TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LŽ REKOMENDUOJA

Nesusitepęs valdžia

2009 06 05 0:00
Šiandienos "Lietuvos žinių" redakcijos karta.
Nuotrauka: ©"Lietuvos žinios"

Vakar Nacionaliniame operos ir baleto teatre per "Lietuvos žinių" 100-mečio jubiliejinį vakarą pasakyta kalba.

Redakcijos vardu dėkodamas visiems, sveikinusiems "Lietuvos žinias" šimtmečio jubiliejaus proga, suvokiu, kad tai pirmiausia sveikinimai mūsų didiesiems pirmtakams.

"Lietuvos žinios" gimė iš Lietuvos inteligentų svajonės - lietuvių tauta privalo turėti savo dienraštį. Iki tol - lietuviškos spaudos draudimo laikotarpiu - tik drąsiausieji išdrįsdavo pasvajoti apie laikraštį. Ją įgyvendino Jonas Basanavičius - "Aušra" prasidėjo lietuvybės atgimimas, o iš J.Basanavičiaus garsios prakalbos (dabar pasakytume - vedamojo) pirmajame "Aušros" numeryje išriedėjo jau XX amžiaus visa Lietuvos nepriklausomybės ideologija ir pačios valstybės idėja. Žygis į Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimą prasidėjo laikraščiu - ar ne todėl lietuvių tauta taip pagarbiai žvelgia į spausdintą žodį.

Kai bankrutavo po spaudos draudimo panaikinimo Petro Vileišio įkurtas pirmasis Lietuvos dienraštis "Vilniaus žinios" (1904-1909), po kelių mėnesių, 1909 metų birželio 19 dieną (naujuoju stiliumi), pasirodė jo įpėdinis - jaunesniojo brolio Jono Vileišio "Lietuvos žinios". Laikraštis ėjo du kartus per savaitę. "Lietuvos žinių" strateginis tikslas, kaip buvo rašoma viename pirmųjų numerių, - "pramušti taką dienraščiui, be kurio jokia save gerbianti tauta negali apsieiti". Ir tai buvo padaryta 1914 metais - nuo tada "Lietuvos žinios" tituluojamos seniausiu Lietuvos dienraščiu. Bet iki šio garbingo titulo, kurio jau niekas negali atimti, laukė ilgas kelias ir klastingos kliūtys, prie kurių suklupo ir "Aušra", ir "Varpas", ir "Vilniaus žinios".

Pirmasis kliuvinys - materija. "Aušra" ir Vinco Kudirkos "Varpas" buvo leidžiami asmeninėmis redaktorių ir aukotojų lėšomis, o jos bemat baigėsi. Pragmatiškesnis "Vilniaus žinių" steigėjas P.Vileišis jau nesikliovė vien labdara, skelbė prenumeratą, tačiau jos nepakako išlaidoms padengti. "Lietuvos žinios", gavusios palikimo "Vilniaus žinių" prenumeratorius ir kreditorius, būtų taip pat greitai žlugusios, jeigu ne Felicija Bortkevičienė, perėmusi laikraštį iš steigėjo ir pirmojo redaktoriaus J.Vileišio.

"Lietuvos žinių" leidėja tapo F.Bortkevičienės ir Kazio Griniaus pasitikėjimo bendrovė. Ji traukė laikraštį iš skolų ne tik prenumeratos pinigais, bet ir rinkdama pajus, siūlydama "Lietuvos žinių" pajininkams įvairių lengvatų, kad šie už piniginius įnašus į pasitikėjimo bendrovę gautų realią naudą. Lietuvos inteligentų idealų skelbimo tribūnai, kuria tapo "Lietuvos žinios", laikraščio visuomeninei misijai F.Bortkevičienė sukūrė tvirtą materialų pamatą. Taigi "Lietuvos žinios" buvo ir lietuviško spaudos verslo pradžios mokykla.

Tačiau pirmiesiems lietuviškiems laikraščiams dar sunkesnės nei ekonominės buvo ideologinės kliūtys. J.Basanavičius savo "Aušra" siekė visus šviesuolius suvienyti lietuvybės darbui. Bet perėmus laikraštį Jonui Šliūpui dėl jo agresyvaus ateizmo suskilo net artimiausi "Aušros" bendradarbiai, o ką jau kalbėti apie visuomenę. Ne mažiau karštai tautinės vienybės šaukėsi "Varpas", tačiau viskas baigėsi panašiai - laikraščio rašytojai ir skaitytojai susipykę išsivaikščiojo. Dėl to paties požiūrio į Dievą ir Bažnyčią. "Vilniaus žinios" užrėpliojo ant to pačio grėblio - pradėjo kritikuoti kunigus ir prarado didžiąją dalį skaitytojų.

Perėmę "Lietuvos žinias" ir išlaikydami valstiečių liaudininkų ideologiją, F.Bortkevičienė dėl savo švelnios moteriškos prigimties

ir redaktorius K.Grinius dėl savo demokrato pažiūrų neleido įsigalėti brutaliam šliūpiškam stiliui, kai tyčiojamasi iš tikinčiųjų ir jų šventenybių, bandoma "atversti" kitaip manančiuosius arba sumalti juos į miltus. Seniausias Lietuvos dienraštis buvo ir pats moderniausias, perėmęs ką tik tuomet išaušusio XX amžiaus liberalios demokratijos idėjas.

"Lietuvos žinios", Vilniuje 1915 metais uždarytos vokiečių karinės valdžios, atgimusios 1922-aisiais Laikinojoje sostinėje, šią liberalios demokratijos tradiciją ištikimai puoselėjo iki pat sovietų okupacijos, kai 1940 metais antrąkart buvo uždarytos. Todėl 1939-aisiais minėdamos 30-metį "Lietuvos žinios" pakvietė savo puslapiuose tarti sveikinimo žodį "seną neprietėlių" profesorių Praną Dovydaitį, su kurio redaguojamu Vilniuje prieš Pirmąjį pasaulinį karą puikiu savaitraščiu "Viltis" įnirtingai polemizuodavo. To paties jubiliejaus proga nepabūgo įsileisti ir jauno energingo ką tik pasirodžiusio konkurento - katalikiško dienraščio "XX amžius" - steigėjo ir redaktoriaus daktaro Prano Dielininkaičio, kuris apie krikščionis demokratus ir valstiečius liaudininkus rašė: "Tad nežiūrint eilės skirtingų ideologinių tikslų, šios abi didžiausios mūsų tautos grupės turi pakankamą bendrą bazę pozityviam politiniam bendradarbiavimui tautiniame ir valstybiniame gyvenime." Tautos vienybė, apie kurią svajojo J.Basanavičius ir Vincas Kudirka, buvo pasiekta "Lietuvos žinių" 30-mečio jubiliejaus numeryje. Šią vienybės fiestą dienraščio puslapiuose apibendrino anuomet jaunas katalikų filosofas Antanas Maceina: "Valstybė gyvena visoms pasaulėžiūroms ir visoms ideologijoms. Nė viena iš jų negali būti oficiali, vyraujanti, o kitos tik toleruojamos." Tačiau pasaulis netrukus pasuko priešinga - vienos oficialios ideologijos, vienos privalomos pasaulėžiūros - totalitarizmo kryptimi.

"Lietuvos žinios" išugdė Lietuvos valstybei prezidentą Kazį Grinių, ministrą pirmininką Mykolą Sleževičių, ne vieną Vasario 16-osios Akto signatarą, daugybę ministrų ir Seimo narių. Tačiau pats laikraštis niekad nesusitepė valdžia, nebuvo jos oficiozas ar ruporas. "Lietuvos žinios" niekad nebuvo ir "ketvirtoji valdžia". Ši kvaila metafora padarė daug žalos dabartinei Lietuvos žiniasklaidai - ji pradėjo "skirti" ir "nuiminėti" ministrus, premjerus, įsisukusi į politinius žaidimus tapo "oligarchinio valdymo" dalimi. Iš tikrųjų mes nevaldome - mes tik rašome, rodome, kalbame. Informuojame ir analizuojame. Ir kartais mums pasiseka, nes labai stengiamės.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LŽ REKOMENDUOJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"