TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LŽ REKOMENDUOJA

Z. Levickis ir P. Jacunskas: „Netobulas, vadinasi, gyvas!“

2016 03 01 13:20
LVSO nuotrauka

„Šiandien per repeticiją iškrito du arklio ašutai iš mano stryko, o man prieš koncertą kiekvieno plauko gaila“, – rodydamas savo smuiko smičių guodžiasi Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro koncertmeisteris ir pirmasis smuikas Zbignievas Levickis.

Tuomet supranti, su kokiu atsidavimu ir precizišku reiklumu sau dirba šis menininkas. Kovo 4 d. Vilniaus kongresų rūmuose laukia ypatingas pasirodymas – koncerte „Smuiko ir violončelės šedevrai“ kartu su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru, diriguojamu Latvijos operos vyriausiojo dirigento Martinšo Ozolinšo, pasirodys net du solistai – smuikininkas Z. Levickis ir violončelininkas Povilas Jacunskas. Tai reta proga išvysti šiuos garsius Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro artistus solistų amplua. Apie tai, kuo ypatingas šis pasirodymas kalbamės su atlikėjais.

Koncerte – ypatingi kūriniai

Tik pradėjus pokalbį tampa aišku, kad jis bus nenuobodus. Turbūt labiausiai žavi garsių muzikantų nuoširdumas, atsidavimas ir meilė muzikai. Paklausti, kaip gimė mintis surengti tokį koncertą, artistai pasakoja, kad šią idėją savyje nešiojosi jau seniai. „F. Mendelsono koncertas smuikui man – gražiausias smuikinis koncertas, – pasakoja Z. Levickis. – F. Mendelsonas yra romantinio koncerto pradininkas, niekas prieš jį nesukūrė tokio koncerto smuikui. Dar labai įdomu, kad F. Mendelsonas šitą koncertą parašė smuikininkui Ferdinandui Davidui. F. Davidas buvo Leipcigo Gevandhauzo orkestro koncertmeisteris. Praėjus beveik 200 metų šis dalykas pasikartoja – orkestro koncertmeisteris groja solinį koncertą.“

Dėl savo kūrinio pasirinkimo neabejoja ir violončelininkas P. Jacunskas. „Aš norėjau pagroti būtent S. Prokofjevo simfoniją violončelei, o ne kokį kitą kūrinį iš klasikinio repertuaro. Šis kūrinys man labai svarbus – aš labai myliu šitą muziką. Ačiū Dievui, viskas išėjo gerai ir bus galimybė pamuzikuoti“, – džiaugiasi artistas. Paklaustas, ar Lietuvoje dar kas nors atlieka šį kūrinį, P. Jacunskas neabejoja: „Tai nėra tas kūrinys, kurį visi mielai groja. Nors klausosi lengvai, jis be galo sudėtingas, labai daug techninių uždavinių – sudėtingas ir muzikinis turinys, ir jo įprasminimas. Tai nelengva užduotis ir dirigentui – reikalinga ypatinga technika, nes faktūra smulki, sudėtinga, tempai žvėriški – kartais nėra kada net oro įkvėpti. Iš kitos pusės šis kūrinys yra laikomas vienu iš sėkmingiausių S. Prokofjevo ekspresinės lyrikos perlų.“

Netobulas – vadinasi, gyvas

Garsius muzikantus grojant solo su simfoniniu orkestru išgirsti galima ne kasdien. „Groti solo mums yra labai didelis iššūkis, nes šiuo atveju nesame savo įprastoje komforto zonoje, – sako P. Jacunskas. – Net pojūčiai visai kiti. Jei grodamas orkestre tu daugiau taikaisi prie savo kolegų muzikantų, tai būdamas solistu turi vesti orkestrą, nešti jam aiškią žinią, kad visi su tavimi esantys suprastų, ką tu nori padaryti. Privalai turėti stabilią, svarią poziciją, tvirtai stovėti ant kojų ir dar ištransliuoti žinutę publikai. Man labai imponuoja tokie dalykai. Aš mėgaujuosi ir darbu, ir pasiruošimu. Ir tikiuosi, bus smagu koncerte“, – šypsosi menininkas.

Jam pritaria ir Z. Levickis: „Kai groji solo, viską matai kaip pro padidinamąjį stiklą, ir mažas netikslumas atrodo kaip tragedija. Savo profesoriaus Raimundo Katiliaus buvau labai griežtai auklėjamas dėl detalių ir tikslumo. Aš taip daug grodavau ir pergyvendavau, kai neišeina. Tačiau su laiku supratau: būna, kai susimaišai. Man sako: „Va, ten tu susimaišei.“ Sakau, taip, aš žinau. Žinau. Tiesiog man nepasisekė. Bet aš pradėjau priimti, kad žmogus nesi toks jau tobulas. Aišku, smagu būna, kai viskas taip pavyksta, kad nėra prie ko prikibti – tada jautiesi kaip didvyris. Bet po to man net pasidarė įdomu – va, aš čia susimaišiau – reiškia, aš gyvas žmogus! Blogiau yra tuomet, kai tu viską tiksliai pagroji, bet neperteiki klausytojui emocijos. Tada kažko trūksta, o žmonės net negali pasakyti, ko.“

Vis dėlto garsūs artistai sutaria, kad grojant su savu kolektyvu jaučiamas ir stiprus užnugaris: „Labai jaučiasi kolegų draugiškumas ir palaikymas. Ir pastangos visai kitokios. Žino, kad savas žmogus groja. Negali pakenkti net netyčia“, – šypsosi muzikantai.

Žavi nežinomybė

Atlikėjai sako, kad vienas žaviausių dalykų jų darbe yra nuolatinis kūrybinis procesas. „Man labiausiai patinka, kad tu niekada nežinai, kas tavęs laukia, – sako Z. Levickis. – Tai susiję ir su interpretacija, ir su atlikimu. Dabar, kai prasidėjo intensyvus pasiruošimas koncertui, aš kiekvieną dieną atrandu kažką naujo.“ Tačiau žymus smuikininkas pastebi, kad muzikoje neverta ir negalima demonstruoti savęs. „Tą vis tiek visi jaučia, ir klausytojams labai nesmagu tada, – įsitikinęs Z. Levickis. – Aš žinau, kad grosiu nuoširdžiai, o kaip – dar negaliu pasakyti. Gal tai pasimatys tik generalinėje repeticijoje, o gal tik per koncertą.“ „Tu labai gerai pasakei: nuoširdžiai, – pritaria P. Jacunskas. – Jis gros nuoširdžiai. Aš irgi grosiu nuoširdžiai.“

Zbignievo Levickio (smuikas) ir Povilo Jacunsko (violončelė) simfoninis koncertas „Smuiko ir violončelės šedevrai“ kartu su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru, diriguojamu Martinš Ozolinš (Latvija) įvyks kovo 4 d. 19 val. Vilniaus kongresų rūmuose.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LŽ REKOMENDUOJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"