TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LŽ REKOMENDUOJA

Spektaklis „Meilė po guobomis“ – skandalingosios Eugene'o O'Neillo pjesės sugrįžimas

2015 12 03 15:32
Iš fotosesijos šiuolaikinėje fermoje. Artūro Staponkaus nuotraukos

Gruodžio 6 dieną, 18 valandą Valstybiniame Šiaulių dramos teatre premjera – Eugene'o O'Neillo vienos dalies drama „Meilė po guobomis“, kurią režisuoja Paulius Ignatavičius. 

Spektaklio „Meilė po guobomis“ drama įsiplieskia ir suliepsnoja ūkyje, į kurį senas našlys tėvas Ifreimas Kebotas (aktorius Juozas Bindokas) parsiveža jauną žmoną Abę (aktorė Jūratė Budriūnaitė). Fermoje nuo ryto iki vakaro triūsiantys vyresnieji sūnūs Simeonas (Rolandas Dovydaitis) ir Piteris (Dalius Jančiauskas) nebemato prasmės lenkti nugarų ir nusprendžia keliauti į aukso kasyklas. Tarp jaunėlio sūnaus Keboto (aktoriai Anicetas Gendvilas ir Aidas Matutis) ir Abės kilusi priešprieša perauga į pražūtingą aistrą....

Pjesės autorius – Eugene'as O“Neillas – net keturių Pulicerio premijų laureatas (1920, 1922, 1928, 1957) ir pirmasis Amerikos dramaturgas, įvertintas Nobelio premija (1936) „už įtaigumą, nuoširdumą ir jausmų gelmę dramos kūriniuose, naujai atkuriant tragedijos žanrą“. Eugene'o O'Neillo „Meilė po guobomis“ parašyta 1924 m. ir pastatyta Grinvičo Vilidžo teatre Niujorke sukėlė skandalą: Amerikos auditoriją gerokai papiktino vaikžudystės, keršto ir kraujomaišos temos, dėl ko spektaklis iš pradžių buvo pasmerktas kaip amoralus. Klasikinį meilės trikampį O'Neillas pasiskolino iš graikų mitų. Dzeuso žmona Fedra, bandžiusi suvilioti dorąjį posūnį Ipolitą, atstumta iš keršto nusižudo, palikdama laišką – esą Ipolitas bandęs ją suvilioti. Pasipiktinęs tėvas Dzeusas paprašo Poseidono nublokšti Ipolitą nuo pakrantės uolos. Pagrindinė pjesės herojė Abė, pagimdžiusi kūdikį mylimam posūniui, primena ir kitą antikos personažą – Medėją, iš keršto nužudžiusią savo vaikus.

Nepaisant to, skandalingoji drama buvo pastatyta ne vienoje pasaulio scenoje, realizuota kine. Vienu brandžiausių XX a. Amerikos dramaturgijos kūrinių pripažinta drama Lietuvoje buvo pastatyta tik kartą – 1979 m. Šiaulių dramos teatre (rež. Regina Steponavičiūtė). Tuomet spektaklis sulaukė milžiniško populiarumo.

Dabar į Šiaulių sceną grįžtantis spektaklis „Meilė po guobomis“ nebeturi jokių sąsajų nei su antika, nei su Amerikos vakarais. Veiksmas vyksta šiandien, industrinėje fermoje, net nesvarbu, kokioje šalyje. Šiuolaikinis žvilgsnis, vidinis pjūvis – jaunos, ambicingos, trafaretų nemėgstančios komandos rezultatas.

Spektaklio režisierius Paulius Ignatavičius – dukart „Auksinių scenos kryžių“ nominantas (už spektaklius S. Kozlovo „Ežiukas rūke“ ir F. Kafkos „Kova“). Jo kūrybiniame bagaže per keletą metų sukaupta daugiau nei dešimt spektaklių įvairiuose šalies teatruose. „Meilė po guobomis“ – jau ketvirtas šio jaunosios kartos režisieriaus darbas Valstybiniame Šiaulių dramos teatre. Lengvų temų ir paprastų sprendimų neieškantis režisierius sako, kad dėl oniliškos tragedijos gelmės, itin gilios ir instinktyvios plotmės spektaklyje įmanoma atskleisti net kelis kontekstus. Atpasakoti siužetą ir atkurti amerikietiškos fermos aplinką nėra labai svarbu. Netgi atvirkščiai – siekiama parodyti, kuo virtęs šiuolaikinis kaimas, kiek tos „romantikos“ moderniuose ūkiuose su senų rakandų šiukšlynais, ūkio padargų krūvomis. Kaimo ūkiai, anot režisieriaus, yra tapę industrializuotu verslu. Be ekologijos, dar viena svarbi ir mums artima tema – emigracija, kurią išreiškia brolių pozicija – „viską metu ir važiuoju ieškoti „aukso“ kitur – neva kažkur kitur slypi ta laimė ir turtai. Svarbiausia spektaklyje atrodė šiuolaikinio jauno žmogaus vidinis konfliktas, jo tragedija, nes jis bando gyventi ne savo, o kitų primestą gyvenimą. Statant spektaklį atsiskleidė ir daug globalesnė tema – kokia didelė yra žmogaus ambicija, kartais pagrįsta vien noru kažką įrodyti sau ar kitiems, ar vien tik protesto prieš kitus vardan. Spektaklio savotišku moralu (nors to nesiekiama) pasitarnauja antikinės tragedijos logika: atlikti veiksmą, suvokti klaidą, kentėti ir išmokti.

Tokioje daugiakontekstėje medžiagoje, anot režisieriaus, yra „geros aktorinės mėsos“, įdomu turėtų būti ir žiūrovams, ir patiems aktoriams. Beje, režisierius pripažino, kad šis spektaklis ir jam – tam tikras eksperimentas, nes jis pirmąsyk panaudojo mikrofonus, kurie leido atsisakyti tradicinio aktorinio kalbėjimo paskutinei eilei ir vietoj garsaus balso atrasti kitokią aktorinę kalbą – intymesnę, teisingesnę.

Aktoriui Juozui Bindokui jau antrą kartą tenka vaidinti šiame spektaklyje; prieš 36-erius metus jis kūrė sūnaus Piterio vaidmenį, o dabar – senio Ifreimo Keboto. Ir nors, rodės, kad viskas žinoma, šįsyk viskas kitaip, labai netikėta. Šis spektaklis, anot aktoriaus, tai visas aistrų poligonas: nuo meilės iki žmogžudystės. Aktorė Jūratė Budriūnaitė pritaria, kad labai daug žiūrovų vienoje ar kitoje situacijoje atpažins save, tą savo pusę, kurią slepiam, nes ji nelabai graži, nemadinga, gal net nepadori, kita vertus ji – labai gamtiška. „Tai mes dar tik užčiuopėm, kelionė dar tik prasideda“, – kad spektaklio premjera nereiškia darbo pabaigos įsitikinusi aktorė Jūratė Budriūnaitė. Vienas iš Ebiną įkūnijančių aktorių Aidas Matutis sako, kad įdomu stebėti, kaip jo veikėjas, iš pradžių lyg pasiduodantis, per dramą auga, virsta į brandžią asmenybę, gebančią prisiimti atsakomybę.

Spektaklio scenografė ir kostiumų dailininkė Goda Palekaitė Šiaulių scenoje irgi ne naujokė (dar būdama studentė ji kūrė scenografiją Kafkos spektakliui „Kova“). Spektaklyje „Meilė po guobomis“ jos tikslas – deromantizuoti kaimo idilę, parodyti, kokia aplinka iš tiesų egzistuoja daugelyje ūkių (tiek Lietuvos, tiek viso pasaulio). Atsisakyta šios dramos populiarios scenografijos – namo ir sukurta mobili erdvė, be pastatų, be patalpų, be vietos ir be laiko.

Padėti perkelti beveik šimtmečio senumo dramą į mūsų laikus režisierius pasikvietė vieną progresyviausių Europos elektroninės muzikos kompozitorių suomę Antye Greie-Ripatti, kuri kurdama drąsiai eksperimentuoja: sumaišo žodinį atlikimą, balsą, garsus su elektronine muzika, kuria garso instaliacijas pasitelkdama aplinkos, pramonės triukšmą, miesto šurmulį, ūkio garsus.

Spektaklio šviesų dailininkas – fotografijos ir medijų menininkas Julius Kuršys.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LŽ REKOMENDUOJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"