TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LŽ REKOMENDUOJA

Vilniaus dailininkų sąjungos galerijoje - paroda "Meistrai ir mokiniai: Elena Jakutytė (1911-1999)"

2014 12 15 13:56
Šv.Jurgis (1966 m, pop., linoraižinys, 49 x 36) Organizatorių nuotrauka

Gruodžio 17 d., trečiadienį, 18 val. Vilniuje, Dailininkų sąjungos galerijoje (Vokiečių g., 2), atidaroma paroda „Meistrai ir mokiniai: Elena Jakutytė (1911 – 1999)“. Tai istorinė paroda, kurioje simboliškai susitinka mokytojos ir jos mokinių kūriniai iš XX amžiaus.  

Parodos dalyviai: Elena Jakutytė, Saulius Bučas, Irena Teresė Daukšaitė-Guobienė, Laima Drazdauskaitė, Petras Repšys, Edmundas Saladžius, Zenonas Tarakevičius, Povilas Ričardas Vaitiekūnas.

Parodos kuratorė dr. Kristina Budrytė-Genevičė rašo: „Elena Jakutytė, tarpukariu studijavusi tiksliuosius mokslus, dirbusi mašininke Žemės ūkio banke, tik pasikeitus politinei santvarkai ir užėjus II pasauliniam karui, pasuko dailės link – įstojo į Kauno taikomosios ir dekoratyviosios dailės institutą. Jos broliui, dirbusiam Užsienio reikalų ministerijoje, teko traukti į Vakarus, o Elena pasiliko Lietuvoje su sergančia mama. Pokario metais baigusi grafikos mokslus pas doc. Telesforą Kulakauską ir Antaną Kučą, ji 1950–1970 m. dirbo Kauno dailės vidurinėje mokykloje. Būdama tylaus ir ramaus charakterio, nepasitikėdama ir neturėdama daug bendraminčių tuometinėje santvarkoje, ji kai kuriems vaikams tik ilgainiui, o daugeliui mokinių, tik baigus mokslus, atsiskleidė kaip Vakarų literatūros ir dailės pažinimo neišsemiamas lobis. Elena buvo sukaupusi nemažą meno albumų kolekciją, per susirašinėjimus reguliariai siunčiamą brolio Vlado Jakučio iš Australijos.

Parodoje rodomi Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje saugomi E. Jakutytės Šv. Jurgio tema atlikti grafikos lakštai. Šventojo kova su pabaisa – tai buvo Elenos viso kūrybinio gyvenimo tema ir mintis; ne kartą ji keitė technikas, sukūrė savo autorinę (naudojo suglamžytą kreidinį popierių), mokė kai kuriuos mokinius tokio atlikimo, ir daugelį variacijų šia tema buvo išsiuntusi broliui į Australiją. Visą savo kūrybinį palikimą Lietuvoje ji paliko valstybiniams muziejams: Nacionaliniam M. K. Čiurlionio dailės muziejui ir Vilniaus dailės muziejui.

Turėjusi ne vieną dešimtį talentingų mokinių, ji daugelio kūrybą atidžiai sekė ir vėliau, o mokiniai lankydavosi jos nuomojamame kambarėlyje Žaliakalnyje, Kaune. Šalia Elenos šv. Jurgių parodoje eksponuojama ir buvusių jos mokinių kūryba. Kiekvienas menininkas specialiai parodai pasistengė atrasti kuo ankstyvesnės savo kūrybos pavyzdžių, kurie būtų kažkaip susiję su mokytojos atminimu.

Irena Daukšaitė–Guobienė pristato dvi improvizacijas liaudies dainų temomis „Mėnuo saulužę vedė“ ir „Oi sūneli, sūnaitėli“ iš savo XX a. 9 dešimtmečio kūrybos. Įdomu, kad ir Elena ne kartą yra dariusi atvirukus arba didesnes kompozicijas liaudies dainų motyvais, o jos pagrindinis 1968-1969 m. ciklas apie liaudies dainas buvo gerai įvertintas Ingridos Korsakaitės monografijoje „Lietuvos grafika“. Irenos Daukšaitės-Guobienės grafika kitokia, tačiau švelnūs atspalviai, romantizuoti linijos pakartojimai, išaugantys į grakščią ornamentiką, ir sidabriškas pilkumos pajautimas matyt atėję iš Kauno mokyklos grafikos pagrindų.

Laimos Drazdauskaitės tapyba – „Miškas“ (1981 m., dr., al., 100 x 80) ir „Akmenys“ (1986 m., dr., al., 89 x 116) – atrinkta pačios autorės. Darbai iš to laikotarpio, kai Laimai Drazdauskaitei teko lankytis pas Eleną namuose: rengiant pirmąją personalinę parodą (o „Miškas“ ten buvo eksponuotas), jaunai tapytojai mokytoja padėjo sukomponuoti parodos katalogėlį, davė naudingų patarimų, nes anksčiau pati dirbo su spauda ir leido grafikos knygeles vaikams. Nors tapytojai specialybinių dalykų grafikė Elena negalėjo dėstyti, bet Laima Drazdauskaitė prisimena ne vieną istoriją, jos kurį laiką bendraudavo būdamos kūrybinėse išvykose Palangos dailininkų namuose, be to, Elenos buvimas mokykloje netiesioginę įtaką darė visiems mokiniams.

Edmundas Saladžius yra išsaugojęs savo diplominį darbą – keturių dalių ofortus. Apie šią techniką, išmoktą mokykloje, jis yra pasakojęs ruošiant knygą apie Eleną: „aiškiai prisimenu ofortines stakliukes mokyklos palėpėje – tokias traškančias braškančias. Mes, paaugliai, rasdavome linoleumo atraižų, metalo gabalėlių ir ruošdavome stakles darbui, nors mokytoja praktikavo lino raižinį, ypač monotipijas, o apie giliąją spaudą, ofortą nelabai ką žinojo, bet ji stengėsi supažindinti su visomis technikomis. Skaitė tuomet Leningrade (dabar Peterburge) išleistą rusišką knygą „Ofort“, užsirašinėdavo, ir mes dirbdavome kartu: mokytoja ir mokiniai. Santykiai buvo labai geri, šilti“.

Petras Repšys taip pat eksponuoja keturių dalių diplominį darbą iš serijos „Eglė žalčių karalienė“. Jis nustebo sužinojęs, kad jo mokytoja irgi yra padariusi šios pasakos kompozicijų. Tiesa, Elenos „Eglė žalčių karalienė“ neišlikusi, bet rasti tarp susirašinėjimų su broliu keli mokyklinio vadovėlio puslapiai su Elenos iliustracijomis šia tema, leidžia spėti, kad pokario metais šis ciklas buvo išspausdintas ir pritaikytas mokykloms; tai realistiškos, monochrominės, pilnos plakatinių figūrų ir linijų, siužetą aiškiai nupasakojančios kompozicijos. Vėlesnės jaunojo Petro Repšio kompozicijos ta pačia tema visiškai priešingos – jose linija perauga į baltiškais simboliais nudabintą raštą, o pasakojimo vingiai – tikri ar pramanyti – rikiuojasi į aiškias klasicistines horizontales ar vertikales, negana to, dar ir pasakos atributai, įvairūs primityvūs gyvulėliai ir rakandai talpiai įsilieja į šią kitokio pasaulio pamatymo pasaką.

Povilas Ričardas Vaitiekūnas prisipažino tokių senų darbų neišsaugojęs, bet pristato tris atspaudus „Šermenys“ (1978 m.), „Žalias kambarys“ (1986 m.) ir „Kaliausė“ (1988 m.), kurie yra vėlesnės garsių tapybos darbų, tokių kaip: „Šermenys“ (1968 m., dr., al., 65 x 92), „Žaliasis kambarys“ (1980 m., dr., al., 65 x 81) ar „Kaliausė ir baltas debesis“ (1985 m., dr., al., 81 x 100) variacijos. Atrodytų, po tapybos atėjo laikas grafikos sprendimams: nutapęs šiuos darbus, menininkas neužmiršo tų motyvų, bet juos paliko be dažo, be juodos ryškios dėmės. Tapytojas lengvai valdo tuštumos plotus, viena linija ar paprastute raizgalyne jis įtikinamai mus sugrąžina į atviro lauko ar uždaros erdvės iliuziją. Povilas Ričardas Vaitiekūnas savo darbų kolekcijoje rado ir kitų E. Jakutytės mokinių senovinių darbų, tai mokyklos metų Zenono Tarakevičiaus ir Sauliaus Bučo grafika (abu „Pašto ženklai“ 1954 m.). Šie darbai bene tiksliausiai iliustruoja mokyklos, kurioje Elena dirbo priverstines užduotis, temas ir turinius (kosmoso užkariavimas, kolūkiečių darbai kylant socializmo saulei ir pan.), tačiau juose galime įžiūrėti ir vaikiško primityvizmo, grubios ruplėtos kaip pati ariama žemė linijos žaismo. Dabar šitie grafikos lakštai kartu yra ir istorinis paliudijimas, su kuo teko taikstytis mokytojai ir mokiniams sovietmečio dailės įstaigose.“

Tai pirmoji paroda iš Dailininkų sąjungos galerijos tęstinio projekto „Meistrai ir mokiniai“, skirto išskirtiniams, retai savo kūrybą pristatantiems, per mažai įvertintiems arba nepelnytai pamirštiems lietuvių menininkams-pedagogams pagerbti.

Parodos metu galerijoje bus galima įsigyti grafikos albumą „Elena Jakutytė (1911-1999). Grafikos pasaulio suvokimas ir darna“.

Paroda Dailininkų sąjungos galerijoje vyks iki 2015 m. sausio 12 d.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LŽ REKOMENDUOJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"