TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LŽ REKOMENDUOJA

Viktorija Daujotytė: su vosilkomis ir be

2015 10 20 13:22
Viktorija Daujotytė. Ritos Stankevičiūtės (LŽ) nuotrauka

Žinynų duomenimis, profesorė Viktorija Daujotytė gimė spalio 6-ąją. Šį mėnesį ir minėta jos sukaktis. Įvyko vakaras Rašytojų klube. Lituanistų sambūris Vilniaus universiteto Filologijos fakultete klausėsi profesorės paskaitos „Lituanistika su vosilkomis“. Dar laukia žemaitiškas vakaras Teatro sąjungoje.

Vilniaus paveikslų galerijoje pasitikta knyga „Vartai į abi puses: Viktoriją Daujotytę kalbina Marijus Šidlauskas“ („Alma littera“). Joje atskleista tikroji gimimo data. Anksčiau apie tai profesorė yra kalbėjusi tik užuominomis. Ne 1945 metų spalio 6-oji, bet 1944-ųjų gruodžio 23-oji, Kalėdų švenčių išvakarės. „Žinau, kad gimiau lyg įlūžusiame laike, tamsiame jo dugne. (...) Jau nepriklausomybės pradžioj norėjau savo gimimo datą išsitaisyti. Juk turi būti krikšto liudijimas. (...) Bet liudijime dar kita data – 1945 metų sausio 2-a.“

Pristatome naują knygą. Kalba Viktorija Daujotytė.

Dienoraščiai

„Su jais nereikia skubėti. Bet kai Valentinas Sventickas dar sykį paragino parašyti atsiminimus apie Justiną Marcinkevičių, atsiverčiau vieną seną sąsiuvinį – taip, yra, žinojau, ką turėsiu atsiminti, žymėjausi. Nepanaudojau knygose nei straipsniuose. Yra tekstų, kuriuos trikdo dar gyvi jų autoriai.“

Apie atskirumą ir atskirtumą

„Labiausiai skauda jaunam. Mažam dar ne, jis nežino, nesuvokia, kad gali būti kitaip. Sendamas žmogus susitaiko su savo netobulumais, juk nebėra taip svarbu, kad be šukuosenos, be madingų drabužių, – nors galėtum, užtektų jau ir pinigų, bet nemoki, nesugebi, – kad baugu įeiti į modernesnį saloną, į geresnę parduotuvę, kur pasitiks pardavėja, imsis mandagiai aptarnauti, o tu net nebežinosi, ko užėjai, arba nusipirksi, ką pasiūlys. Tarp keturiolikos ir devyniolikos metų kartais gana skaudžiai jaučiau savo atskirumą ir atskirtumą. Dėl kaustančio drovumo ilgai nešokau. Neįsiliedavau į bendraamžių kompanijas, neturėjau „simpatijų“.“

Lietuvių literatūros katedra

„Vadovavimas katedrai nebuvo labai sunkus. Galėjau dirbti iki tos akimirkos, kai lyg pajutau, kad atsiranda labiau už mane tų pareigų norinčiųjų. Vedėjaudama įgijau tarsi kitą požiūrį į katedros žmones, juos lyg savinausi, norėjau, kad jie gerai dirbtų, kad jiems būtų malonu dirbti, kad jaustų prasmę, kad gintų disertacijas, rašytų straipsnius, leistų knygas. (...) Bet išėjusi iš katedros kurį laiką nesuradau natūralaus santykio, kad ramiai galėčiau čia užeiti, pabūti, pasikalbėti. Atrodė, kad čia nebėra vietos, kad tik trukdai ar trikdai. (...) Katedra – tai darbas, sunkus darbas. Bet ir dar kažkas, dėl ko tas darbas teikia džiaugsmą. Patvarų, ilgalaikį. Nebedirbu katedroj, o vis vien dirbu.“

Kas verčia dirbti

„Kartais tuo darbu ir prisivarai. Iki pavojingo ribos buvau priėjusi rašydama, o ypač baiginėdama knygą „Parašyta moterų“. Gal nesusiję, bet gal ir susiję, kad ties Antakalnio poliklinika, eidama per perėją, patekau po automobiliu, vairuojamu studento. Daug lūžių, sužalotas veidas, nuo sausio iki rugsėjo – neįgali. Ir ką – po poros savaičių ant kėdės pasidėjusi sugipsuotą, sutinusią, geliančią koją, pleistru apklijuota nosimi pradėjau rašyti knygą apie Justiną Marcinkevičių („Raštai ir paraštės“). (...) Tiesiog suvokiau, kad kitaip neišlaikysiu.“

Apie Ukrainos katastrofą

„Kraujo upė pradeda sekti tik tada, kai išsilieja iš krantų. Tas laikas dar neatėjo. Klausiu savęs, ar turiu sėdėti prie savo stalo, kai grėsmė, apie kurią taip neseniai mąsčiau tik teoriškai, yra čia pat, prie mūsų durų. Nežinau, jaučiu, kad ir rašydama aš ginuosi, kad tai padeda ištverti. Tol, kol esu, tveriu savo tvorą. Kad ir iš smilgų. Mūsų tvoros yra mūsų ištvėrimo būdai. Ir žodinės tvoros taip pat.“

Sunkios būsenos

„Bet kai esu (būnu) ištikta kokio skaudumo (negera pačiai ar kam nors iš artimųjų, nelaimė kokia, liga, nesėkmė, bet kartais ir be aiškesnės priežasties), kai pasaulis patamsėja, manęs neguodžia nei gamta, nei eilėraščiai, jaučiuosi ir nuo jų atskirta. (...) Ištverti padeda žinojimas, kad negaliu tikėtis jokio palengvinimo, neturiu ieškoti kaltų, kad kiekvienas turi prisiimti savo dalį. Kad niekam nėra pažadėtas lengvas gyvenimas. Kad reikia ir tai ištverti – pavyzdžiui, laiką kai pasirodė knyga apie Sigitą Gedą. Trys knygos žymi mano sunkias būsenas – Motiejaus Gustaičio rinktinė „Sielos akordai“, „Salomėjos Nėries ruduo“ ir „Tragiškasis meilės laukas“.“

Apie ironiją

„Norėčiau turėti daugiau ironijos. Daugiau saviironijos. Bet juk nepasiimsi.“

Grąžtų gamykla

„Su Sauliumi Šalteniu ir dar keliais bendrakursiais dirbom Grąžtų gamykloje Konarskio gatvėje. Saulius – tekinimo ar frezavimo ceche, aš tik skaičiavau grąžtus. Į paskaitas eidavom nuo keturių.“

Apie Onutę Valiukevičiūtę

„Onutė Valiukevičiūtė man patiko ir per stojamuosius, ir vėliau. Ji traukė, kaip traukia priešingi dalykai: buvo laisva, per stojamuosius, užuot „zubrinusi“, ėjo į šokius, grįždavo kvatodama, dainuodama savo gražiu žemu balsu. Permesdavo akimis mano kruopščiai iš vokiečių kalbos verstus tekstus.“

Ką davė gyvenimas?

„Ką davė gyvenimas? – kartą buvau paklausta jaunos pašnekovės. Žmones – atsakiau. Ir dabar tą patį pakartoju. Ką atėmė? Žmones, atiminėjo ir atiminėja, vis po vieną. Dabar jau daug atsisveikinimų.“

Dviratis

„Dviračiu važiuoju iki šiol, anksčiau Antakalnio takais, dabar jau daugiau kaime. Dviratis mano gražus, gražiai nudažytas, dar gamintas Šiaulių „Vairo“, nors jau ir parduoto, padovanotas „Varpų“, tokia didelė premija. (...)

Nėra lengva ir, sakysime, Antakalnio takais vaikščioti su šiaurietiškomis lazdomis – dauguma sutiktų nužvelgia, matai, stengiasi bobulė, o juk netaisyklingai, nelabai temoka...“

Chamizmas

„Užsiminiau, kad kaip tauta gal dar nesame pakankamai brandūs, kultūra nėra mūsų giliau persmelkusi. Chamizmas, viešas ir neviešas, veši, visos sąlygos jam sudarytos ir pačiose viešiausiose erdvėse. Jei gyvenimas tekės ramia vaga, chamizmu turėtų pasibodėti jauni žmonės, ateis toks laikas, kai pradėsime justi ir kasdienės kultūros grožį.“

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LŽ REKOMENDUOJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"