TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LŽ REKOMENDUOJA

Vidmantas Valiušaitis. "Kalbėkime patys, girdėkime kitus. Tragiškieji istorijos 1940-1941 metai"

2013 02 19 13:45

Vilniaus knygų mugėje vasario 24 d., sekmadienį, 13 val. Forumo salėje prstatoma žurnalisto Vidmanto Valiušaičio knyga „Kalbėkime patys, girdėkime kitus. Tragiškieji istorijos 1940-1941 metai“. 

Renginyje dalyvaus autorius, europarlamentaras Vytautas Landsbergis, švedų žurnalistas, Lietuvos okupacijų tyrinėtojas Jonas Ohmanas, VU Tarptautinių santykių ir politicos mokslų instituto dėstytojas Algimantas Jankauskas ir Šiaulių universiteto istorijos profesorius Arūnas Gumuliauskas.

Knygos pratarmėje V.Valiušaitis rašo:

„Knygoje sudėti tekstai – labai įvairūs. Visa žurnalistikos žanrų paletė. Nuo komentarų dienraščiams ir interneto portalams, analitinių straipsnių knygoms ir savaitraščiams, iki interviu periodinei spaudai, reportažų Laisvosios Europos radijui, net Žinių radijo diskusijų laidos "Žiniasklaidos anatomija" išklotinių. Tekstų jungiamoji grandis – probleminis istorijos nervas.

Knygą sudaro penki skyriai ir nedidelis priedas. Pirmajame – keturi tekstai, savotiškai įvesdinantys skaitytoją į šios knygos problematikos epicentrą – tragiškuosius 1940–1941 metus, kada prasidėjo, sakytum, pramoninis Lietuvos žmonių kankinimas ir naikinimas. Antrajame skyriuje sutelkti to meto įvykių dalyvių liudijimai. Trečiajame išryškinami Juozo Brazaičio asmenybės bruožai. Ketvirtasis – diskusijų dėl J.Brazaičio pelenų perlaidojimo pasekmė. Ir penktasis – tam tikras klausimo svarstymas platesniame kontekste.

Knyga užbaigiama priedu – dviem trumpais ypatingo žmogaus tekstais, turinčiais, kaip taikliai buvo įvardyta dienraščio "Draugas" publikacijoje, testamentinės prasmės. Tai chemijos mokslų daktarės Rožės Šomkaitės padėkos žodžiai tarti konferencijoje "Juozo Brazaičio mokslinė, švietėjiška, rezistencinė ir politinė veikla" Kauno miesto savivaldybės didžiojoje salėje 2012 m. gegužės 19 d. ir Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčioje gegužės 20 d. Daktarės Rožės vaidmuo J. Brazaičio gyvenime buvo ypatingas. Ir tai galima suprasti iš knygos turinio.“

Keletas knygos citatų:

„Visada bandau pabrėžti faktų istoriją. Nors mums brukamos interpretacijos. Dabar tai vadinama „naratyvais“, „pasakojimais“. Yra toks „pasakojimas“, yra kitoks... Tartum jie būtų vienodos vertės. Gali plaukioti tarp tų naratyvų, pasirinkti, kuris patinka. Ar pasidaryti savo ir jį skleisti. Tada išsiplauna linijos, skiriamoji riba tarp tiesos ir netiesos, belieka „naratyvai“. Bet tai jau ne iš mūsų civilizacijos, kurioje tiesa turėjo aukščiausią vertę.“

VYTAUTAS LANDSBERGIS, politikas, muzikas

„J. Brazaitis buvo simbolis, kurį reikėjo sunaikinti. Kiti buvo antraeiliai žaidėjai. O jis buvo pagrindinis. <...> Reikia matyti žmogaus intelektą, visą jo vadinamąjį orumą. Jis buvo būtent tas, kuris buvo laisvės simbolis. Bekompromisis laisvės simbolis. Ir dėl to jį reikėjo sunaikinti. Visiems. Ir vokiečiams, ir bolševikams.“

JUOZAS KAZICKAS, verslininkas, filantropas

„Negaliu suprasti istorikų, kurie taip paviršutiniškai ir primityviai galvoja: propaganda, o ne gyvenimo sąlygos lemia tokį rizikingą apsisprendimą - imti į rankas ginklą! tai daro tik tas, kuris nebeturi ko prarasti! Bet tikrai ne tas, kuris vogčia perskaito nelegalų atsišaukimą... <...> Daug kas tvirtina, kad sukilimas buvo vokiečių ir antisemitų propagandos rezultatas. Tai nesąmonė! Kai tavo akyse dingsta be žinios žmonės – tavo vakarykščiai bendradarbiai ir kaimynai, – kai matai trėmimus, kai tavo paties šeimą kiša į vagonus, kai sužinai apie įvykdytus sadistinius kankinimus ir žudymus, tau nereikia propagandos, kad paimtum ginklą ir dalyvautum sukilime.“

AUGUSTINAS IDZELIS, teisininkas, istorikas, geografas

„Kai 1941 m. biržely stovėjau naujosios Vilnios geležinkelio stotyje ir lydėjau akimis tolstančius ešelonus, vežančius į kančią ir mirtį mano šeimą (tėvelis po pusšešto mėnesio Sibire mirė badu), viską, kas man dar buvo likę, turėjau ant savęs: padilusiomis alkūnėmis švarką, kelnes, apnešiotus batus... Studijas tebuvau įpusėjęs ir likau vienas kaip pirštas. <...> Pasakysiu štai ką. Visais istoriniais tarpsniais, net ir pačiais sunkiausiais, lietuva turėjo garbingų, sugebančių, sakyčiau, genialių žmonių. Jie atliko svarbius, istoriškai reikšmingus darbus. Ir lietuva išliko. Nors ir pasitaikydavo menkystų ir niekšų. Lietuva yra talentų tauta. Tikiu, kad jie pasirodys.“

VYTAUTAS ANTANAS DAMBRAVA, diplomatas,teisininkas

Apie knygos autorių

Žurnalistas, publicistas, redaktorius, politikos ir kultūros apžvalgininkas. Baigė Kauno politechnikos institutą ir Vilniaus universitetą. Įvairių laikraščių ir žurnalų vyr. redaktorius, redaktorius (1987–2007), Laisvosios Europos radijo korespondentas (1990–1999). Dėstė reporterio darbo pagrindus ir žurnalistinę etiką Vytauto didžiojo ir Klaipėdos universitetuose. Daugelio publikacijų kultūros ir politikos klausimais autorius. Parengė ir išleido 12 knygų, kurių yra autorius, redaktorius, sudarytojas, įvadinių straipsnių autorius. Domisi valstybės ir demokratinės visuomenės raida, tarpukario nepriklausomos Lietuvos, pokario lietuvių išeivijos visuomeniniais, politiniais, kultūriniais procesais, stebi dabartinės Lietuvos kultūros, švietimo, politikos procesus, juos komentuoja viešojoje erdvėje.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LŽ REKOMENDUOJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"