TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LŽ REKOMENDUOJA

Sigitas Parulskis. „Nuogi drabužiai“

2015 03 09 15:28

Jau neprisimenu, kokia tai buvo knyga ir kada tai buvo, bet vienas pažįstamas kartą paklausė manęs, ar gera knyga, kurią neseniai skaičiau. Man ta knyga patiko, tik nesumečiau, kaip greitosiomis suformuluoti, kodėl, todėl pasakiau – yra gerų minčių. 

Kai dukra iš lentynų renkasi, ką paskaityti, sakau tą patį – imk šią, yra gerų minčių. Struktūra, veikėjai, stilius – visai tai labai svarbu, bet pradžiai užtenka, kad knygoje būtų gerų minčių.

Tikiuosi, kad ir „Nuogi drabužiai“ vis dar tokia knyga, kurioje yra gerų minčių. Ir nesvarbu, ar tos mintys persmelktos liūdesio, ar ironijos, ar jos begėdiškai drovios, ar kukliai arogantiškos. Jeigu jos tikros, skaitytojas suras, atpažins ir pripažins savomis, jeigu ne – nėra dėl ko be reikalo žiopčioti.

Sigitas Parulskis

Ursula Poznanski „Penki“

Zalcburgo policijos biure rytas prasideda įprastai: tyrėjų monitoriai nusagstyti lipdukais su skubiomis užduotimis, viršininkas siautėja, o rytinį kavos gėrimą nutraukia pranešimas apie naują nusikaltimą: karvių ganykloje rasta negyva moteris. Panašu, ji nužudyta.

Atskubėję į įvykio vietą tyrėjai Beatrisė Kaspari ir Florinas Veningeris supranta, kad šįkart jų laukia ypatinga užduotis. Ant moters pėdų ištatuiruotos paslaptingos koordinatės. Nurodytoje vietoje Beatrisė ir Florinas aptinka šiurpų radinį ir mįslę, kurią įminę gauna naujas koordinates, o ten – naujas radinys ir nauja mįslė. Akivaizdu, kad žudikas nusiteikęs pažaisti su tyrėjais neseniai išpopuliarėjusį žaidimą – geografines ieškynes. Tik šįkart geolobių ieškotojų laukia ne malonios staigmenos, o tai, kas gali nulemti būsimos nusikaltėlio aukos likimą.

Žudikas veikia žaibiškai, tyrėjų apklausti liudytojai vienas po kito dingsta. Beatrisė ir Florinas nespėja suktis, bet nutuokia, kad tik paskutinė jų įminta mįslė leis aptikti svarbiausią dėlionės dalį...

Puikus pasirinkimas geolobių entuziastams ir tiesiog gerų psichologinių trilerių skaitytojams.

Mįslės, kurias įminus sužinomos koordinatės. Šiurpūs radiniai plastikinėse dėžutėse. Liudytojai, dingstantys po apklausų. Paslaptingas žudikas Zalcburgo policijos biuro tyrėjus priverčia leistis į geoieškynes – visame pasaulyje populiarėjantį žaidimą. Tik šįkart radimvietėse – ne malonios staigmenos, o kas kita, ir tai gali tapti būsimo šiurpaus nusikaltimo priežastimi. Byla atrodo neišnarpliojama. Ir staiga pati jos tyrėja atsiduria žudiko akiratyje...

Jana Vager „Vongo ežeras“

Gripas. Kasmet juo serga milijonai žmonių, tačiau mes nelaikome jo itin sunkia liga. Bet kas, jei vieną dieną virusas mutuos ir įsisiautės taip, kad ištisi miestai bus uždaryti ir aptverti karantino kordonais, o epidemija plis tolyn ir tolyn?

Saujelė žmonių iš prestižinės Pamaskvio gyvenvietės nutaria gelbėtis – viską palikę bėgti, važiuoti prie Vongo ežero tolimojoje Karelijoje, kur saloje vienas iš kompanijos, Serioža, turi medžioklės namelį. Kelionė ilga ir pavojinga, kiekvienas kilometras – akistata su mirtimi, kiekviena valanda – žmogiškumo išbandymas.

„Vongo ežeras“ netelpa į vieno žanro rėmus – tai ir išlikimo istorija, ir kelio romanas, ir sukrečianti psichologinė drama. Šis pirmasis jaunos rusų autorės Janos Vagner romanas sulaukė didelio pasisekimo tarp internautų Rusijoje ir užsienyje, buvo nominuotas kelioms literatūrinėms premijoms.

Undinė Nasvytytė „Apie pulką ir mergelę”

Praradimai ir atradimai, smetoniško tarpukario charizma ir kuriozų nestokoję karo ir pokario metai, anų laikų kultūrinės nuotaikos, Lietuvos kariškiai, inteligentija ir menininkai...

Ši knyga yra daugiau negu vieno žmogaus gyvenimo istorija.

Atidariau duris. Už jų stovėjo trise: moteris ir du vyrai. Vienas vyras pusiau kariška uniforma, moteris ir antras vyras – civiliniais drabužiais. „Elena Ivanovna Nasvytis čia gyvena?“ – klausia rusiškai. „Čia, – linktelėjau, – bet jos nėra namie.“ – „Nesvarbu. Mes atėjom surašyt jūsų turto.“ Aš pasipiktinau. „Kaip tai surašyti? Sakau, kad mamos nėra namie.“ – „Užtat jūs esat.“ „O manęs irgi nėra!“ – atšoviau.

Kas būtų išdrįsęs tuoj po karo taip įžūliai bendrauti su sovietų pareigūnais? Nebent ypač drąsus žmogus. Toji drąsuolė – Undinė Navytytė, anuomet dar visai jauna mergina.

Lietuvos radijo balsas, architektų brolių Algimanto ir Vytauto Nasvyčių vyresnioji sesuo knygoje pasakoja savo vaikystės ir jaunystės istoriją, kuri prasideda nuo smetoniškos prabangos su sidabriniais stalo įrankiais ir „negardžiais“ bananais ir baigiasi badavimu ir kraupiais vaizdais, kai pakeliui į mokyklą mato kareivius, šaudančius į žmones, o mieste sklando slogios nuotaikos. Tačiau Undinės Nasvytytės gyvenimo istorija nėra slegianti kaip daugelyje memuarų apie karą. Žvelgiant paauglystės akimis, ir sulopyti drabužiai jai buvo gražūs, ir žmonės dažniau atrodė juokingi nei paniurę. Undinė Nasvytytė niekada nebuvo iš tų, kurios aimanuoja ir rauda. Tokia ir jos knyga – sveiko pasaulio suvokimo ir gero humoro jausmo pavyzdys.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LŽ REKOMENDUOJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"