TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LŽ REKOMENDUOJA

Vytauto Landsbergio prozos knyga: apie tai ko nėra, bet kas labai yra

2014 04 10 10:01

Jeigu Ezopas ir Donelaitis būtų pažinę judėjimą Fluxus, jie neabejotinai būtų rašę kaip Vytautas Landsbergis. Arba kažkaip labai panašiai. Arba ne – nes tai, kas vienam skaitytojui mintyse susisiejo su pasakėčiomis ir Jurgio Mačiūno paleistu meno be taisyklių virusu, kitam susisies su visai kitais dalykais. Nes profesoriaus  prozos knyga „Jotvingių giesmės“ – nelabai stora, bet labai talpi. Taip, taip – ta gerąja prasme.

Ne veltui yra sakoma: stilius – tai žmogus. Profesoriaus Vytauto Lansbergio atveju tai tinka kaip niekam kitam. Dauguma žino žmogų – istorinį politiką, Lietuvos nepriklausomybės architektą ir valstybės vadovą, taip pat ir aktyvų šiandieninį viešojo gyvenimo dalyvį. Va čia ir pasirodo visu gražumu autoriaus stilius: išmintingas, bet ironiškas, negailestingas, bet geranoriškas, atviras, bet nefamiliarus. Ir visada – tiek straipsniuose, tiek pasisakymuose – neginčijamai aukštos literatūrinės kultūros. Todėl faktas, kad Vytautas Landsbergis rašo prozą ir kad sudėjo ją į knygą – labiau logiška profesoriaus veiklos tąsa, nei malonus netikėtumas. Juolab kad Jono Žemkalnio eilėraščiai jau seniai plačiai žinomi siauram ratui, ir tame rate tikrai nuoširdžiai palankiai vertinami.

Šioje knygoje rašytojas Landsbergis irgi yra atpažįstamas – iš pasakojimo intonacijų, temų ir idėjų, iš nepakartojamo stiliaus ir gebėjimo žaisti net tokiais motyvais, su kuriais reikia elgtis labai subtiliai. Kita vertus, daug kas paaiškėja, susiejus knygos pavadinimą ir jau pirmąjį apsakymą tuo pačiu pavadinimu „Jotvingių giesmės“. Mitologiškai paprastas, skaidrus ir net primityvizuotas veikėjo gyvenimas prasideda buities ir artimojo urbanistinio peizažo vaizdais, o baigiasi Jotvingių kalneliu – „ultima ratio“, į kurį veda visi keliai, kur išrašomos visos sąskaitos ir už niekšybes, ir už meilę bei kitus gerus darbus. Ir iš esmės – visa knyga, visi jon sudėti patyrimai ir pastebėjimai, gyvenimai ir mirtys, juokai ir liūdesiai – tai tos pačios jotvingių giesmės, tie patys amžinybės atspindžiai, kurie kiekvienam gyvenimo momentui, kiekvienai buvimą liudijančiai detalei kartu suteikia ir laikinumo, ir sakralumo žymenį.

Gal dėl to į įvykius, žmonių santykius, istorinius fragmentus itin mėgstama žiūrėti gamtos akimis. Tokiame fone greičiau ir lengviau išryškėja ir žmogaus veiksmų grožis, ir absurdas. O kartu toks meninis stilius, kaip jau minėta pradžioj, gražiai sugiminiuoja ir priartina V.Landsbergio tekstus prie pasakėčių. Tiesa, didaktikos autorius vengia, ir ji dažniausiai lieka ne užrašyta, o nutylėta, nujaučiama, todėl daug įtaigesnė ir paveikesnė. Harmoninga.

Apskritai žodis „harmoninga“ galėtų būti raktas skaityti šiai knygai. Tai, ką esame įpratę perskaityti kaip didžiausias prieštaras, ši proza harmonizuoja ir amžinybės akivaizdoje paverčia vienos visumos dalimis: gyvenimą ir mirtį, sapną ir tikrovę, dabartį ir amžinybę. Šie sandai gretinami, projektuojami vienas į kitą, ir mūsų dabarties aktualijos gali būti perskaitytos kaip mitologinė pradžia, kaip senovės Graikijos realybė ar kaip F.Kafkos absurdiškojo pasaulio provincija. Atskirai verta pažymėti, kad puikiai išlaikoma ne tik stilistinė, bet ir kompozicinė vienybė – į poros puslapių noveletę ar parabolę telpa visas žmogaus gyvenimas, ir dar daugiau.

Žinoma, V.Landsbergis nebūtų V.Landsbergis, jeigu ir prozoje nesielgtų kaip gyvenime – neimtų improvizuoti, džiazuoti, žaisti. Pagaliau jeigu skaitytojui nepasiūlytų žaidimo „atpažink prototipą“ – yra ir tokių novelių, net ne apeliuojančių, ne paremtų konkretika, o aprašančių, primenančių konkrečius įvykius. Bet vėlgi – ar tai būtų metaforizuota valstybės kronika, užrašyta „Greitutės metraštyje“, ar Prusto fenomeno pagalba iš pyrago gabaliuko atkuriamas gyvenimas skyriuje „Šiek tiek pasakų ir istorijų“, ar atviras žaidimas „Žaidimuose“, – viskam parenkama tinkamos intonacijos, ir viskas – gerai temperuota, neretai – tyčia prastai užmaskuota, ir niekada nesumeluota.

Protingi žmonės teigia, kad senovės graikų teatre kaukės buvo išgalvotos ne šiaip sau. Ir kad ant veido dėvima kaukė personažo pasaulį atveria daug geriau, negu tai padarytų jo tikrasis veidas. Tai galioja ir šiame politinių – egzistencinių kaukių baliuje. Ypač kai aktorius sako žodžius: „Iš tikrųjų sakau jums, mirtis viską paaiškina. Tik suspėk pasakyti ačiū ir broliui gyvenimui, ir seseriai mirčiai“. Sako, fone skambant giesmėms. Jotvingių.

...

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LŽ REKOMENDUOJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"