TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LŽ REKOMENDUOJA

Parodoje – Adomo Mickevičiaus Švč. Mergelės Marijos paveikslas

2015 05 05 21:05
Organizatorių nuotrauka

Bažnytinio paveldo muziejuje atidaryta paroda „Sveika, Mergele!“ Parodoje eksponuojami nuo 2000 metų restauruoti 26 marijinės ikonografijos paveikslai iš Vilniaus arkivyskupijos bažnyčių.

Per penkiolika metų restauruotos, konservuotos, o kartais tiesiog nuo sunykimo išgelbėtos meno vertybės prieš grąžinant į parapijas, pristatomos parodoje, kad jomis galėtų pasigrožėti visi švč. Mergelės Marijos ikonografija besidomintys, pagarbą Dievo Motinai puoselėjantys ir bažnyčių nelankantys žmonės.

Paveikslus galima gerai apžiūrėti, nuotraukose pamatyti jų būklę iki restauravimo. Keletas kūrinių yra tikri atradimai, sudominę mokslo bendruomenę. Ekspoziciją papildo išsamūs pažintiniai tekstai, atskleidžiantys unikalią kiekvieno paveikslo istoriją ir siužetą.

Nuvalius apnašas ir XX a. užtapymus, atsiradusius bėgant laikui ir keičiantis grožio etalonams, išryškėjo mažai žinomi, tačiau įspūdingi ir meniški kūriniai: „Apreiškimo švč. Mergelė Marija“ iš Dūkštų, Vilniaus Šventosios Dvasios bažnyčių ir Vilniaus katedros, „Nekaltojo Prasidėjimo švč. Mergelė Marija“ iš Vilniaus Šv. Jurgio ir Parudaminio bažnyčių, „Švč. Mergelė Marija su Kūdikiu“ iš Druskininkų, Rykantų, Varėnos bažnyčių; atsiskleidė mįslinga Tabariškių bažnyčios „Švč. Mergelė Marija su šv. Juozapu ir šv. Joakimu“ paveikslo ikonografija.

Įdomus dar neveikiančios Vilniaus Šv. Jurgio bažnyčios „Nekaltojo Prasidėjimo Marijos“ paveikslas, kuris, kaip rodo signatūra, buvo nutapytas Miunchene 1909 metais. Dailininkas pasirašė tik inicialais R. F., anot menotyrininkų, sprendžiant iš jų galima manyti, kad kūrinys priklauso šiame Vokietijos mieste dirbusio garsaus religinių paveikslų tapytojo Rudolfo Frische’s (1859–1923) teptukui. Tabariškių paveiksle švč. Mergelė Marija vaizduojama su savo sužadėtiniu šv. Juozapu ir tėvu šv. Joakimu. Įrašas lotynų kalba: In tribus placitum est spiritui meo („Trys dalykai patinka mano sielai“ (Sir 25, 1) leidžia manyti, kad tris atvaizdo figūras galima suvokti ir alegoriškai: „Tai santaika tarp brolių, meilė tarp artimų ir gerai sutinką tarp savęs vyras ir žmona“ (Sir 25, 2).

Apžiūrinėjant Vilniaus Šventosios Dvasios bažnyčios XIX amžiuje tapytą paveikslą „Nekaltojo Prasidėjimo švč. Mergelė Marija“, menotyrininkai pabrėžė, kad Nekaltojo Prasidėjimo švč. Mergelės Marijos paveiksluose įkūnytos teologinės idėjos, pagrindžiančios Dievo Motinos, kaip ypatingomis malonėmis apdovanotos, nuo gimtosios nuodėmės apsaugotos, tobulos esybės sampratą. Marijos galvą supantis dvylikos žvaigždžių vainikas, po kojomis pamintas mėnulio pjautuvas ir žaltys, įsikandęs obuolį, – nuoroda į Apreiškime Jonui išpranašautą Moterį, Naująją Ievą, kuri sutraiškys blogiui galvą (Apr, 12, 13). Mariją supantys angeliukai išreiškia Dangaus kūrinijos džiūgavimą. Nežinomam dailininkui linijų grakštumu, ramia formų elegancija ir kolorito derme pavyko sukurti dieviškos harmonijos įspūdį.

Kita, XIX amžiuje nutapyta „Nekaltojo Prasidėjimo švč. Mergelė Marija“ - iš Parudaminio bažnyčios. Senoji Parudaminio bažnyčia 1867 m. buvo sunaikinta, jos inventorius išblaškytas, o naujojoje šventovėje, iškilusioje 1906–1922 m., vizitacijos aktai iki Antrojo pasaulinio karo nemini „Nekaltojo Prasidėjimo švč. Mergelės Marijos“ paveikslo. Matyt, šis kūrinys pateko į bažnyčią vėliau, iš kitos uždarytos bažnyčios. Galbūt perkeliant jis buvo apkarpytas, nes dabartinėje drobėje iš 12 žvaigždžių vainiko tetilpo 8 žvaigždės. Marija vaizduojama tradiciškai, stovinti ant Žemės rutulio, pamynusi mėnulį ir žaltį. Nuo daugumos šio laikotarpio kūrinių paveikslas skiriasi ne balta, bet rausva Mergelės Marijos suknelės spalva. Rusvų debesų pripildytas fonas be angeliukų, galbūt tuo norėta išreikšti, kad Dievo mintyje Marija buvo numatyta amžių pradžioje, dar prieš pasaulio sukūrimą.

Parodoje galima apžiūrėti paveikslą, svarbų literatūros mėgėjams. Tai „Apreiškimas švč. Mergelei Marijai“. XVIII amžiaus drobė puošė Dūkštų Šv. Onos bažnyčią. Paveikslo legenda byloja, kad šis nedidelis „Švč. Mergelės Marijos“ paveikslas kadaise priklausė poetui Adomui Mickevičiui. Nežinoma ponia jį nupirko iš varžytinių Paryžiuje, o poetas Antanas Edvardas Odinecas, kartu su tos geradarės 200 rublių auka, dovanojo naujai Dūkštų Šv. Onos bažnyčiai. Paveikslą ir jo įsigijimo istoriją prisimena grafas Konstantinas Tiškevičius savo knygoje „Vilija ir jos krantai“. Kadaise paveikslas kabojo šoniniame altoriuje kairėje Dūkštų Šv. Onos bažnyčios pusėje, dabar – ant kairiojo pilioriaus.

Bažnytinio paveldo muziejuje veikianti paroda suteikia galimybę prisiminti įvairias Bažnyčios liturgines šventes. Karvio Šv. Juozapo bažnyčios paveikslas „Trijų karalių aplankymas“ pristato seniausią Bažnyčios liturginių metų šventę, dar vadinamą „Viešpaties apsireiškimo“ iškilme. Rytų šalių išminčiai garbina dieviškąjį Kūdikį, dovanoja jam auksą, smilkalus ir mirą. Pasak legendos, seniausias išminčius iš tiesų buvo pats jauniausias ir pirmasis pripuolė pagarbinti Kūdikio, tačiau patirtis matyti Dievą ir dieviška šviesa jį privertė akimirksniu pasenti.

Tabariškių Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios XVIII amžiuje nutapyta „Švč. Mergelė Marija su šv. Juozapu ir šv. Joakimu“, švč. Mergelė Marija vaizduojama su savo sužadėtiniu šv. Juozapu ir tėvu šv. Joakimu. Šv. Juozapas laiko leliją, tyrumo simbolį, o šv. Joakimas – lazdą, piemens, tautos vedlio ir kunigo atributą. Įrašas lotynų kalba: „In tribus placitum est spiritui meo“ („Trys dalykai patinka mano sielai“, Sir 25, 1) leidžia manyti, kad atvaizdo figūras, tęsiant Šventojo Rašto citatą, galima traktuoti ir alegoriškai: „Tai santaika tarp brolių, meilė tarp artimų ir gerai sutinką tarp savęs vyras ir žmona“ (Sir 25, 2).

Šventasis Raštas nemini švč. Mergelės Marijos gimdytojų vardų, tačiau krikščioniškoje tradicijoje šv. Onos ir šv. Joakimo vardai žinomi iš apokrifinių raštų. Legenda byloja, kad Marijos motina Ona buvo ištekėjusi už Joakimo, ilgai neturėjo vaikų ir abu labai dėl to liūdėjo. Šv. Joakimas pasitraukė į dykumą, ir ten po keturiasdešimties dienų ir naktų jam pasirodė angelas ir pranešė, kad jo žmona Ona laukiasi. Pirmųjų amžių Bažnyčios rašytojai teigia, kad Mergelė Marija, kai jai sukako treji metai, savo tėvų Joakimo ir Onos buvo atvesta į Jeruzalės šventovę ir ten paaukota Dievui. Nuo to laiko apie Joakimą žinių nėra, nors sakoma, kad šv. Ona sulaukusi aštuoniasdešimties metų. Marijos tėvų vaizdavimas išplito XIV–XVI a., šv. Joakimas atskirai be šv. Onos vaizduojamas retai, tačiau kartais abu švč. Mergelės Marijos globėjai vaizduojami šalia.

Parodą sudaro trys dalys, jos konstruojamos remiantis istoriniu-teologiniu principu. Pirmoje dalyje – seniausi Dievo Motinos su Kūdikiu atvaizdai, vadinami Hodegetria (graikiškai „Nurodanti kelią“). Tai vienas seniausių Dievo Motinos vaizdinių. Antra dalis skirta Marijos gyvenimą ir pamaldumo formas pristatantiems atvaizdams. Trečioje parodos dalyje rodomi paveikslai, vaizduojantys Nekaltojo Prasidėjimo švč. Mergelę Mariją.

Daugumą paveikslų restauravo Vilniaus arkivyskupijos restauratorės: Dovilė Kokanauskaitė, Eglė Ševčenkienė ir Alma Valickienė (UAB „Restauracijos ir statybos trestas“), keletą kūrinių restauravo Rūta Kasiulytė (Lietuvos dailės muziejus Prano Gudyno restauravimo centras) ir Juozapas Blažiūnas (MB „Pirmas tau“).

Parodos lankytojai turi galimybę pamatyti, kaip atrodo paveikslas prieš restauravimą. Tai - XVII a. pabaigoje – XVIII a. pradžioje nežinomo autoriaus Dievo Motinos ikona, patekusi iš privačios kolekcijos. Ikona nutapyta ant plono (apie 2–3 cm) iš dviejų lentų sudaryto medžio skydo. Toks skydas būdingas Baltarusijos ir Ukrainos ikonų tapybos mokyklai. Ikonos pagrindas neturi įgilinimo (kovčergo), tai liudytų, jog atvaizdas sukurtas ne anksčiau kaip XVII a. II pusėje. Ikonos tapyba dvilypė: visuma atitinka ikonų tapybos kanonus, o detalės – švč. Mergelės Marijos ir Kūdikio veidai, Kūdikio plaštaka – tapyti vakarietiška natūralaus, apimtinio kūno iliuziją kuriančia tapybos maniera. Tai būdinga vadinamajai „vakarų Rusios“ ikonų tapybos mokyklai. Pats hodegetria tipas, kai švč. Mergelė Marija kiek palenkusi galvą, o Kūdikis Jėzus pavaizduotas vilkintis baltais marškinėliais ir raudona juostele ant liemens, aptinkamas Ukrainos, Baltarusijos ir Lenkijos muziejų ikonų rinkiniuose, kai kur jis įvardijamas kaip „Vilniaus Dievo Motina“. Kitaip nei šio ikonografinio tipo ikonose, Kūdikis Jėzus laimina ne dviem piršteliais, bet visa plaštaka panašiai kaip Gardino apskrities Mostų bažnyčioje esančiame XVIII a. pradžios paveiksle.

Lankytojai turės galimybę dalyvauti edukaciniuose renginiuose. Gegužės 16 d. 15 val. numatoma ekskursija po parodą su jos kuratore dr. Sigita Maslauskaite-Mažyliene. Parodos metu veiks atvira edukacinė erdvė. Specialios edukacinės kortelės mažiesiems lankytojams padės pasijusti tikrais meno istorikais. Vaikai atsakys į klausimus apie eksponatus, atras paveikslų detales, susipažins su paveiksluose sutinkamais simboliais – lelija, žvaigždžių vainiku, mėnuliu, obuoliu ar žalčiu.

Paroda veiks iki rugsėjo 12 d. ir bus nuolat papildoma restauruotais kūriniais.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LŽ REKOMENDUOJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"