveldo dalis. Ir vyresnieji tradiciniai kaimo, ir jaunesnės kartos muzikantai kūrybingai puoselėja lietuvių instrumentinio muzikavimo tradicijas.

Kur atsigauna širdis

- Gal kapelas galima laikyti savotišku bendravimo būdu, pasibuvimu? Gal jų ir tikslas toks?

- Kiekvienas mėgėjų meno kolektyvas yra tam tikra bendrystės forma. Dalyvavimas tokiame kolektyve teikia bendravimo galimybę, džiaugsmą, pasitenkinimą bendra, širdžiai miela, prasminga veikla. Daugelis kapelų, folkloro ansamblių, liaudiškos muzikos kolektyvų dalyvių pasakytų, kad būnant tokiame kolektyve atsigauna širdis, pasimiršta rūpesčiai, pajaučiamas meniškų sielų artumas. Daugeliu atvejų tai tampa ne tik bendravimo, tačiau ir gyvenimo būdu.

Kiekvienas kolektyvas ieško savo kelio, savo repertuaro, savos išraiškos formos, tačiau visus vienija lietuviška tautinė dvasia, tradicinės muzikos pamatas.

- Tačiau iš šalies klausantis atrodo, kad kapelų atliekama muzika gana vienodoka. Ar aš klystu?

- Vienodumo, tam tikro atsikartojimo galbūt ir galima pastebėti, tačiau ir tą pačią melodiją kiekvienas kolektyvas atliks kitaip. Pavyzdžiui, tą patį "Suktinį" kapelos iš skirtingų etnografinių regionų pagrieš skirtinga maniera, pridainuos kitokių tekstų. Žinoma melodija gali varijuoti.

Kiekvienas save gerbiantis kolektyvas turi dainų, instrumentinių kūrinių, pagal kuriuos yra atpažįstamas. Kiekviena kapela nori sukurti savo veidą su savitu repertuaru ir atlikimo stiliumi. Aš tai tikrai pastebiu ir vertinu.

L.Sungailienė ir S.Kavaliauskas televizijos užkulisiuose kalbasi žemaitiškai.

SMS rašo žemaitiškai

- Šie metai paskelbti Tarmių metais. Į laidą dalyviams suvažiavus iš skirtingų Lietuvos regionų girdite daug tarmių. Ar jos iš tikrųjų dar gyvos ir vartojamos? Neseniai televizijoje keistai nuskambėjo vieno kalbininko nuomonė, atseit tarmės jau atgyveno, esą jos buvo kaip mėšlas, trąša, iš kurios susiformavo bendrinė kalba.

- Labai džiaugiuosi, kad šie metai paskelbti Tarmių metais, tačiau tai nereiškia, kad tik šiemet turėtume prisiminti ir įvertinti mūsų kalbos turtą - tarmes, šnektas. Jas gerbti, tausoti ir puoselėti turime kasdien savo šeimose, visuomenėje, netgi oficialiose įstaigose. Tarmės gyvos, vartojamos ir tikrai reikalingos! Aš kasdien namie kalbuosi žemaitiškai ir man tai yra pats natūraliausias būdas reikšti savo mintis, išsakyti jausmus, pasidalyti savo žemaitiška pasaulėžiūra.

Tarmiškai kalbuosi ir su savo kolega Stanislovu, tačiau ne eteryje, nes laidoje kreipiamės į visos Lietuvos žmones, tad turime bendrauti bendrine kalba. Savo draugams, kilusiems iš Žemaitijos, trumpąsias žinutes ir elektroninius laiškus dažnai rašau taip pat žemaitiškai. Net savo sūnui pradėjau kurti eilėraščius žemaičių tarme, kad skaitovų konkurse jis galėtų nustebinti klausytojus. Pastaraisiais metais garbingi ir žinomi mokslo, kultūros bei meno žmonės nemažai kalbėjo apie tarmių svarbą, reikšmę ir poreikį jas gerbti, vertinti. Pastebėjau, kad išties pasikeitė Lietuvos žmonių požiūris į tarmes ir tarmiškai kalbančius žmones. Tarmė, šnekta nebėra prastumo ir prastuomenės ženklas, tai - vertybė, prigimties, kuria reikia didžiuotis, ženklas. Negaliu patikėti, kad kalbininkas tarmes vadina mėšlu... Pati to negirdėjau, tad išdrįsiu suabejoti...

Žinoma, tarmės nyksta, niveliuojasi, keičiasi, jos nebėra taip plačiai vartojamos kaip prieš 50 ir daugiau metų. Mūsų seneliai, proseneliai tarmiškai kalbėjo daug gražiau, jų tarmiška kalba buvo daug turtingesnė nei šiuolaikinio jaunimo, gebančio kalbėti, deja, vis labiau skurstančia šnekta. Apskritai kalba pamažu (tam tikrais atvejais sparčiai) išsigimsta. Tačiau jeigu suvoksime, kaip tai pavojinga, manau, imsimės priemonių gražią lietuvių kalbą ir jos tarmes kiek įmanoma išsaugoti, pritaikyti gyvenime. Daugiau skaitykime gražia, sklandžia bendrine kalba parašytų knygų, skaitykime tarmiškos literatūros, poezijos (internete nemažai galima rasti tarmiškos kūrybos). Bendraukime savo tarme su artimaisiais, bičiuliais - lengviau susikalbėsime ir vienas kitą suprasime, pajausime. Mąstykime tarmiškai - geriau pažinsime patys save.

Apie muzikines "tarmes"

- Jei egzistuoja tarmės, gal egzistuoja ir skirtinga atskirų regionų kapelų muzika, kitaip sakant, muzikinės "tarmės"? Ar žemaičiai, dzūkai, suvalkiečiai griežia tas pačias melodijas?

- Folklore yra tokia tyrinėjimų sritis - muzikinė dialektologija ir toks tyrimų objektas - muzikos dialektas, kuriam priklauso ir dainuojamasis folkloras, ir instrumentinė muzika. Vis dėlto dainos turi daugiau etnografinių skirtumų jau vien dėl to, kad dainų tarmiškas tekstas joms suteikia ryškų geografinį skirtumą. Instrumentinė muzika daugeliu atvejų yra bendralietuviška, net bendraeuropinė. Tačiau tam tikrais atvejais galima įžvelgti ir etnografinių ypatybių. Pavyzdžiui, kapelų griežiama šokio "Jonkelis" melodija žinoma tik Žemaitijoje, nes tik tame regione buvo šokamas šis kadrilinio tipo šokis.

Visoje Lietuvoje buvo griežiamos panašios polkos, valsai, maršai, tačiau jų atlikimo stilistika skyrėsi ir tebesiskiria, nes kapelų sudėtis įvairiose Lietuvos vietose buvo nevienoda, įvairavo instrumentų paplitimas. Pavyzdžiui, iš Vokietijos atkeliavusias koncertiną, bandoniją pamėgo žemaičiai, vokiškomis armonikomis mielai grojo dzūkai ir suvalkiečiai, o Peterburgo armonika, pasiekusi mus iš Rusijos, įsitvirtino aukštaičiuose. Skiriasi tų pačių arba panašių kūrinių atlikimo manieros, tam tikri muzikiniai akcentai. Esu pastebėjusi, kad kai kurios žemaičių griežiamos polkos yra kiek ramesnės, neskubraus ritmo - tai tarytum atitinka paties žemaičio būdą. Tuo tarpu dzūkų polkos - lipk ant sienų!

Narvelyje neįkalinta muzika

- Ar kapelos kuria naujas melodijas, dainas? Ar šis žanras vystosi?

- Tradicinės ir folkloro ansamblių kapelos atlieka įvairių laikotarpių muziką. Senaisiais instrumentais - senąją autentišką muziką, vėlyvesniais muzikos instrumentais - atitinkamai vėlyvesnę muziką. Man visada labai gera klausyti meditacinės kanklių, polifoninės skudučių muzikos, senovinių smuikais, dūdmaišiu atliekamų melodijų, tačiau televizijos eteryje daug tokio tipo muzikos nebūna. Žiūrovui reikia smagios, nuotaikingos kapelijų muzikos: smagaus, virtuoziško smuikavimo, darnaus pritarimo gerai skambančiais dumpliniais instrumentais bei grakštaus pabosijimo liaudiška basedla. Tradicinės kapelos savo repertuarui renkasi iš liaudies muzikantų užrašytus kūrinius, stengiasi išlaikyti tradicinio grojimo manierą, stilių.

Visai kitokia situacija su liaudiškos muzikos kapelomis. Jų ir sudėtis kitokia, ir repertuaras kitas. Dominuoja liaudies kūrinių aranžuotės ir autorinė kūryba, kuri ne visuomet būna aukšto lygio ir meniška.

Pastebime visokių šių laikų kūrybos tendencijų. Gal ir gerai, kad folkloras, liaudies daina nėra tarsi narvelyje įkalinta muziejinė vertybė, o gyvas organizmas, inspiruojantis šiuolaikinio folkloro vystymąsi, liaudiškos muzikos kolektyvų repertuaro augimą. Būna smagu išgirsti ir kapelų sukurtas dažnutes apie laidą "Duokim garo!"

Vis dėlto man labiau širdį paglosto stipriausių ir muzikaliausių kapelų vadovų-kompozitorių meniškos aranžuotės, liaudies dainų išdailos ir originali autorinė kūryba. Galėčiau paminėti Remigijų Poderį, Antaną Mikalauską, Darių Daknį. Visų, kuriems jaučiu pagarbą ir kurių kūriniai man išties mieli, neišvardysiu, tačiau tokių talentingų kūrėjų tikrai yra ne vienas.

- Kokia tema jus domina kaip etnomuzikologę?

- Visi mano tyrinėjimai, mokslo darbai buvo skirti žemaičių dainuojamajam folklorui. Nors mokslinio darbo jau keletą metų nedirbu, tačiau žemaičių senosios dainos ir dabar yra mano aistra, domėjimosi objektas. Net ir savo vadovaujamam kolektyvui rinkdama repertuarą ieškau retų, išskirtinėmis muzikinėmis ir tarmės ypatybėmis pasižyminčių žemaičių liaudies dainų. Šiuo metu jokio mokslinio darbo nerašau, tačiau ateityje norėčiau dar kažką naudingo nuveikti su žemaičių folkloru. Norėčiau žemaičių liaudies dainų mylėtojams pateikti naudingų rekomendacijų ir įdomios medžiagos.

Trūksta etninių bruožų

- Kodėl, jūsų nuomone, Lietuvoje etnomuzika ne taip daro įtaką šiuolaikinei muzikai nei kituose kraštuose. Pavyzdžiui, Balkanuose etnomuzikos garsų galima išgirsti dažnoje "popso" melodijoje.

- Daug kas nežino, kiek įvairių modernaus folkloro grupių gyvuoja mūsų šalyje ir kokia įdomi, kūrybinga yra jų veikla. Per mažai informacijos, per mažai sklaidos, per mažai eterio, per mažai žiniasklaidos dėmesio tokiems dalykams.

Kažkada "folkšoko" projektas televizijoje buvo bandymas pakviesti populiariosios ir šiuolaikinės muzikos atstovus paeksperimentuoti su folkloru. Projektas buvo išties "šokinis", kai kuriuos autentiško folkloro puoselėtojus netgi šokiruojantis, tačiau jis atkreipė visuomenės dėmesį į liaudies kūrybą ir parodė, kad liaudies daina, muzika gali suskambėti ir netikėtai moderniai. Daugelis tokių kompozicijų išties "veža", tačiau kad jos turėtų dar ir išliekamąją vertę, kompozicijas reikia kurti labai atsakingai, nesudarkant folkloro, išlaikant jo esmę.

Pritariu, kad lietuvių šiuolaikinėje muzikoje galėtų būti daugiau etninės muzikos bruožų - tuomet mūsų šiuolaikinė muzika būtų labiau lietuviška, turėtų tautinės, etninės kokybės ženklą, būtų labiau atpažįstama. Tačiau tam, kad to tautinio, etninio elemento būtų daugiau, reikia pažinti, suprasti ir pamilti liaudies muziką. Ar šiuolaikinės muzikos kūrėjai domisi folkloru? Galbūt, tačiau labai retai lietuvišku. Man rodos, mūsų muzikos kūrėjai dažniau žvilgsnį kreipia į egzotiškų kultūrų tradicinę muziką, o juk ir mūsiškėje galima rasti nemažai unikalių ir egzotiškų dalykų.

Vienas laikas viskam

-Kokią muziką mėgsta jūsų vaikai? Ar jie kalba žemaitiškai?

- Vaikai mėgsta įvairią muziką - ir smagią tradicinę, ir nuotaikingą muziką vaikams, ir populiarią radijo stočių transliuojamą, ir mano mokyklos laikų šokių muziką... Svarbu, kad ji gerai nuteiktų ir veiktų jų nuotaiką bei charakterį.

Vyresnėlis Vilius - pirmokas, mokykloje ir namie daugiausia kalba bendrine kalba, tačiau žemaitiškus eilėraščius deklamuoja tarmiškai. Žemaitiškai jis kalba tuomet, kai barasi su sese Liepa. Dukrytė kol kas mažai kalba, bet tikiuosi, kad ir ji bent šiek tiek mokės žemaitiškai. Žemaičių tarmę vaikai kasdien girdi namie, tad ir kalbėti išmoks, jei tik norės.

Mažylis Girius mėgsta sau prieš miegą padainuoti, paniūniuoti. Jam čiulptuko net nesiūlyk - jis geriau savo balso klausysis ir pats save dainavimu ramins.

- Kaip suderinate darbą su trijų vaikų auginimu? Juk jauniausiam dar tik pusė metukų.

- Šeima, darbas, visuomeninė veikla... Moteriai, mamai, žmonai duotas vienas laikas visoms pareigoms atlikti, tad ir stengiuosi kuo efektyviau tą laiką panaudoti.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LŽ REKOMENDUOJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"