TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LŽ REKOMENDUOJA

S.S.Montefiore. „Kalbos, pakeitusios pasaulį“

2014 02 03 14:51

„Kalbos, pakeitusios pasaulį“ – tai reikšmingiausių kada nors pasakytų kalbų rinkinys. Leidinio sudarytojas ir įvadinio žodžio autorius Simonas Sebagas Montefiore (g. 1965) – britų rašytojas, istorikas, Karališkosios literatūros draugijos narys, 2009 m. Vilniaus knygų mugės svečias, kurio knygos išverstos į daugiau nei 35 kalbas. Lietuviškai išleistos „Stalino jaunystė“ (2009), „Stalinas: Raudonojo caro dvaras“ (2011), „Jeruzalė: miesto biografija“ (2013).

Didi kalba atspindi ne tik epochos tiesą, ji gali rodyti ir didelį melą. S.S.Montefiore

„Kalbos, pakeitusios pasaulį“ – S.S.Montefiore surinktos žymiausių politikų, visuomenės veikėjų, valstybių vadovų, karalių, imperatorių, popiežių ir prezidentų kalbos, vienu ar kitu laikotarpiu turėjusios didelį poveikį istorijos eigai. Viena svarbiausių knygos vertybių – joje pateikiamas istorinis kontekstas: aplinkybės, kuriomis kalbos buvo pasakytos, ir trumpos oratorių biografijos.

Kalbos parinktos kontrastingai: dauguma jų skatino demokratinių jėgų įsigalėjimą, klojo bendrakultūrinių humanitarinių vertybių pamatus. Tačiau esama ir visomis prasmėmis „tamsių“ kalbų, temdžiusių pasaulio horizontą; šios liūdnus pėdsakus palikusių politinių veikėjų kalbos gali tapti pamokomis ateičiai.

Talentingi oratoriai sugebėjo universalias žmogiškąsias vertybes įvilkti į patrauklų rūbą. Tarp jų – W.Churchillis, M.L.Kingas, N.Mandela, Ch.de Gaulle’is, A.Lincolnas, Jonas Paulius II, I.Gandhi, V.Havelas. Nors visus šiuos lyderius skiria laikas bei aplinkybės, kuriomis kalbos buvo pasakytos, tačiau visus juos vienija jų gebėjimas suburti žmones, įkvėpti jiems ryžto, pasitikėjimo ir tikėjimo. Tai istoriniai dokumentai, galintys būti patriotizmo, drąsos, sveiko proto, o kartais – ir aklos neapykantos ir karo kurstymo pavyzdžiais.

Įvadas

Didi kalba atspindi ne tik epochos tiesą, ji gali rodyti ir didelį melą. Į šį puikų kalbų rinkinį sudėti dvasią keliantys himnai demokratinei laisvei, apibendrinantys mūsų puoselėjamus padorumo ir laisvės principus, ir kilnūs žodžiai, skleidžiantys pasaulyje šviesą. Bet jame galima perskaityti ir kelias niekingiausias kalbas, temdžiusias laisvojo pasaulio horizontus. Šios istorinių baisūnų kalbos yra tikros pamokos.

Daugelis šių kalbų, ypač klasikinės, tokios kaip Getisbergo kreipimasis, ir mažiau žinomos, kaip disidento, paskui Čekijos prezidento Václavo Havelo ar Izraelio prezidento Chaimo Herzogo, atskleidžia amžinąsias tiesas. Dažniausiai kuo paprastesniais žodžiais pasakyta kalba, kaip Mahometo, Jėzaus ar Martino Lutherio Kingo, tuo ji geresnė, ir dar geriau, kai oratorius pats sau rašo kalbas. Tačiau daug kalbų trenkia blogiu ir kvailybe, iš jų turėtume pasimokyti, kad gražūs filantropiški žodžiai ne visada atskleidžia ar nušviečia esmę – jie gali ją slėpti ir iškraipyti. Vienos kalbos akivaizdžiai orveliškos. Kitos – tiesiog melagingos, trečios – piktavalės, o kai kurias galime tinkamai įvertinti tik dabar, žvelgdami iš istorinės perspektyvos. Imperatoriaus Napoleono atsisveikinimas su Senąja gvardija tėra ašaringi paistalai, nes šis žmogus niekada nesuko galvos dėl valstybės, o dėl jo ambicijų Europos laukuose liko gulėti jauni ir nekalti žmonės. Dvi kalbos atskleidžia neįtikėtiną politinę oratorių niekšybę. 1917 m. rugsėjį sakytoje Lenino kalboje „Visa valdžia – Taryboms“ sunku net suskaičiuoti melagystes, nes jis visai neketino suteikti valdžios valstiečiams ar darbininkams, jos reikėjo jam pačiam ir jo partijos viršūnei. Ši kalba dvelkia neapsakoma panieka ir cinizmu. Adolfo Hitlerio kalbos atskleidžia jo, kaip politinio agitatoriaus, liaudies aktoriaus ir oratoriaus, virtuoziškumą, bet jos sklidinos begėdiško šlykštaus melo ir manieringo, absurdiško pozavimo. O Stalino – priešingai – nors jo pažiūros niekingai žiaurios, droviai „kuklus“ batsiuvio sūnus jas išdėsto stulbinamai atvirai.

Rasime čia, žinoma, ir veidmainių, suklaidintųjų ir turėjusių geriausių ketinimų. Richardas Nixonas žadėjo užkirsti kelią „baltinimui“, nors pats pirmas buvo pasiryžęs jo griebtis. Generolo Douglaso MacArthuro atsisveikinimo kalba skamba didingai, bet dvelkia tuščia iliuzija. Prezidentas Michailas Gorbačiovas išliaupsino „pasirinkimo laisvę“, bet tikrai neketino savo žmonėms jos suteikti tiek, kad ir pats būtų nuverstas kartu su numylėtuoju komunizmu. Žvelgiant atgal, liūdną šypseną kelia Neville’is Chamberlainas ir jo „taika iki mūsų dienų galo“, nes sunku įsivaizduoti klaidingesnį požiūrį ir patetiškesnę savo laimėjimų iliuziją, dėstomą paprastais žodžiais.

Taigi, daugelis rinkinio kalbų atskleidžia oratorių ydas ir dorybes, bet kiekviena iš jų dar ir atveria langą į didį istorinį įvykį. Radijo ir televizijos amžiuje daugelis galėtų prisiminti, kur išgirdo George’o W.Busho kalbą Rugsėjo 11-ąją, išgirsti Franklino Roosevelto kreipimąsi po Perl Harboro subombardavimo arba mikčiojančio Viačeslavo Molotovo skaitomus Stalino žodžius, naciams įsiveržus į Sovietų Sąjungą. Spontaniškai pasakytos kalbos net įtaigesnės: Karolio I kreipimasis turėjo būti nepamirštamas, tačiau atskleidžia nepalenkiamą pasmerkto monarcho aroganciją ir puikybės kupiną tragizmą. Kalba, kuria lordas protektorius Cromwellis paleido parlamentą, rodo galingą jo valios jėgą ir šventeivišką įsitikinimą Apvaizdos parama. Vis dėlto man labiausiai patinka kalba, nesusijusi su jokiu didžiu įvykiu, joje tiesiog su moraliniu tvirtumu ir teisėtu pasipiktinimu sklandžiai nusakoma doros civilizacijos esmė (ši tema gvildenama daugelyje rinkinio kalbų). Tai Elie Wieselio Tūkstantmečio kreipimasis „Abejingumo pavojai“. Vertėtų perskaityti visas šias kalbas. Bet jeigu skaitytojas įsimins tik Wieselio mintis apie istoriją ir žmogų, šios knygos tikslas tikrai bus pasiektas.

Kalbos, pakeitusios pasaulį. Sudarytojas Simon Sebag Montefiore. Iš anglų kalbos vertė Aidas Jurašius. – Vilnius: Tyto alba, 2013. – 224 p.

Viršelio dailininkė Asta Puikienė

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LŽ REKOMENDUOJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"