TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LŽ REKOMENDUOJA

Ko nesuprastų redaktorė Felicija

2009 06 04 0:00
Martyno Ambrazo nuotrauka

Prieš penkerius metus Vilniuje ieškojau namo, saugančio atmintį apie "Lietuvos žinių" pradžią. Tada minėjome tokią tarsi šimtmečio jubiliejaus įžangą - laikraščio 95 metus. Vis save perspėju, kad istorija - klampus dalykas, tačiau į "Lietuvos žinių" istoriją tada pavyko įklimpti visai rimtai, nes redakcijos pastato rūsyje atsirado glėbys senų laikraščio komplektų. Vartyti juos ir įmesti į dabartinių naujienų srautą bent trumpą žinią, išgriebtą iš seniai nutekėjusio laiko, buvo vienas nuostabiausių dalykų, kuriais kada nors teko užsiimti. O kai pamačiau pavydėtinai solidų "Lietuvos žinių" numerį, skirtą, regis, laikraščio 30-ies metų sukakčiai, supratau, kad mums pakilti iki tokio lygio nepavyks...

Tada nelabai drįsau kam nors pasakyti apie tokį paradoksalų įspūdį. Tas numeris paliko nuojautą, kad jį rengusiems žmonėms daugiau rūpėjo pats laikraštis ir Lietuva jame, negu jų asmeninės ambicijos, taip dažnai susukančios galvas žurnalistams mūsų dienomis. Nors kas žino: nuostabioji Felicija Bortkevičienė (regis, rekordininkė tarp redaktorių pagal "Lietuvos žiniose" dirbtus metus) juk mėgino tapti Lietuvos prezidente. Įdomu, ar ji suprato, kokios menkos buvo jos galimybės?

Žiūrint į F.Bortkevičienės nuotrauką, man pasirodė, kad ji - tas žmogus, su kuriuo tada, prieš penkerius metus, būčiau norėjusi pasikalbėti. Žinoma, norėčiau ir dabar, bet, bijau, kad jau nesusikalbėtume. Ekonomikos krizė ir jos pasekmės leidybai, manau, būtų labai suartinanti tema - smetoninė Lietuva su krize grūmėsi kur kas skaudžiau negu dabartinė. Laikraštis tada turėjo būti didelė vertybė ir ne visiems pasiekiama prabanga. Nors pasiekiamumo atžvilgiu dabar gal irgi bus šiek tiek panašu, kai net bibliotekos neįstengs užsiprenumeruoti laikraščių. Tačiau nuo interneto jų gal neatjungs?!

Štai dėl interneto su redaktore Felicija ir nesusikalbėtume. Kaip jai reikėtų paaiškinti, kad mūsų pasaulyje rytinė naujiena, atspausdinta laikraštyje, dažniausiai yra vakarykštė seniena. Jeigu popieriniame puslapyje pasitaiko originali žinia, internetas ją suvirškina tą patį rytą, nepasakęs ačiū. Amerikoje pusantro šimto metų amžiaus laikraščiai vienas po kito užbaigia savo istoriją ne tik dėl finansinės krizės (apie jų rinkos galimybes galime tik pasvajoti), bet ir dėl internetinės konkurencijos. Jos nepripažinti būtų neracionalu. Žmogus, įsigilinęs į tradicinį laikraščio puslapį, tarp internetinių skaitytojų jau ima atrodyti kaip egzotiška būtybė. Vis dėlto, kol esama ir tradicinių skaitytojų, linkiu "Lietuvos žinioms" dėl jų dar pasikauti, kad ir kaip tai būtų nelengva.

Prieš kelerius metus, įkvėpti skandinaviškų pavyzdžių, mėginome eksperimentuoti - pavyzdžiui, atsisakyti kriminalinių naujienų puslapio. Bet jos vis tiek veržėsi į kitus puslapius, pretenduodamos į aktualijų vietą. Mėginome rasti savo skaitytoją, kuriam nepriimtinas agresyvumas ir pyktis, bet nebuvau tikra, kad tas skaitytojas, negailėdamas gerų žodžių "Lietuvos žinioms", tuo pačiu metu neprarydavo kitų laikraščių siūlomų skandalų jauko ir nesusigundydavo popso blizgučiais. Suvokiant tokį jauką, kaip neišvengiamą komercinę taisyklę, galima greitai atsisveikinti su šviesaus leidinio idėja. Deja, Lietuvoje esama daugybės priežasčių, kodėl tai, kas įmanoma civilizuotoje Skandinavijoje, beveik neįmanoma pas mus. Vis dėlto "Lietuvos žiniose" buvo ir yra žurnalistų, atkakliai įrodinėjančių garbingos žurnalistikos gyvybingumą.

Jeigu per savo šimtametę istoriją "Lietuvos žinios" nebūtų priverstos padaryti žiauriai ilgos pertraukos, dienraštis tikriausiai būtų tapęs pagrindiniu Lietuvos laikraščiu. Bet skaitytojų inercija yra fenomenalus dalykas, ir ją įveikti, palenkti skaitytojus savo pusėn, vien žurnalistikos, net jeigu ji būtų aukščiausios prabos, šiandien jau nepakanka. Dar reikia aukščiausios prabos vadybininkų, apdovanotų savigarba, puikaus dizaino ir kitokių talentų bei smagios ir darnios komandos, mylinčios savo skaitytojus ir tikinčios tuo, ką daro. Ir kantrybės. Receptas baisiai brangus, bet mėginkite - šimtmetis įpareigoja.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LŽ REKOMENDUOJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"