TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LŽ REKOMENDUOJA

Terminų nevaržoma laisvė kurti

2016 01 18 10:42
Organizatorių nuotrauka

Jau rytoj Menų spaustuvėje Vilniuje prasideda šeštasis teatro vaikams festivalis KITOKS.

Šiandien į Lietuvą atvyksta Kanadoje kuriantys trupės Puzzle Theatre nariai – bulgarė Pavla Mano ir Vengrijoje gimęs Csaba Raduly, kurie festivalyje ne tik tris kartus parodys tarptautiniu mastu pripažintą spektaklį „Maišelio istorija“, bet ir ves dviejų dienų kūrybines dirbtuves scenos menų profesionalams. Kūrėjų atvykimo proga – pokalbis su jais apie į Kanadą nubloškusius vėjus, santykį su publika ir kaip Kanadoje pavyksta išgyventi kuriant spektaklius vaikams.

– Kodėl nusprendėte iš Europos išvykti gyventi ir dirbti į Kanadą?

Pavla Mano. Tai lėmė asmeninės ir profesinės priežastys. Baigusi studijas dirbau teatre, o vėliau – likus maždaug trims metams iki išvykimo į Kanadą – kine, nes tuo metu negalėjau pragyventi kurdama tai, ką iš tiesų norėjau. Prieš tai dirbau komerciniame teatre ir žinojau, kad jei ir toliau darysiu tai, ko manęs kažkas prašo, nebūsiu laiminga. Nusprendžiau, jog verčiau turėsiu mažiau pinigų, bet darysiu tai, ką noriu. Taigi išėjau į kiną. Ten dirbdama sutikau Kanadoje gyvenančius žmones, kurie man papasakojo apie tenykštes galimybes. Susidomėjusi nutariau keliauti ir štai čia esu jau 11 metų.

Csaba Raduly. Mano situacija kiek kitokia. Tik baigęs teatro mokyklą vasarą susipažinau su Pavla. Vėliau pradėjau dirbti repertuariniame teatre, kur vaidinau trejus metus. Dėl daugybės priežasčių man tai nepatiko, norėjau tiesiog išeiti iš teatro ir būti su Pavla, tad kartu išvažiavau į Kanadą.

– Ar tokiai nepriklausomai trupei kaip Puzzle Theatre Kanadoje įmanoma išsilaikyti vien iš bilietų pardavimo? Ar vis dėl to reikalingi kiti finansavimo šaltiniai, mecenatai?

Pavla Mano. Kanadoje egzistuoja kiek kitokia sistema, bilietų pardavimai čia nevaidina lemiamo vaidmens. Šioje šalyje yra daugybė erdvių renginiams ir kiekvienai jų priskirti vadybininkai, formuojantys tų erdvių repertuarus. Šie žmonės žino nustatytas renginių kvotas – pavyzdžiui, 15% spektaklių suaugusiems, 15% spektaklių vaikams, 15% šokio renginių, 15% klasikinės muzikos koncertų ir pagal jas sudaro vietos, už kurią yra atsakingi, repertuarą. Tuo tarpu menininkai savarankiškai kuria spektaklius, pristato juos šiems vadybininkams ir sėkmės atveju jų darbas tampa repertuarinis. Tuomet atlikėjai gauna fiksuotą atlyginimą, nepriklausantį nuo to, kiek žiūrovų ateis į spektaklį.

Csaba Raduly. Jokių mecenatų neturime. Žinoma, Kanadoje ir kiekvienoje didesnėje jos provincijoje, veikia tarybos, kurių galima prašyti finansavimo, tarkim ketverių metų veiklai – sėkmės atveju visą šį laikotarpį trupė gauna tiek pinigų, kad gali puikiai funkcionuoti – mokėti algas administracijai, mokėti už patalpų nuomą, nekalbant jau apie spektaklių kūrimą ir menininkų atlyginimą.

Pavla Mano. Vis dėlto mes neprašome pinigų iš tarybų. Nenorime būti įkalinti terminuose, be to, nenorime ir negalime įvykdyti tarybų diktuojamų sąlygų. Teikiant paraišką privalu iškart įvardinti, kokį spektaklį ketini kurti, kada pristatysi premjerą, apie ką ji bus, kokia tikslinė auditorija... Pavyzdžiui, prieš kurdama „Maišelio istoriją“ žinojau tik tiek, kad noriu kurti spektaklį iš plastikinių maišelių. Tokios informacijos tarybai neužtektų, o pradžioje aš tik tiek težinau. Neretai beveik baigę statyti spektaklį viską nubraukiame ir kuriame iš naujo. Netgi temos ir tikslinė grupė paaiškėja tik spektaklio kūrybos procese. O kūrybos trukmės absoliučiai negalime numanyti – kartais užtrunkame metus, kartais ilgiau. Juk dirbame be scenarijaus, tiesiog eidami ten, kur mus veda mintys ir pasirinktos medžiagos.

Savo spektaklius kuriate iš absoliučiai paprastų medžiagų – plastikinių maišelių, popieriaus, siūlų... Ar tokią savo kūrybą vadinate tiesiog objektų teatru, ar vis dėlto čia yra ir cirko, lėlių teatro ženklų?

Pavla Mano. Mūsų spektakliai nėra visiškai tai, ką apibrėžia objektų teatro sąvoka, tai nėra vien istorija, pasakojama pasitelkiant tam tikrus objektus. Mūsų spektakliuose medžiagos tampa lėlėmis. Žinoma, pati medžiaga turi savo simboliką, nulemtą to, kam ji paprastai naudojama buityje, ir tai daro įtaką istorijai – šito neišvengsi. Tačiau pati Puzzle Theatre greičiau vadinčiau lėlių, o ne objektų teatru.

Csaba Raduly. Cirko elementų mūsų spektakliuose paprastai nėra. Nebent klounados – tokių intarpų pasitaiko kone visuose mūsų spektakliuose.

– Ar, jūsų nuomone, tiesioginė interakcija vaidinant vaikams yra būtina?

Pavla Mano. Manau, kad taip. Patys esam pastebėję, kad mūsų spektakliuose vaikai kartais neišlaiko dėmesio, o tiesioginio kreipimosi pagalba nesunku jį susigrąžinti – tai pasitvirtino po daugybės bandymų ir stebėjimų. Aš apskritai nemėgstu ketvirtosios sienos teatre. Jei žmonės ateina į teatrą, o ne į kiną, vadinasi, jie nori gyvo bendravimo.

– Kiek jums patiems svarbu prie spektaklių vaikams nurodyti tikslias rekomenduojamas amžiaus ribas?

Pavla Mano. Manau, jog svarbiausia tikslias ribas nurodyti mažiausiai auditorijai skirtuose spektakliuose, nes vyresniems tokiuose spektakliuose tikrai bus nuobodu. Patys paprastai nurodome tik apatinę amžiaus ribą.

Csaba Raduly. Nurodyti amžiaus ribas yra labai svarbu. Kurdami patiems mažiausiems, mes parenkame jiems tinkamą ir suprantamą ritmą, trukmę, veiksmų eigą. Tiesa, tokiuose spektakliuose galima įžvelgti ir filosofiją, tačiau tai greičiau padarys suaugusieji, tuo tarpu vyresni vaikai tiesiog nuobodžiaus, nes nei tema, nei pateikimas jiems nebus aktualus.

– Turite ir suaugusiems skirtų spektaklių. Kaip nusprendžiate, kad kuriamas spektaklis bus skirtas suaugusiems?

Pavla Mano. Kuriant spektaklį „Be pavadinimo“, proceso metu jame atsirado nemažai filosofijos, ir buvo akivaizdu, kad norint jį suprasti reikia turėti didesnį žinių ir patirties bagažą. Tuo tarpu kurdami „Maišelio istoriją“ iš pradžių tikėjomės spektaklį skirti vyresniems vaikams, tačiau ilgainiui paaiškėjo, kad penkerių metų vaikai jau geba sekti šią istoriją ir ją interpretuoti.

Csaba Raduly. „Maišelio istoriją“ esame vaidinę vien suaugusiųjų publikai – tuomet, be abejo, kitaip dėliojome akcentus. Vyresniems žiūrovams nereikia visko aiškinti judesiais ir ritmu. Galima kliautis ironija, subtiliomis detalėmis. Vaidindami vaikams labiau koncentruojamės į klounadą, platesnius judesius, abstraktesnį veiksmą.

Pavla Mano. Kažkada „Maišelio istoriją“ vaidinome paaugliams du kartus iš eilės. Pirmą kartą bandėme vaidinti taip, lyg spektaklį stebėtų suaugę žmonės – tada paaugliai visiškai nepriėmė ir nesuprato spektaklio. Antrą kartą vaidinome tarsi vaikams ir čia viskas pavyko kuo puikiausiai. Iki šiol nežinau, kokios taisyklės čia galioja. Mokomės iš kiekvienos publikos.

– Kaip apibūdintumėte teatrą vaikams savo gimtosiose šalyse?

Pavla Mano. Bulgarijoje nėra itin daug teatro vaikams. Turime teatrą jaunimui Sofijoje, tačiau jame kur kas daugiau kuriama suaugusiems. Tiesa, Bulgarijoje neblogai išvystytas lėlių teatras vaikams – kiekvienas didesnis miestas turi valstybinį lėlių teatrą, kuriame aktoriai, režisieriai, scenografai, net kompozitoriai turi etatus, ir kiekvienas toks teatras per metus pristato bent penkias premjeras.

Csaba Raduly. Baigęs teatro mokyklą visiškai nesidomėjau teatru vaikams, tiesiog ignoravau jį. Žinoma, dirbdamas teatre kasmet turėjau po vieną spektaklio vaikams premjerą, tačiau man jie niekad nepatiko. Todėl nedaug žinau ir apie Vengrijos teatrą vaikams – manau, jo situacija panaši kaip ir Bulgarijoje, tik lėlių teatras Vengrijoje tikrai kur kas mažiau populiarus.

– Ar pastebite skirtumų tarp vaikų publikos Europoje ir Kanadoje?

Pavla Mano. Visų pirma skirtumai ryškūs jau pačioje Kanadoje, jos anglakalbėje ir prancūzakalbėje dalyse. Pastarojoje situacija kiek geresnė – vaikai nuo mažens pratinami prie teatro, nes prancūzų bendruomenės daug pinigų skiria savo kultūros sklaidai. Tuo tarpu anglakalbės Kanados vaikų publika yra kur kas sunkesnė – jie sunkiai nusėdi spektakliuose, žiūri juos tarsi filmus ar televiziją, dažnai nesupranta, kur atsidūrė. Europoje vaikų publika neretai pasirodo esanti brandesnė nei Kanadoje. Pavyzdžiui, spektaklį „Maišelio istorija“ patys paskyrėme vaikams nuo penkerių metų, o Italijoje vieno festivalio vadovė paskelbė, jog įleidžiami vaikai nuo trejų metų. Sužinojusi išsigandau, tačiau, pasirodė, kad vadovė buvo teisi – ji pažinojo savo publiką ir trejų metų vaikai puikiai sekė veiksmą, reagavo, nepametė dėmesio iki pat spektaklio pabaigos. To nesitikėjome.

– Ko labiausiai pasigendate šiuolaikiniame teatre vaikams?

Pavla Mano. Negalėčiau apibendrinti – tai priklauso nuo spektaklio. Gal greičiau jaučiu ne stygių, o perteklių – dažnai kūrėjai galvoja, kad vaikams būtinai reikia daugybės spalvų, garsios muzikos, žybsinčių šviesų, vizualiųjų efektų... Manau, tai didelė klaida, nes esu mačiusi, kaip puikiai vaikai priima spektaklius, kuriuose, pavyzdžiui, yra tik du žmonės ir dvi kėdės arba aktorius ir lėlė. Žinoma, efektai praverčia, jei nori tiesiog nuraminti vaiką ir priversti jį ramiai stebėti tai, kas vyksta scenoje. Tačiau vaikams reikia ir kitokių patirčių.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LŽ REKOMENDUOJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"