TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LŽ REKOMENDUOJA

Knygų dailininkė: „Tėvai visuomet turi išpildyti vaikų prašymą „Nupiešk man...“

2014 03 13 11:10
Leidėjo nuotraikos

Dailininkės Linos Eitmantytės-Valužienės kūrybiniame bagaže – apie dvidešimt knygų vaikams, kalėdinių atvirukų kolekcija ir literatūrinis žurnalas vaikams „Laimiukas“.

Dailininkės kurtos jaukios, pozityvios iliustracijos jau turi nemažai gerbėjų, o rašytojai patys pageidauja, kad dailininkė iliustruotų jų knygas.

- Kada ir kodėl pradėjote piešti? Kas buvo tas lemtingas postūmis?

- Iliustruoti knygas pradėjau gerokai prieš pradedant skaityti ir rašyti. Iki šiol išlaikiau keletą tokių mano „iliustruotų“ pasakų knygų – ant priešlapių ir puslapiuose su tekstais tušinuku tirštai „prikringeliuoti“ ratai, zigzagai ir panašiai. (Žinoma, procesas vykdavo, kai niekas nematydavo.) Pirmieji mano mokytojai buvo tėvai. Prie mamos prisėsdavau su popieriaus lapu ir pieštuku ir prašydavau nupiešti mergaitę ir gėlę, o prie tėčio – žmogų ir arklį. Ir jie man piešdavo, o aš žiūrėdavau. Tai buvo paprasti kontūriniai piešinukai, bet man tuomet atrodydavo patys gražiausi, todėl ir pati norėdavau išmoti taip piešti. Manau, kad tėvai turi visuomet išpildyti vaikų prašymą „Nupiešk man...“ Kad ir kaip jiems gautųsi, tegul tik nesako, kad nepieš, nes nemoka. Vaikui tai, ką nupiešė jo mylimi žmonės, visuomet bus gražu ir įkvėps jį patį kurti.

Lina Eitmantytė-Valužienė

- Kaip atrodo iliustratorės darbo diena?

- Idealu, jei tą dieną įmanoma atsibusti gerai išsimiegojus, žinant, kad nereikės niekur skubėti, tvarkyti buitinius reikalus, rūpintis valgio gaminimu. Geriausia piešti, kai esu viena namuose. Kambarį su darbo vieta susitvarkau. Tuomet išsidėlioju ant sofos ar pianino jau nupieštus knygos, kurią iliustruoju, piešinius, kad bet kuriuo metu galėčiau prie jų prieiti, įvertinti, kaip kiekviena iliustracija tęsia knygos mintį, dera viena su kita. Piešiniai tarsi atgyja, užpildo erdvę. Kartais drauge su jais klausomės muzikos. Pauzių tarp piešimo metu skaitau iliustruojamos knygos tekstą. Dažniausiai būnu pasiruošusi plytelę šokolado, kuri nejučiom iki dienos pabaigos ištirpsta. Tačiau tokių „išjungtų“ nuo įprasto gyvenimo ritmo dienų būna nedaug. Todėl iliustracijos kuriamos su pertraukomis. Bet tai turi savų privalumų. Trumpi atotrūkiai leidžia atliktą darbą peržvelgti šviežiau, pastebėti trūkumus, nušlifuoti detales.

- Tradicinis klausimas – kas visgi yra Jūsų įkvėpimo šaltinis?

- Iliustratoriaus pagrindinis įkvėpimo šaltinis yra tekstas. Jis padiktuoja nuotaiką, stilistiką. Įsigyvendamas į tekstą jautiesi lyg režisierius, kuriantis spektaklį. Mokykloje ilgą laiką rimtai mokiausi muzikos, galvojau apie muzikantės specialybę. Todėl įgijau daug žinių apie klasikinės muzikos pasaulį ir muzikos kūrinio sandarą bei klausymą. Vėliau atradau daug panašumų iliustracijos ir muzikos kūrinio išpildyme. Mane tai labai įkvepia kuriant iliustruojamos knygos ritmą, nuotaiką, kompozicijų išdėstymą. Taip pat įkvepia puikūs kitų iliustratorių darbai, gražiai išleistos knygos ir... atsiliepimai skaitytojų, kurie džiaugiasi mano sukurtomis iliustracijomis.

- Kokias piešimo technikas naudojate?

- Mėgstamiausia technika yra tušas, plunksnelė ir akvarelė bei iliustracijų piešimas spalvotais pieštukais. Kartais iliustracijose naudoju mišrią akvarelės ir guašo techniką.

Labai mėgstu piešti miniatiūras. Bet patinka ir vidutinio dydžio, knygos atvertimo formatas.

- Kokias knygas iliustruoti Jums patinka labiausiai? Ar būna, kad knygos tekstas įdomus, bet kurti iliustracijas jam labai sunku?

- Man pasisekė, kad neteko kurti iliustracijų knygai, kuri man nepatiktų. O tai reiškia, kad ir kurti iliustracijas nėra sunku. Labiausiai mėgstu piešti vaikams, kurie neseniai patys pramoko skaityti. Norisi, kad kelio į Knygų pasaulį pradžioje jie sutiktų kuo daugiau gražiai, meniškai apipavidalintų ir iliustruotų knygų.

- Galbūt turite mylimiausią personažą, iš savo kūrybos ar iš kolegų darbų?

- Maždaug prieš 17 metų sukūriau ir nupiešiau mažų padariukų piešinukų seriją. Grojantis, svajojantis, skaitantis, besisupantis... Tokie švelnūs, romantiški, šiek tiek paslaptingi padarėliai su letenėlėmis ir riestomis uodegytėmis, kūdikių veidukais. Vėliau jiems sugalvojau pavadinimą Laimiukai – tie, kurie Fantazijos šalyje, Laimės karalystėje rūpinasi žmonių svajonėmis. 2001 metais Laimiuko vardą suteikiau savo leidybiniam projektui – literatūriniam žurnalui vaikams.

"Ežiukai"

- Nemažai kuriate gamtos tematika. Ar gamta Jums artimesnė už miesto erdves?

- Augau mažame Lietuvos miestelyje Kelmėje. Vaikystėje dažnai lankydavausi kaime pas gimines. Su tėvais mėgdavome grybauti, uogauti, maudytis ežeruose, upėse. Studijuojant Dailės akademijoje daugelio vasaros praktikų metu taip pat piešdavome gamtoje. Žinoma, visa tai turėjo įtakos gamtos tematikos pomėgiui mano iliustracijose.

- Kuriant knygas bendradarbiavote su įvairias kūrėjais. Su kuo dirbti buvo lengviausia, smagiausia, kieno idėjos artimiausios jūsiškėms?

- Esu laiminga, kad teko kurti iliustracijas Violetos Palčinskaitės, Selemono Paltanavičiaus, Ramutės Skučaitės, Neringos Vaitkutės, italų rašytojo Riccardo Geminiani knygoms, apipavidalinti aktorių trupės „Teatriukas“ kompaktines plokšteles. Su visais autoriais buvo lengva bendrauti, jiems patiko tai, kaip piešiniais interpretavau jų kūrybą.

- Iliustravote abi rašytojos Neringos Vaitkutės knygas: „Vaivorykščių arkas“ ir „Titnago plunksną“. Ar skyrėsi vienos ir kitos knygos iliustracijų kūrimo procesas?

- Procesas nesiskyrė. Knygų stilistika ta pati. Abiejose knygose aprašomos skirtingos istorijos, bet kai kurie veikėjai tie patys, ta pati veiksmo vieta. Tad antrojoje knygoje teko stengtis išlaikyti tą pačią stilistiką, charakterius. Vienintelis dalykas, kuris pasikeitė – tai iliustracijų atspalvis. Pirmojoje dalyje jos yra rudo atspalvio, antrojoje – melsvo, o trečiojoje, baigiamojoje, turėtų būti žalsvo.

- Ar knygos autorė davė visišką kūrybos laisvę, ar turėjo knygos viziją, kurią norėjo, kad įgyvendintumėte?

- Pasirinkusi iliustracijų stilistiką visuomet pirmąją iliustraciją suderinu su autoriumi, išklausau jo pastabas. Neringa, apsilankiusi leidykloje „Nieko rimto“ tartis dėl jos knygų leidybos, pamatė mano iliustruotą Selemono Paltanavičiaus knygą „Labas, kaip gyveni?“. Tuomt ji ir išsakė norą, kad šios knygos dailininkė iliustruotų jos kūrinį. Jaudinausi, pristatydama pirmąją iliustraciją Neringai. Ji turi labai aiškią viziją, kaip jos herojai atrodo, kokioje aplinkoje vyksta veiksmas. Be to, Neringa savo malonumui pati piešia gražius piešinius. Todėl labai nudžiugau, kad mano pasiūlytas įvaizdis jai patiko, o herojai buvo kaip tik tokie, kokius ji matė savo mintyse. Tai nuostabu.

- Kokiam skaitytojui skirtos N.Vaitkutės knygos?

- Skaitytojui, kuris tiki stebuklais ir draugystės galia, kuris pasiruošęs leistis į nuotykių ir pavojų kupiną kelionę, kad pasiaukotų ir atliktų žygdarbį, nors pats nėra nei karžygys, nei didvyris. Tai knygos, kurias gali skaityti tėvai balsu tiems, kurie jau labai norėtų skaityti patys, bet dar nemoka. Ir tiems, kurie jau nebijo storų knygų ir yra patyrę skaitytojai. Suaugusieji taip pat mielai pasineria į šių knygų pasaulį, nes jose mintys apie svarbias gyvenimo pamokas pateikiamos nuostabia literatūrine nuotykine forma.

- Minėjote žurnalą „Laimiukas“. Kuo jis skiriasi nuo kitų žurnalų vaikams?

- Tai žurnalas vaikams, kurie mėgsta skaityti knygas. Tiems, kurie patys kuria, fantazuoja, domisi kultūra ir menu. Galima pasakyti, kad tai žurnalas intelektualiems vaikams. Bet kiekvienas vaikas savyje turi meno, literatūros pažinimo norą, tik pats apie tai ne visuomet žino. „Laimiukas“ yra tam, kad jiems apie tai primintų.

- Kaip atrenkate, kuriuos straipsnius verta įdėti, apie ką parašyti, kad vaikams būtų įdomu? Kitaip tariant, kaip sužinote, kas sudomins mažuosius?

- Visuomet mėgau vaikiškas knygas. Taip pat ir vaikus. Stebėjau juos dirbdama meninėse dailės studijose. Drauge su „Laimiuku“ gimė ir užaugo du mano pačios vaikai. Stebiu aplinką, kurioje jie auga, mokosi. Renku jų ir jų draugų atsiliepimus, nuomones apie šį žurnalą. Taip pat daug patarimų sulaukiu iš pradinių klasių mokytojų, bibliotekininkų, savo vyro Sauliaus, kuris jau daug metų pristato „Laimiuką“ vaikams mokyklose visoje Lietuvoje. Stebiu, ką šioje srityje leidžia žurnalų vaikams leidėjai Lietuvoje ir užsienyje. Seku Lietuvos kultūrinius įvykius, knygų naujienas, parodas muziejuose, bendrauju su rašytojais, dailininkais. Visa tai suteikia daug minčių „Laimiuko“ temoms ir apipavidalinimui.

"Kritimas"

- O ar sulaukiate kritikos?

- Yra tekę sulaukti kritikos iš literatūros kritikų, kurie vertina tekstą, bet išsako nuomonę ir apie knygos iliustracijas. Ta nuomonė ne visuomet būna teigiama. Štai kritikė, aptardama knygą „Vaivorykščių arkos“ priekaištavo, kad dailininkė neatidžiai pateikia detales, veikėjų aprangą ar chrakteristiką. Tokia kritika kartais parodo, jog straipsnio ar komentaro autorius pats neatidžiai skaitė knygos turinį. Aš visuomet stengiuosi kruopščiai tekste išstudijuoti veikėjų aplinką, aprangą, bruožus. Jei kas būna neaišku, skambinu autoriui ir klausiu, tikslinuosi. Žinoma, lieka daug vietos nuosavai teksto interpretacijai. Ir natūralu, kad ne visiems vienodai turi patikti vienoks ar kitos iliustracijos pateikimo stilius. Juk žmonės tuo ir yra nuostabūs, kad visi skirtingi.

- Kokios buvo Jūsų vaikystės knygos?

- Mano vaikystės knygos nebuvo tokios gražios ir kokybiškai atspausdintos, kaip dabar. Bet tuo metu kitokių nemačiau, todėl jos atrodė geros, brangios ir reikalingos tokios, kokios yra. Dar vienas įsiminęs puikus bruožas apie vaikystės knygas buvo tas, jog jos buvo nebrangios. Knygynas buvo ta vieta, į kurią galėdavai nueiti beveik kasdien ir visuomet kažką išsirinkti, nusipirkti ir parsinešti namo. Dabar yra tiek daug gerų, gražių knygų, tačiau knygynas tapo labiau muziejumi, o ne vieta, kurioje gali išsirinkti ir nuspirkti knygą.

Viena iš įspūdingiausių mano vaikystės knygų, kuri neabejotinai padarė didžiulę įtaką mano pasirinkimui tapti knygų iliustratore, tai Jono Basanavičiaus „Lietuviškos pasakos“ su Vytauto Valiaus iliustracijomis. Šią knygą saugau iki šiol. Tų iliustracijų nuotaika tokia paslaptinga, įtraukianti, jog iki šiol į jas pažvelgusi prisimenu tą patį jaudinantį jausmą, kurį išgyvendavau prieš daugelį metų. Įspūdį paliko ir knygos apipavidalinimas. Norėjau, kad man šią knygą skaitytų balsu tėvai, ir pati iš jos mokiausi skaityti. Kitas mano vaikystės knygų dailininkas–žvaigždė – Stasys Eidrigevičius. Kai kam jo iliustracijos atrodo pernelyg baisios, gąsdinančios. Man jos atrodė tarsi atgijęs spektaklis, pasakojimas, kuris kviečia persikelti į kitą, paslapčių kupiną pasaulį.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LŽ REKOMENDUOJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"