TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LŽ REKOMENDUOJA

Partizano Balčio dienoraštis – kovos ir kasdienybės metraštis

2015 01 02 13:58
Ramygalos gimnazijos mokytoja Eugenija Naulickienė ir partizano užrašus su vyru išsaugojusi Zofija Burokienė. 2012 m., Vadokliai Leidėjų nuotraukos

Visuomenės, istorikų, kino kūrėjų dėmesys Lietuvos partizanų kovų istorijai nemažėja. Vien 2014 metais kino teatruose buvo rodomi du nauji naujos kartos filmai – „Trispalvis“ ir „Nematomas frontas“. Pasirodo įdomių studijų, vertingų šaltinių, partizanų dienoraščių publikacijų. Atrodo, kokių naujų dienoraščių galima paskelbti, kai tiek per pastaruosius 25 metus paskelbta. Bet laikas pateikia staigmenų.

2014 metais išleistas eilinio Vyčio apygardos partizano Balčio dienoraštis. Jis stoja į vieną gretą šalia kitų naujausių tokio pobūdžio publikacijų – Balio Vaičėno „Partizano sąsiuviniai: Lokio rinktinės vado dienoraštis“ (Vilnius: Tautos paveldo tyrimai, 2013) ar Juozo Paliūno-Ryto „Partizano keliu“ (Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2012).

Laimingas atsitiktinumas lėmė, kad partizano Balčio užrašai pamatė dienos šviesą. Tuos nei sovietų saugumui, nei mūsų istorijos tyrinėtojams ar kraštotyrininkams nežinomus užrašus išsaugojo Burokų šeima. Jau mūsų laikais jų anūkė tuos apdriskusius sąsiuvinius (2 sąsiuviniai perskrosti kulkos) parodė savo mokytojai. Mokytoja pasirūpino, kad Balčio užrašai patektų į Kėdainių krašto muziejų. Kopijas saugojo ir mokyklos muziejuje. Ten juos laimingo atsitiktinumo dėka pamatė laisvės kovų istorijos tyrinėtojas Vaclovas Slivinskas. Reikėjo atlikti detektyvo darbą, aiškinantis, kas yra partizanas Baltis. Galiausiai paaiškėjo: partizanas Baltis – buvęs Ukmergės gimnazistas Albinas Bilinkevičius, su nemažu būriu bendramokslių 1944 metais išėjęs į mišką.

Dienoraštis rašytas 1946–1947 metais. Kaip ir daugumoje tokių užrašų, partizanas mini tik bendražygių slapyvardžius. Konspiraciniais, o gal ir dėl vietos taupymo dažnai užrašydavo tik pirmą kaimo ar miestelio pavadinimo skiemenį. Leidėjai ir rengėjas atliko didelį darbą, nustatydami, kas yra dienoraštyje minimi asmenys, skelbia trumpus biografinius jų duomenis. Nustatyti vietovardžiai. Knyga gausiai iliustruota Vyčio apygardos partizanų, dažnai minimų dienoraštyje, nuotraukomis.

Rašė Baltis taip, kaip jam liepė partizaniškas pasaulio suvokimas. Tai ir yra didžiausia šio ir kitų dienoraščių vertė, nes juose nesumeluota partizanų kasdienybė, mąstymas, tikėjimas, santykiai su kovoje nedalyvavusiais gyventojais, partizanų džiaugsmai, sielvartai, svajonės. Daug minčių sukelia tokios knygos, knieti ir kitiems papasakoti. Bet kažkaip neišeina Balčio minčių perpasakoti, aiškinti, vertinti ar interpretuoti. Kas geriau gali papasakoti apie save ir savo kovą nei pats partizanas. Taigi keletas dienoraščio fragmentų, liudijančių istoriją. Gal tos partizano užrašų nuotrupos paskatins atsiversti tą įdomią ir vertingą knygą. (Praleistas vietas pažymiu (...) – R. J.).

1946 m. XII. 27 d. (penktadienį) rytą buvo girdėti į pietus šaudymas. Paaiškėjo, kad ruskiai (Užulėnio garnizono) užlipo ant pasalų. Partizanai jų užmušė apie 20.

1947. I. 3. Aplankome pamiškių gyventojus. Labai seniai čionai mūsų būta. Žmonės mūsų išsiilgę.

1947. I. 16. Žmonės pasakoja, kad Vadokliuose guli 9 nušauti partizanai. Jie žuvo per valymą, kai buvo pasnigę pirmas sniegas. Pats Jonas, būrio vadas, pabėgęs.

1947. II. 9. (vasario 9, sekmadienis) Šiandien rinkimai į LTSR Aukščiausiąją Tarybą. Nuo ankstaus ryto pradėjo ūžti ir skraidyti lėktuvai. Štai du karijolai (lėktuvai. – R. J.) sukinėjasi ant Šilų. Žmonės kaip išmirę. Niekas balsuoti neina. Miestelis tuščias. Skrebai su ruskiais laksto po miestelį, varinėja balsuoti. Žmonės neina. Tai jie patys sudeda į urnas balsus. Skrebai su rusais išvažiuoja į artimesnius kaimus. Žmonės bėga į miškus ir krūmus, kad nebalsuotų. Moterys namie užsikiša duris. Žmones visus baugina uždaryti į kalėjimus ir išvežti į Sibirą. Žmonės nebijo. Tik atsiranda vienas kitas, kuris balsuoja. Vakare balsuoja patys ruskiai su skrebais. Jų taip pat du balsai užtrinti paišeliu. Naktį rusai su skrebais pagiria Šilus, kad geri žmonės, ir sako, kad balsavo 96% visų turėjusių teisę balsuoti žmonių.

Praėjusią savaitę visą laiką mitingavo ir važinėjo visokie velniai, kad žmonės balsuotų, o čia štai kas išėjo, o jie padarė savo, sudėjo balsus ir tiek. Kieno galia, to ir teisybė, ir laisvė.

1947. II. 16. Sekmadienis. (...) Mes turėjom atsinešę degtinės. Išgėrėme. Daug linksmiau. Gal ir blogas daiktas tas gėrimas, bet ką bepadarysi, reikia širdį nuraminti. (...)

1947. III. 11. Šiandie sužinojau, kad Baravykuose užpuolė partizanus ruskiai. Besišaudydami žuvo Survila. Ji nuvežė į Taujėnus ir paguldė ant miestelio. Šalia jo, pažastyse pakišė du litrus. O ant krūtinės pastatė stikliuką. Koks išjuokimas ir gėda. Bet ką padarysi, ne gėda mum, kad ant miestelių guli mūsų broliai, ir ne gėda, kad mus taip išjuokia.

1947. III. 23. (...) Sužinojau, kad Deltuvoje gulėjo Rymantas. Ach, kaip gaila. Paskutinis žuvo mano klasės draugas. Visi jie susiėjo danguje. (...)

Vadokliuose dar tebeguli Vilis ir Lelijavas. Juos fotografuoja. Skrebų žmonos sako, kad jų kiaulės nuo banditų apsirgs ir padvės. Šunys ir kiaulės graužia lavonus. Skrebai spardo.

1947. IV. 6. Velykos. Trečios Velykos. Velykos, kai pasaulis ir mūsų tėvynė kenčia baisiausiąjį bolševikinį terorą. Mūsų tėvynės raistai, pakelės, miškai primėtyti kaulų ir lavonų mūsų brolių partizanų. Ne viena motina, žmona, sesuo, duktė šiandie sėdėdami prie Velykų stalo verkia žuvusiųjų sūnų, vyrų, brolių ir kt. Ne vienam nurieda karšta ir sūri ašara, kaip deganti žarija, per skruostą. Baisi ir liūdna tragedija ištiko mūsų tautą.

1947. V. 4. Sekmadienis. (...) Mergaitės veda mane šokti. Aš atsiprašau, kad negaliu šokti. Esu pasižadėjęs Didžiosios Kovos metu nešokti. (...)

Ir kaip galiu šokti, kaip galiu savo pažadą sulaužyti, kad tiek žuvo klasės, bendrojo mokyklos suolo draugų, tiek žuvo pažįstamų ir nepažįstamų partizanų, tiek žuvo mano būrio ginklo draugų. Daug žuvo, žuvo. Vadai, kaip Linkaitis, Kecioris ir kt. Kaip galiu aš jų atminimą įžeisti, kaip galiu aš juos taip greit užmiršti? Jų atminimas mum relikvijos, jų atminimas mum paskatinimas kovoti. Kovoti iki paskutiniojo kraujo lašo ar iki tol, kol atgausime laisvę. Iki tol, kol pamatysime savo akimis laisvą Nepriklausomą Demokratinę Lietuvą.

1947. V. 6. Antradienis. (...) Aš su Čigonu einu pas Saulenio tėvus. O kaip senai aš čia buvau. Buvau tik prieš Balio žuvimą. Balio motina labai gaili sūnaus. Be ne taip gaili kaip kitos: ji neverkia ir nedejuoja. Sako: „Puikus buvo mano sūnus, puikus buvo vyras. Jis didvyriškai žuvo už tėvynę. Sužeistas dar nušovė kelius ruskius ir ramiai patraukė granatos degtuvą su granata pasidėjęs po savo jauna krūtine. Štai jau praėjo nuo mano sūnaus žuvimo 9 mėn. ir 6 dienos. Ką gi padarysi, kad toks likimas, toks gyvenimas mūsų mažos tautos ir tautiečių“, užbaigia Balio motina.

Paima Saulenio dienoraščių dalį. Ją panaudosime laikraštėliui. Įvedėme „Kritusieji kalba“ skyrių. (...)

1947. V. 7. Palaukėje įsirengiame 4 vyram stovyklą. Atsinešam kūlį, pasiklojam guolius. Tuojau susirišam su apylinkės žmonėmis, ypač mergaitėm. Mergaitės, kaip parodo trijų metų praktika yra geriausios ryšininkės. Jos nebijo jokių pavojų, kad tik išgelbėtų partizanus.

1947. V. 15. Ketvirtadienis. (...) Šiandie Šeštinės. Julė išeina į bažnyčią. Mes meldžiamės. Skaitau maldas, o pro plyšį matyti gražus pavasario oras. O mes kalėjime. Ne, ne kalėjime, bet ant tvarto. Turim pačioj jaunystėj ir pačiam pavasary merdėti.

Grįžę iš bažnyčios žmonės pasakoja, kad ketvirtadienio naktį (t. y. šiąnakt) N. Stebeikiuose partizanai nušovė šnipą, jo dukterį, ruskį ir dar vieną mergaitę. Vėl bus ruskiams lakstymo. Čia tik praėjo zapūdas (siautimas. – R. J.) ir vėl banditai. Eis ruskiai iš galvų, bet ką padarysi. Visur eina zapūdai, o mes sėdime ir juokiamės.

Pavakaryje Paežeryje partizanai nušovė taip pat šnipą Pilkį. Vėl sujudimas. Ruskiai ir čia puola, ir čia. Vadokliuose yra atvažiavus ruskių mašina su kareiviais. (...)

1947. V. 16. Penktadienis. Dar bemiegodami išgirdom automato seriją. Atsikeliam. Ogi eina apie 13 skrebų ir šaudo. Jie buvo Paežeryje pažiūrėti, kur nušovė šnipą.

Dienos metu buvo atėję 2 leitenantai ir vienas skrebas. Pasėdėjo, pasėdėjo ir išėjo. Nežino, kad čia pat yra 4 banditai ir juos gali kiekvieną minutę sutvarkyti. Bet ko juos mums liesti, kad mes čia gyvename. Kam padaryti geriem žmonėm bėdą. Kam gerus mūsų prietelius išsiųsti į Sibirą ar kalėjimą. Tas ne paukštis, kuris ant savo lizdo teršia. Bus proga, sugausime juos kur nors pamiškėje ar ant kelio ir sušaudysime. (...)

1947. V. 17. Šeštadienis. Sėdime ant tvarto. Pro plyšį matyti Vadokliai. Matyti, kaip vieškeliu vaikšto skrebai, kai vaikšto kalėdoti ir pavalgyti.

Girdisi, kaip šaudo laidodami savo šnipus. Ir kas laukia visus tuos šnipus. Žmogus gyveno, turėjo savo žemės gabalėlį, turėjo namus. O štai atėjo kuris velnias į galvą, pradėjo šnipinėti, veikti okupantų, svetimųjų bolševikų ir savųjų išdavikų norams. Pradėjo ėsti žmones, sekti partizanus ir pranešinėti N.K.V.D. ar milicijai. Ir susilaukė teisingo atpildo. Geriau nušaut vieną ar kelis šnipus, kol jie nesuėdė ar neužuodė partizanų ar partizanų būrio neužvedė ruskiais. [...] Dėl kokio vieno durnio – išgamos gali žūti keli ar keliolika nepalaužiamos dvasios vyrų. Verčiau šnipas sutvarkyti šiandie, negu jis sutvarkys mumis rytoj.

Kas laukia šnipų ir skrebų šeimas? Ar po žuvimo šnipo bus laiminga jo šeima, ar galės pragyventi ir džiaugtis tėvo išdavikiškais nuopelnais. Ne viskas atvirkščiai yra. Žuvo šnipas [...].

1947. VI. 4. Trečiadienis. Nuo ankstyvo ryto pradėjome laistyti spiritą. Visi geria. Vyrai linksmėja. Yra jau tokių, kad labai jau linksmučiai. Karininkas traukia „Viens du trys, Stalinas bi-ys“. (...)

1947. VI. 5. Ketvirtadienis. Devintinės. (...) Vakar buvo atvykęs iš Vilniaus ryšininkas-studentas. Jis pasakojo, kad mūsų padėtis gerėja. Gali šiemet būti karas. Jeigu nebus šiemet, tai sekančiais metais. Karininkas labai užpuolė ryšininką. Liepė, kad sekantį kartą būtų ar pinigai, ar ginklai, kaip žadėjo, o jeigu niekur, tai pakars visus ryšininkus. Studentas net apsiverkė. „Už poros savaičių turi atvykti pats profesorius (kalbama apie MGB agentą J. Markulį ir jo ryšininkus. – R. J.), o kad ne, tai kitaip pakalbėsiu“, pareiškė Briedis. (...)

1947 VI. 6. Penktadienis. (...) Temsta. Pasikeičiam pas žmones baltinius ir einam į Vadoklių pusę parinkti pinigų. Reikia nusipirkti drabužiai. Visi apiplyšę. Tiesiog gėda vaikščioti po žmones. (...)

1947. VI. 9. Pirmadienis. (...) Nors ir sunku gyventi, bet partizanų veiduose šypsenos. Partizanai niekuomet nenusimena. Žūsta draugai, vadai, išveža šeimas, tik tai minutei kenčia krūtinėje. Paskui turi vėl gyventi, juoktis, linksmas būti ir nenustot vilties. Jeigu būsim paniurę ir pamesime viltį, greit palūšim ir mūsų darbas ir kovos nueis veltui. (...)

1947. VI. 10. Antradienis. Čigonas nuėjo į balą praustis. Einu ir aš. Tik žiūriu Kadžys su Minsku už šautuvų ir eina į krūmų kraštą. Atsivaro sugavę ruskioką.

Iškratome. Randame komjaunuolio bilietą. Pradedu rusiškai tardyti. Bemeluodamas susipina. Pasirodo, kad šnipelis paleistas iš Vadoklių šnipinėti. Verkia ruskelis ir prašosi, kad paleistumėm, žadu paleisti, o Kadžys jau atsinešė lopetą ir virvę. Kadžys su Čigonu nusiveda tolyn į krūmus ir pakorę užkasa.

Po pietų einame krūmais į Juotainius. Beeidami susitinkam žuvusio partizano brolį, o paskui ateina ir motina. Susėdame pakrūmyje. Atneša mum sūrį. Atsipjovę po gabalą griaužiame, tik tr-r, tr-r, tak , tak pradėjo netoli mūsų šaudyti. Mes pasiimam ginklus nueinam į krūmus ir laukiam kas bus.

Pasirodo čia pat vieškeliu ėjo skrebai iš Ramygalos į Vadoklius ir pašaudė. (...)

1947. VI. 12. Ketvirtadienis. Toje apylinkėje ypatingai ramu. Ruskiai visai nesimaišo. Miegame iki pusryčių be jokios sargybos. Tik ūkininkas šiek tiek pasidairo ir viskas. Pradėjo lyti lietus. Suėjome į klojimą ir sėdime. Vieni miega, kiti taip ką veikia. Aš rašau dienoraštį. Dabar stengiuos ko daugiau parašyti, nes gal ateityje bus labai svarbūs dokumentai apie partizanus, jų gyvenimo įvairumą ir nuveiktus darbus. (...)

1947. VI. 14. Šeštadienis. Sėdime krūmuose ir tiek. Praneša, kad atėjo skrebai, viršaitis ir iš Panevėžio koks tai statistas tikrinti gyvulius. Mes pasirengiame ir laukiame, gal ateis į pakrūmę. Žadame jiems uždrėksti. Bet jie į pakrūmę nėjo. Vaikščiojo laukuose, pasigėrė. (...)

1947. VI. 15. Sekmadienis. Gražus šiandie rytas. Raudona kaip auksas teka saulė, o rasos žvilga ant pievų ir medžių lapų. Šiandie Vieš. Jėzaus Širdies atlaidai Vadokliuose. Žmonės eina į bažnyčią. Mes sėdime krūmuose ir keikiame savo likimą ir bolševikus, kurie atėmė iš mūsų laisvę ir gyvenimą.

Pernai per širdies atlaidus buvom prie Vadoklių. Gyvas dar tebebuvo Kecioris, Balys, Žydas, o dabar kas beliko? Senai jau jie ilsis tėviškės žemėj. Mes dar gyvenam, dar krutame, kovojame ir vargstam. (...)

1947. VI. 16. Pirmadienis. (...) Vakar buvo atvažiavęs ir B.D.P.S. Centro ryšininkas – profesorius (kalbama apie Markulį. – R. J.). Jis nušvietė visą padėtį. Padėtis labai optimistiška. Politika labai įtempta. Gali kiekvieną minutę kilti karas. Tik mūsų išeiviai yra dideli egoistai, kaip moko karininkas – perdylos.

Užsienyje yra mūsų daug kapitalo. Išeiviai nori mūsų kapitalą sunaudoti patys vieni, o mum jokios paramos neduoda. (...)

Baigės karas, Stalinas paskelbė amnestiją. Besislapstą vyrai registravos. Registravos ir partizanų dalis. Jie kol kas dar ramiai gyvena. O kodėl jie ramiai gyvena, už ką jie gyvena, kodėl jų nečiumpa? Tai yra tik vienas atsakymas, kad miškuose dar yra partizanų, kurie visokiais būdais kenkia bolševikams, o bolševikai visokiais būdais stengiasi partizanus palaužti ir sunaikinti. Todėl jie neliečia užsiregistravusius, nes bijo, kad jie vėl neišeitų į miškus, nepadaugėtų partizanų. Pasirašė daug skrebų, kurie buvo ir geros valios žmonės, buvo bolševikų suklaidinti, pavasarį partizanai daug atvertė skrebų, kurie pasitraukė į miestus, išvyko į armiją, o kovos jau baigės ir jie nežuvo. (...)

Be to, dabartiniai skrebai, ruskiai, valdžios pareigūnai vaikščiotų po vieną po kaimus, plėštų žmones, slankiotų po krūmus, žmonės negalėtų nei gyvulio, nei jokio daikto niekur paslėpti. Visur viską surastų, visur knaisiotųs. Vienur plėštų, konfiskuotų dienomis, o pas kitus eitų vogti naktimis. Dabar jie be ruskių ir skrebų niekur neina, o kai vaikšto po kaimus, tai po 15–20 ginkluotų. Pamiškėse kartais bijo slankioti, arba, kad ateina tik minutei kitai, ir vėl skuba atgal. Dabar kaimuose nėra vagių, o jei atsiranda tai tuojau žmonės suseka ir partizanai juos ištiesia ant kryžkelių. O kiek sutvarkyta visokių šnipų, skundėjų, komunistų. Jeigu mes jų netvarkytume, kas bebūtų. Būtų skundimai, areštai, piktinimaisi. Dabar visi pribijo mūsų. Kas pabando ką nors padaryti, tai tuojaus turi išsikelti į miestą ar miestelį. Viskas tai yra mūsų nuopelnas, mūsų žygiai. (...)

1947. VI. 18. Trečiadienis. Visą dieną pragyvenę ruošėmės eiti į krūmus. Jau susirengėm, pasiėmėm ginklus, bet atėjo Barauskaitė Verutė Ir pranešė, kad apie Ušugojus, Giedraitynę, Rebikonius slankioja skrebai apsivertę partizanais. Kai kurie žmonės apsigavo. Palaikė juos nepažįstamais partizanais, davė maisto ir ieškojo Briedžio. O skrebai, tariamieji „partizanai“, vaikšto po žmones ant vieškelio ir ieško Vaitelio užmegzti ryšį. (...) Dabar labai sunku gyventi dėl maisto stokos. Kur geresni žmonės, ten laikosi partizanai ir tos apylinkės labai nusiaubtos. Per naktį maistaudamas apeini visą kaimą, o mėsos nei gabalėlio negauni. Su duona irgi tas pat. Daugumas ūkininkų jau patys nebeturi duonos, valgo kokią nors vikienę, miežienę ar avižienę. Retai kur galima užeiti geros duonos. O kada bus rugiapjūtė. Bet visgi šiaip taip pragyvensime. Žmonės jau taip suaugę su mumis, kad ir paskutinį duonos kąsnelį dalinasi. (...)

Gal ne vienam skaitytojui kris į akis mūsų neveiklumas? Taip, mes dabar mažą veikiame. Dabar yra mum duotas įsakymas nekliudyti bolševikų ir kuo mažiausiai susitikti ir šaudytis. Nes bereikalingi išsišokimai paaštrina okupantų valdžią ir jie griebiasi didesnių operacijų prieš partizanus, prieš partizanų šeimas ir visus gyventojus. Norint sušvelninti padėtį, mum įsakyta neliesti jų. Tik, žinoma, nesnausti, jeigu ginkluoti užlips ant mūsų. Tada galime mes visomis jėgomis panaudoti ugnį. Ir jeigu pasitaikys didesnis čina po ranka, visuomet nepraleisti progos jį sutvarkyti. Mum yra įsakymas, jeigu pamiškėse ar pakrūmėse sutiksime nepažįstamą žmogų, kuris kalba rusiškai, visuomet pakarti ir užmaskuoti, kad tik neliktų jokių žymių.

Apsivalyti nuo šnipų ir komunistų irgi visuomet galima. Tik geriau tada, kai bus rusų siautimai. Kai ramu, nėra reikalo sudrumsti ramybę, o paskui ir patiems nebeturėti kur bepasidėti. (...)

1947. VI. 25. Trečiadienis. (...) Užeinam pas Šalopką. Randame Tėvą su 3 partizanais. Tėvas rengiasi nušauti vieną savo partizaną – Karandzevičių, kuris gyveno per žiemą pas Šalopkus ir kartu vogė. Turi privogę dviračių, arklių ir dar daug ko. Žada sušaudyti visą šeimą.

Tą kartą bandymas „sutvarkyti“ savo bendražygį nepavyko. Partizaną, tapusį vagimi, ir jo bendrus Tėvas su savo vyrais nušovė kiek vėliau. Aišku, po kurio laiko ir pats žuvo. Žuvo kaip ir Baltis, ir dauguma dienoraštyje minimų partizanų...

Štai toks partizano pasakojimas, už ką ir kaip kovojo, kaip gyveno miško broliai ir Lietuva. Ką čia bepridursi.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LŽ REKOMENDUOJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"