TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LŽ REKOMENDUOJA

Sakuros – mūsų gyvenimo atspindys

2016 03 03 11:40
Filme "Kaip žydėjimas vyšnios" susitinka trys skirtingos sielos. Kadrai iš filmo

Vos kelias dienas žydinčios sakuros primena skaudžią tiesą: kiekviena žavi akimirka baigiasi ir nesikartoja. Todėl japonai, traukiantys grožėtis žydinčiomis sakuromis, tarsi nori priminti sau ir kitiems: ir gyvenimas trapus, jis nesikartos. Todėl mokėkime žavėtis juo, verkinkime kiekvieną akimirką.

Apie tai kalba ir režisierės Naomi Kawase filmas „Kaip žydėjimas vyšnios“, kuris pradedamas rodyti sostinės kino teatre „Pasaka“.

„Žydinčios vyšnios mums primena mirtį. Aš nežinau nė vieno kito medžio, kuris taip įspūdingai žydėtų, ir vien tam, kad jų žiedlapiai beregint išsibarstytų. Ar tai yra mūsų susižavėjimo žydinčiomis vyšniomis priežastis? Ar dėl to mums lemta jose matyti savo pačių gyvenimų atspindį?“ – klausia japonų režisierė N. Kawase.

Apie sielų kelius

„Sentaras, Tokue ir Vakana susitinka pačiame vyšnių žydėjime. Šių trijų žmonių gyvenimų trajektorijos labai skirtingos. Tačiau jų sielų keliai vis dėlto susikerta, ir jos sutinka viena kitą tuose pačiuose gamtovaizdžiuose. Kaip režisierei man teko garbė ir malonumas patyrinėti skirtingus gyvenimus pasitelkiant kiną, kaip ir šio filmo atveju, – pasakoja režisierė. – Atskleisdama sudėtingus mūsų visuomenės mechanizmus aš tikiuosi pagilinti pačios egzistencijos esmės supratimą. „Kaip žydėjimas vyšnios“ yra dviejų sielų susitikimas, sielų, kurios susijungia, kad stotų į akistatą su gyvenimo kliūtimis. Kiek kartų mus turi pargriauti, kad galiausiai pasiektume rojų?“

Pasak į gyvenimo prasmę besigilinančios režisierės, kartais mus praryja neperskverbiama tyla. „Ir vis dėlto, atsidavimo ir susijungimo su pasauliu džiaugsmas leidžia mums labiau įvertinti jo kaitą ir evoliuciją. Taigi, šiuo filmu aš tikiuosi atskleisti ir pabrėžti džiaugsmą, kurį pajusti mums leidžia šios akimirkos, – teigia ji. – Gyvenimo tėkmėje pasitaiko momentų, kai jaučiamės kupini gailesčio ir nevilties, norime pasiduoti. Nepaisant to – o galbūt kaip tik dėl to – mes vis tik įstengiame neprarasti vilties ir toliau tikėti ateitimi.“

Nematomų dalykų ekranizacija

Apie savo sumanymą ekranizuoti Duriano Sukegawa knygą „An“, išleistą Japonijoje 2013-aisiais, režisierė prisipažįsta, kad D. Sukegawa vaidina viename iš jos filmų, „Hanezu“ (2012). „Mudu kartu vykome į Kanus, kai filmas buvo atrinktas konkursui, ir būnant ten jis trumpai papasakojo apie „An“ istoriją. Vėliau jis baigė knygą ir atsiuntė ją man, klausdamas, ar norėčiau sukurti ja paremtą filmą. Perskaičiau knygą ir buvau įtraukta į tai, kaip tiksliai ji užfiksavo „to, kas nematoma“ buvimą gyvenime. Kinas yra medija, kurioje realybę konstruojame iš to, kas matoma, bet sykiu aš tikiu, kad jis gali įprasminti ir nematomus gyvenimo dalykus ir pateikti juos mums kaip publikai“, – pasakojo ji.

"Gamta yra tai, kas tyliai globoja mus, žmones", - sako japonų režisierė Naomi-Kawase.

– Kaip jūs pritaikėte knygos istoriją filmo scenarijui?

– Rašydama scenarijų aš užsirakinau bibliotekoje, įsikūrusioje „National Tama Zenshoen“, Tokijo pakraštyje esančioje sanatorijoje, skirtoje nuo raupsų gydomiems ir išgijusiems pacientams. Taip pat šiek tiek laiko praleidau viena vaikštinėdama sanatorijos mišku, jausdama tikrąją tos vietos šviesą ir vėjus. Kalbėjausi su buvusiais pacientais, gyvenančiais sanatorijoje. Taip siekiau suteikti savo scenarijui realumo ir paversti žodinę kalbą kinematografiškesne.

Kalbant apie asmeninę perspektyvą, vieną iš pagrindinių veikėjų, Tokue, mačiau savo prieš trejus metus iš šio pasaulio iškeliavusios įmotės atspindyje.

– Visi trys filmo veikėjai yra vieniši žmonės, dėl įvairių priežasčių nepritampantys visuomenėje. Kaip jų situacijos kinta filme? Ką jiems pavyksta suprasti?

– Pirmiausia, niekas negali gyventi vienas. Be to, daugelis iš mūsų gyvenime yra patyrę nesėkmių. Kartais tokios nesekmės gali dramatiškai jį pakeisti. Bet net ir tada kiekvienas iš mūsų gali atrasti jėgų toliau gyventi savo gyvenimą nepaisant nieko, ir aš tikiu, kad tai yra mūsų prigimtyje. Deja, kartais mūsų visuomenė gali stoti prieš tokią valią ar troškimą. Šiame filme matome, kaip iš pagrindinės veikėjos Tokue „atimama“ didžioji jos gyvenimo dalis, bet sykiu ji daug išmoksta iš situacijos, į kurią papuola. Padedami arba skatinami Tokue, kuri yra išgyvenusi ir patyrusi daug daugiau, kiti du pagrindiniai veikėjai – Sentaras ir Vakana – atranda savus būdus tikėti kuo jie yra, ir įgauna galios žengti vieną mažytį, bet labai svarbų žingsnį į priekį savo pačių gyvenimuose.

– Ar visuomenė yra tokia atskirianti jėga? Ar vis tik manote, kad žmonės patys susikuria barjerus?

– Man regis, kad šiuolaikinėse visuomenėse žmonės barjerus susikuria patys. Tai turi įtakos ir platesniu mastu: tokie užtvarai gali privesti mus prie poreikio perkurti bandymo atsikratyti „kitais“ sąvoką ir veiksmą. Kartais žmogus, kuris iš tolo atrodo įpykęs, pakankamai priartėjus iš tiesų pasirodo verkiantis. Jis gali tiesiog ieškoti kitų šilumos.

–Gamta filme „Kaip žydėjimas vyšnios“ yra nuostabi. Koks yra jos vaidmuo šiame filme?

– Iš esmės gamtos vaidmuo niekuo nesiskiria nuo jos vaidmens ankstesniuose mano filmuose. Gamta yra tai, kas tyliai globoja mus, žmones. Vyšnios, pavyzdžiui, neprataria nė žodžio, bet jos supranta, kas ir kaip mes esame. Jos kasmet pražysta, kas benutiktų, kas, mano manymu, yra be galo žavinga.

– Kaip pasirinkote pagrindinius aktorius?

– Kalbant apie Tokue, aš pasitariau su knygos autoriumi Durianu Sukegawa, ir mudu nutarėme paprašyti aktorės Kiki Kirin. Ji perskaitė originalią istoriją ir iškart džiugiai sutiko su mūsų pasiūlymu. Dėl Sentaro, aš jau ilgą laiką svajojau sukurti su juo filmą, ir jis maloniai priėmė pasiūlymą. O kalbant apie Vakanos vaidmenį, išsirinkti aktorę šiek tiek užtruko, tačiau galiausiai nutarėme pasikviesti tikrą Tokue vaidinančios Kiki Kirin anūkę.

Parengė Jūratė MIČIULIENĖ

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LŽ REKOMENDUOJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"