TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LŽ REKOMENDUOJA

Papilėje – Aleksandro Ostašenkovo fotoparoda „Kitas krantas“

2015 10 15 14:52
„Nuojauta rudens pabaigoje“ Aleksandro Ostašenkovo nuotraukos

Simono Daukanto muziejuje (Akmenės r., Papilė) spalio 16 d. 18.00 val. bus atidaroma šiauliečio Aleksandro Ostašenkovo fotoparoda „Kitas krantas“ (1976–2004 m.).

A. Ostašenkovo fotoparodos atidaryme dalyvaus ir jo žmona, Šiaulių dramos teatro aktorė Irena Liutikaitė.

„Kapinės, kuriose dažnai lankausi“

Aleksandras Ostašenkovas gimė 1951 liepos 7 Šiauliuose. 1977 baigė Šiaulių pedagoginio instituto (dabar Šiaulių universitetas), Filologijos fakultetą. Dar mokykloje susidomėjo kinu, fotografija. Sukūrė 5 vaidybinius ir 6 dokumentinius kino filmus (1968 – 1976). Respublikiniame kino filmų festivalyje Vilniuje (1975) vaidybinis filmas „Lapams krintant“ buvo apdovanotas pagrindiniu prizu, o Baltijos respublikų kino festivalyje Kaune (1976) – žiūrovų simpatijų prizu. Fotografijos parodose dalyvauja nuo 1973. Surengė 75 autorines parodas Lietuvoje ir užsienyje, daugiau kaip 150 nacionalinių ir tarptautinių parodų dalyvis, pelnė 70 apdovanojimų. Kūryba pristatyta interneto tinklalapiuose, įvairiose knygose, fotografijų albumuose, laikraščiuose, žurnaluose Lietuvoje ir užsienyje. Išleido fotografijų albumus „Kryžių kalnas“ (1993), „Kitas krantas“ (2005), „Šiauliai“ (2006), „Mano miestas“ (2006), „Mirties sodas“ (2008), „Mano Šiauliai“ (2011), sudarė ir išleido brolio dailininko kūrybos albumą-monografiją „Viktoras Ostašenkovas: Buvau. Esu. Būsiu...“ (2013), kelis personalinių parodų katalogus. Nuo 1979 iki 2003 dirbo Šiaulių miesto laikraščio „Šiaulių naujienos“ redakcijoje fotokorespondentu. Šiuo metu laisvas menininkas.

Svarbiausi darbai: fotografijų ciklai „Prisiminimai“ (1969–2002); „Kapinės, kuriose dažnai lankausi“ (1969 –); „Portretai“ (1973 –); „Šiaulių dramos teatras. Aktoriai ir spektakliai“ (1976–1989); „Prie jūros“ (1977–1988); „Tas mažas didelis pasaulis“ (1994); „Izraelis. Kelionės užrašai“ (1997); „Kitas krantas“ (1976–2004); „Mano miestas“ (2000-); „Mirties sodas“ (2002–2008); „Neįvardyto laiko portretas“ (1968-); „Būsenos“ (1982 –).

Fotografijos saugomos: Lietuvos fotomenininkų sąjungoje (Vilnius), Lietuvos nacionaliniame muziejuje (Vilnius), Lietuvos dailės muziejuje (Vilnius), Fotografijos muziejuje (Šiauliai), Dramos teatre (Šiauliai), Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje (Vilnius), Tarptautinės meninės fotografijos federacijos (FIAP) būstinėje Lozanoje (Šveicarija), privačiose kolekcijose.

Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys nuo 1976, Lietuvos žurnalistų sąjungos narys nuo 1982. Nuo 1999 Tarptautinės žurnalistų sąjungos narys. 1999 suteiktas Tarptautinės meninės fotografijos federacijos (FIAP) fotografo menininko (AFIAP) garbės vardas, 2004, 2008, 2014 apdovanotas Šiaulių miesto kultūros ir meno premija. 2004 – 2005, 2014 paskirta Lietuvos Respublikos Kultūros ministerijos valstybinė stipendija, 2005 suteiktas Lietuvos meno kūrėjo statusas. 2009 už surengtas parodas Lietuvoje ir užsienyje, profesinį meistriškumą ir kūrybiškumą populiarinant Lietuvos fotografijos meno tradicijas, apdovanotas Šiaulių apskrities viršininko Garbės ženklu „Už nuopelnus Šiaulių apskričiai“. 2013 „Už nuopelnus Lietuvos kultūrai ir menui“ apdovanotas Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premija.

„Gimimo diena“

„KITAS KRANTAS „ – tai žmogaus gyvenimo esmė, egzistencinis klausymas, pasipildantis abejonėmis, išvadomis, pastangomis aprėpti neaprėpiamą, suprasti pasaulį ir save, įvardyti gyvenimo vertybes besikeičiančioje patirtyje mums skirtame stebuklingame egzistenciniame blyksnyje. O gal tai klausymas klausyme? Ar verta klausti to, ko niekada nesuprasi ir neišsiaiškinsi net perskaičius visas knygas, gyvenant ir apmąstant unikalų gyvenimą, išminties ir aiškaus proto prie pravirų durų į asmeninę tragediją, klausti – kas tai buvo? Gyvenimas duotas kad jį gyventum, kad bėgant metams jį pažintum, ir kad sąmonei priartėjus prie lemtingos ribos nusiviltum, suvokdamas, kad nieko tame gyvenime nesupratai, kad anot Niutono „Aš tik mažas vaikas, žaidžiantis ant vandenyno kranto“. „KITAS KRANTAS“ – metafora, mūsų jau įvykusio gyvenimo apibendrinimas, tinkantis mums visiems. Jis toks efemeriškas, kaip vizija besisklaidančiame rūke. Kiekvienas mūsų turi savo kitą krantą ir gyvenime ir kūryboje. Jis išryškėja ilgame prigimties ir tapatybės atpažinimo kelyje, supratus ir įvardijus savo prigimtį. Tik tas tampa kūrėju, kurio kūryba ir gyvenimas visiškai persipina, o kartais tampa sunkiai pakeliamu gyvenimo būdu.

„KITAS KRANTAS“ – tai gyvenimo turinys tarp užgimstančios ir sukauptos patirties, tarp gimimo ir mirties, nuolat atrandant vis naujas tiesas ir prasmes.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LŽ REKOMENDUOJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"