TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LŽ REKOMENDUOJA

M.Jančius po žinių niūniuoja partizanų dainas

2010 12 11 0:00
M.Jančius tikisi, kad atgimusios senos partizanų dainos ir naujai parašytos praplės šventinių patriotinių koncertų repertuarą.
Alinos Ožič nuotrauka

BTV žinių vedėjas Marius Jančius prieš keletą metų nė nesvajojo, kad po darbo televizijoje įsisuks į visiškai naują veiklą - kompaktinių plokštelių leidybą. Tačiau partizanų dainos jį taip jaudindavo, kad vieną kartą sau pasakė: "Užteks graudintis. Reikia kažką daryti."

"Partizanų tema man yra labai artima", - prisipažino jis ir papasakojo apie savo močiutę, Punios šilo partizanų ryšininkę, su kuria dažnai kalbėdavosi apie tuos laikus. "Daug skaičiau apie pokarį, klausiausi partizanų dainų. Jos labai tikros, tiesiog griebia už širdies. Vis klausydavau ir graudindavausi. Kartą nusprendžiau - užteks graudintis, reikia kažką daryti. Kirbėjo mintis atgaivinti tas dainas ir parodyti jaunajai kartai", - pasakojo jis.

Už laisvę, Tėvynę ir tave

Su tokiomis mintimis prieš keletą metų patriotiškai nusiteikęs Marius pradėjo organizuoti partizanų dainų "Už laisvę, Tėvynę ir tave" kompaktinės plokštelės išleidimą. Tai jam buvo visiškai nauja veikla. "Prirašiau daugybę laiškų įvairiems žmonėms kviesdamas prisidėti, - pasakojo jis. - Vienas pirmųjų buvo parašytas tuometinei Lietuvos gyventojų rezistencijos ir genocido tyrimų centro (LGGRTC) direktorei Daliai Kuodytei. Ji iškart sureagavo, sutapo mūsų vertybinės skalės. Norint, kad partizanų dainos būtų artimos ir suprantamos jaunajai kartai, reikėjo parašyti naujas aranžuotes. Šio darbo ėmėsi aktorius Arnoldas Jalianiauskas, tapęs projekto kūrybiniu vadovu. Naujai partizaninio karo laikų dainos suskambėjo jas atliekant žinomiems bardams, aktoriams. Smagu buvo ir dėl to, kad šia idėja pavyko uždegti žmones, kad albumui išleisti pasisekė surasti reikiamus keliasdešimt tūkstančių litų. Kai virė darbai, o paskui pilnutėlėse pristatymo koncertų salėse buvo ir ašarų, ir ugnies žmonių akyse, jaučiausi labai laimingas. Albumas išsivaikščiojo dideliu tiražu. Jame - ir natos, ir žodžiai. Tad kai neseniai teko būti jaunimo autorinės dainos konkurso vertinimo komisijoje, išgirdau, kad jaunimas jau dainuoja šitas dainas. Džiaugiuosi, kad jos jam tapo priimtinos."

Nauji "Brolių" žodžiai

Pirmuoju albumu atgaivinus senas partizanų dainas M.Jančiui norėjosi kažko naujo - naujos kalbos, naujo kelio į jaunimo širdis. Be to, ir D.Kuodytė vėl paragino, kad reikia imtis kito projekto. "Su ja ir bardu Gediminu Storpirščiu tarėmės, koks jis bus, - pasakojo M.Jančius. - Aš jau buvau nusižiūrėjęs Roką Radzevičių, žinojau, kad jam partizanų tema artima. Ypač po "Skylės" albumo "Povandeninės kronikos" pasirodymo man neliko abejonių, kad tai turbūt talentingiausias savo krypties muzikos kompozitorius."

Tada buvo nuspręsta ne senas žinomas dainas aranžuoti, o partizanų tema parašyti naujus žodžius. Jų autoriais tapo Aistė Smilgevičiūtė, Rokas Radzevičius, poetas Rimvydas Stankevičius. Daina "Neužmerk akių" sukurta pagal partizanės Laukinukės (vardas ir pavardė nežinomi) eiles. "Nelauki manęs" - partizanės Dianos Glemžaitės eilėraštis. Savo kūrybos dainą "Paskutinė kulka" R.Radzevičius paskyrė Dainavos apygardos partizanų vadui Lionginui Baliukevičiui-Dzūkui, kuris liko ištikimas priesaikai - gyvas priešui nepasidavė, paskutinę kulką pasiliko sau. Jo dienoraštis, 50 metų išgulėjęs KGB archyvuose, įkvėpė albumo kūrėjus.

"Parašėme ne vieną projektą, kreipėmės į įvairias ministerijas, tačiau albumo leidybai negavome nė cento - buvo ką tik prasidėjusi krizė. Atsimušę į sieną nusprendėme viską daryti savo jėgomis, kitaip sakant, "partizniniu" būdu, kad tik būtume reikalingi žmonėms", - prisimena M.Jančius.

Anot jo, kuriant naująjį albumą "Broliai" R.Radzevičius susidomėjęs gilinosi į istoriją, rinko medžiagą: "Ir atskirai, ir kartu su jo šeima (dviem sūnumis) važinėjome po išlikusius partizanų bunkerius, susitikinėjome su dar gyvais tų laikų įvykių liudininkais. Rokas perskaitė kalną literatūros, sėdėjo Lietuvių literatūros ir tautosakos institute, klausė partizanų dainų. Nors nei Aistė, nei Rokas neturi tiesioginių sąsajų su giminėmis partizanais, ši tema juos ne mažiau jaudino. Muzikantai pasisiuvo ir specialius kostiumus. Vienas iš jų - Gediminas Žilys - net panaudojo savo senelio partizano, kovojusio Aukštaitijoje, antsiuvą su kraujo dėmėmis."

Norėdami labiau įsijausti į dainų dvasią, visi projekto vyrai susiorganizavo vasaros stovyklą - įsikūrė vienoje Anykščių rajono Mėnuliškių kaimo gryčioje. Repetuodavo, paskui eidavo piliakalnių ir istorinių vietų lankyti, patriotiškumo dvasios įkvėpti. Stovyklos pabaigoje surengė koncertą - dainavo trobos viduje, o žmonės galėjo klausytis ir žiūrėti pro langą.

Turi slapyvardžius

"Albumas "Broliai" - labai tikras ir nuoširdus. Projekte dalyvavę žmones, įkvėpti apdainuojamos tematikos, kaip ir partizanai pasivadino slapyvardžiais: Aistė - Serbenta, Rokas - Skroblas, D.Kuodytė - Bėda (ryšininkė-iniciatorė). Nors jai geriausiai tiktų Krikšto Motinėlė. Aš tai - Dzūkelis, taip pat ryšininkas-iniciatorius", - pasakojo M.Jančius. Jo močiutė, dar spėjusi prieš mirtį pamatyti pirmąjį partizanų dainų albumą "Už laisvę, Tėvynę ir tave", turėjo Varguolės slapyvardį. "Man jis labai gražus, - kalbėjo Marius. - Močiutė klijuodavo atsišaukimus, aprūpindavo partizanus maistu, drabužiais, sužeistus gabendavo pas gydytoją. Skaičiau jos bylą, ten parašyta: "banditka bandy Margisa". Ji buvo išduota, suimta, iš pradžių sėdėjo kalėjime, paskui išvežta į lagerį. Iš viso apie penkiolika metų atpylė. Skaudūs ir jos brolių bei seserų likimai. Tačiau grįžusi iš lagerio, žinojusi, kas ją išdavė, niekada tai moteriai nekeršijo, nesmerkė. Paskui susidūrė ir su žmogumi, kuris ją išvežė. Buvo proga jam pakenkti, bet irgi taip nepadarė. Jis dirbo gana aukšto rango milicininku, girtas pametė ginklą, greta gyvenusi močiutė jį rado. Buvo jau po Stalino mirties. Jei būtų nunešusi jo viršininkui, žmogus tikrai būtų gavęs nuobaudą. Tačiau močiutė jį atidavė milicininko žmonai. Šį savo poelgį paaiškino labai paprastai: "Dievas viską sudėlios." Ir sudėliojo. Tą žmogų, girtą važiuojantį dviračiu, partrenkė automobilis."

Per skaudu

Paklaustas, ar močiutė dainuodavo partizanų dainas, M.Jančius pasakojo: "Kiek man tenka susidurti su tokiais žmonėmis, jiems tos dainos būna per skaudžios, kad galėtų dainuoti. Matyt, žmonėms natūraliai nesinori baisumų prisiminti. Gal ir pati atmintis stengiasi žmogų apsaugoti, užtrina niūriausius momentus. Kiek pamenu, močiutė ir iš tremties pasakodavo tik linksmiausius nutikimus."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LŽ REKOMENDUOJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"