TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LŽ REKOMENDUOJA

Knygos „Žemės stulpai“ pristatyme: viduramžiai įgyja žmogiškąjį veidą

2013 10 24 13:25

Trečiadienio vakarą Vilniaus Adomo Mickevičiaus bibliotekoje susirinkusiems renginio svečiams buvo pristatytas lietuviškasis pasaulinio garso istorinio romano „Žemės stulpai“ leidimas. Britų rašytojo Keno Folletto parašytas prieš dvidešimt ketverius metus, iki šiol visame pasaulyje neblėstančio populiarumo romanas, 2010 metais ekranizuotas televizijos serialu, išverstas jau į daugiau nei trisdešimt kalbų, lietuviškai pasirodė šį rudenį.

Knygos vertėja Aloyza Lukšienė (ne tik vertėja, bet ir genetikė, biologijos mokslų daktarė) renginyje prisipažino, kad knygos vertimas užtruko trejus metus, dar dvejus metus prieš pradedant versti, knygą ji tarsi nešiojosi savyje, nuolat prisimindama, apsvarstydama, vis sugrįždama prie vienos ar kitos kūrinio vietos. Tai paaiškina jo „epiškumas“ – apimtis didžiulė (1024 psl.), o pasakojimo sluoksnių, temų įvairovė, veikėjų, detalių gausa ir meistriškas supynimas tiesiog stebina.

Pirmą kartą perskaičiusi knygą originalo kalba, vertėja nieko nežinojo apie jos autorių ir knygos sėkmę visame pasaulyje. Ją pirmiausiai patraukė vaizduojamas istorinis laikotarpis – ankstyvieji Viduramžiai – bei to laikmečio Anglijos istorijos detalės, įvykiai, kuriuos buvo studijavusi anglų filologijos studijų metu. Knygoje vaizduojama katedros statyba mažame Anglijos miestelyje, ir aplink šią pasakojimo ašį sudėliojamas „panoraminis“ Viduramžių vaizdas – personažų gyvenimai, dramos, kasdienybė, istoriniai įvykiai, karalių, bažnyčios intrigos ir kovos.

Tačiau labiausiai A. Lukšienę „Žemės stulpai“ patraukė tuo, kad šioje knygoje Viduramžiai pavaizduoti per žmonių gyvenimus, labai ryškius, gyvus personažus, kitaip tariant, Viduramžiai tarsi įgyja žmogiškąjį veidą. Vertėja, nepaliaujanti žavėtis rašytojo Keno Folletto fantazija ir kūrinio mastu (veikia 187 veikėjai, minimos 139 vietovės), pasidžiaugė, kad šiuo atžvilgiu jos, kaip genetikės, patirtis verčiant kūrinį labai pravertė – tokiam darbui buvo tiesiog privalomas mokslinėje srityje išugdytas kruopštumas, atidumas, atmintis. Meninio vertimo fragmentams – pavyzdžiui, nekaltai žūstančio personažo dainai išversti – buvo paprašyta poeto Marcelijaus Martinaičio (1936–2013) pagalbos.

Meno istorikė prof. Aleksandra Aleksandravičiūtė romaną lygino su simfonija – kaip daugiasluoksnį, daugiabriaunį milžiniško masto kūrinį. Pasak istorikės, autorius puikiai moksliškai pažįsta tai, apie ką rašo, išmano laikotarpį, aplinką, vaizduoja labai tikslias detales, o tai gana reta tokio tipo grožinės literatūros kūriniuose. Profesorė kūrinyje įžvelgė ir išskyrė kelis sluoksnius: pirmiausiai tai siužetas apie katedros statytojų gyvenimus, personažų charakteriai, toliau architektūros žinios, katedros statyba, trečia – istorinis fonas (kovos dėl karaliaus sosto, pilietinis karas, vyskupų ir didikų intrigos), galiausiai – kasdienis Viduramžių gyvenimas, kasdienės istorijos studijos (to laikmečio žmonių gyvenimo būdas, buitis, valgio ruoša, mūrininkų, statytojų darbo detalės, mūro skiedinių sudėtys, architektūrinių konstrukcijų aprašymai ir t.t.).

XII amžiuje architektūros srityje kaip tik vyko didieji lūžiai – keitėsi architektūrinės konstrukcijos, romaninį stilių keitė gotika, sugebėjusi iškelti statinius į fiziškai didelį aukštį, kuris iki tol buvo neįmanomas. Būtent tas laikotarpis kūrė Viduramžių Europos architektūros fenomeną, kai didingiausius statinius kūrė ir statė paprasti žmonės, patys gyvenę varganose lūšnelėse, neturėję galingos technikos, daug darbo principų ir būdų kūrę ir naujai išbandę.

Literatūros kritikė Janina Riškutė „Žemės stulpus“ apibūdino kaip istorinį romaną su trilerio elementais. Pasak jos, ir pats autorius Kenas Follettas laiko šią knygą geriausiu savo kūriniu. Autoriui pavyko sukurti labai gyvus, vitališkus charakterius, pavaizduoti juos tiksliai, įtraukiančiai. Pastebima labai aiški vertybinė personažų motyvacija – gerieji ir blogieji veikėjai ryškiai išskirti, tarp jų vyksta žiauri kova, rašytojo tyrinėjama ir vaizduojama negailestingai. Pavyzdžiui, vyskupai, karaliai tarsi turėtų būti šviesūs personažai, tačiau vaizduojami ir su „demoniškais“ bruožais, rezgamomis intrigomis, valdžios siekiais.

Visi personažai dalyvauja išbandymuose, ypač daug jų tenka geresniesiems veikėjams, visgi kūrinio leitmotyvas – šviesos, gėrio, grožio palaikymas, ir tą simbolizuoja katedros statyba, pati jos idėja. Katedra romaną tarsi apskliautuoja, per jos įvaizdį parodoma, ką gali žmogus, kokia pasaulio sąranga, taisyklės ir dėsniai. Visi knygos sluoksniai, pasakojimas pateiktas paprasta forma, dirbtinai nekomplikuojant.

Renginyje dalyvavusios aktorės Vaiva Mainelytė ir Kristina Andrejauskaitė pasirinko skaityti ištraukas, atskleidžiančias kūrinio įvairumą, pagrindines idėjas, personažų charakterius. Joms skaitant, fone buvo rodomos ištraukos iš televizijos filmo, sukurto pagal knygą, ir rodyto Lietuvoje. Vakaras buvo verčiamas į gestų kalbą, bibliotekai bendradarbiaujant su gestų kalbos vertėjų centru.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LŽ REKOMENDUOJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"