TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS

„Amerikos balso“ archyvai: gyvybei palankiau egzistuoti Pietų ašigalyje nei Marse

AFP/Scanpix nuotrauka

Marso tyrinėjimai atskleidė daug informacijos ir iškėlė dar daugiau klausimų, bet svajonės, kad šioje planetoje gali egzistuoti gyvybė, subyrėjo seniai, „Amerikos balso“ žurnalistui Jurgiui Blekaičiui 1969 m. sakė radiotechnikos inžinierius Arvydas Kliorė, sumanęs suburti Lietuvių mokslo draugiją. 

„Po „Mariner 4“ skrydžio, kai buvo padarytos pirmos fotografijos ir kai buvo išmatuota atmosfera, paaiškėjo, kad ta vieta labai nepalanki gyvybei. Negalima sakyti, kad gyvybė neįmanoma, bet palankumo jokio nėra. Gyvybei būtų palankiau egzistuoti Žemės Pietų ašigalyje arba Everesto kalno viršūnėje nei Marse“, – kalbėjo mokslininkas.

– Kaip ir kodėl kilo mintis steigti Lietuvių mokslo draugiją?

– Šis simpoziumas, kuriame mes dalyvaujame, yra pirma proga sutelkti žmones ne tik iš technikos, inžinerijos ir griežtųjų mokslų sričių, bet ir gydytojus, literatus, visuomeninių mokslų praktikuotojus ir kitus. Be abejo, čia ta vieta, kurioje apie tai reikia kalbėti. Reikėtų viską sujungiančios draugijos, kuri būtų atvira ne tik profesionalams, žmonėms, kurie turi aukštesnius mokslo laipsnius, bet ir visiems lietuvių išeivijos žmonėms, kurie rodo susidomėjimą mokslu ir jo pažanga. Mums trūksta organizacijos, kuri jungtų visus profesionalus, kuri galėtų sukviesti plačius suvažiavimus, įdomius ne vien patiems profesionalams, bet ir visai visuomenei. Tas yra labai svarbu, nes mums svarbu parodyti, ypač jaunuomenei, kad tarp lietuvių yra tokių, kurie savo mokslo srityje daug pasiekė pasauliniu mastu ir kurie visai nesigaili savo laiko ir energijos, kad atvažiuotų pasidalinti savo mintimis su plačia lietuvių visuomene. Tokia organizacija kaip tik tokį tikslą atliktų.

Į organizaciją įeitų lietuvių bendruomenės žmonės, nes jų pagalba labai mums reikalinga. Tai organizacija, kuriai priklauso beveik visi išeivijos lietuviai, kuri turi labai stiprų užnugarį – ir finansinį, ir, galima sakyti, publicistinį, ir be jos paramos toks simpoziumas, kaip įvyko šiandien, nebūtų įvykęs. Ta organizacija turėtų sutelkti žinias, palaikyti kontaktus tarp profesionalų, galbūt leistų biuletenius, kur būtų skelbiami visi mokslo darbai, pateikiamos žinios apie kitus profesionalus (ką jie daro, kur profesoriauja, atlieka tyrimus) ir pan., kad žmonės žinotų, kas, kur ir ką daro. Reikėtų turėti atskirą studentų skyrių, kuriame studentai, ar jau gavę bakalauro laipsnį, ar ne, būtų skatinami rašyti į tą žurnalą. Šiuo metu arenos jauniems mokslininkams nėra, dėl to atsiradusi didelė spraga tarp praktikuojančių ir augančių profesionalų.

– Atrodo, kad, visų nuomone, draugijos reikia.

– Aš dar negirdėjau pasisakymų, kad tokios organizacijos nereikia. Man atrodo, visi mano, kad jos reikia, bet dar detalės lieka nenuspręstos.

– Kokia Jūsų paties nuomonė apie šį simpoziumą?

– Kol kas esu sužavėtas ir man atrodo, kad simpoziumas kol kas gerai vyksta, nes visi dalyviai buvo tokių dalykų labai išalkę, labai entuziastingai norėjo dalyvauti. Visi tie žmonės daug paskaitų skaitę įvairioms pasaulinėms ir amerikiečių profesinėms sąjungoms, yra parašę knygų, įvairių mokslinių darbų, bet jiems neteko lietuvių profesinei visuomenei kalbėti. Dauguma, man atrodo, to labai ilgėjosi, todėl su tokiu entuziazmu dalyvauja.

– Daktare Kliore, kokį darbą ir kur Jūs dirbate?

– Mano atsakomybė yra tam tikra Marso tyrinėjimų sritis – radijo bangomis tyrinėjame Marso ir kitų planetų atmosferą, bet paskutiniu metu daugiausia dėmesio kreipiame į Marsą. Aš dirbu „Jet Propulsion“ laboratorijoje, kuri yra dalis Kalifornijos technologijos instituto. Mano darbas dažniausiai susijęs su erdvėlaivių praskridimais pro kitas planetas. Tuo metu jų trajektorijos taip nustatomos, kad radijo bangos, keliaudamos atgal į Žemę, perskrieja pro planetų atmosferą, ir su labai precizinėmis matavimo priemonėmis tame radijo signale galima atpažinti tam tikrus pokyčius, kurie priklauso nuo atmosferos struktūros.

– Suprantu, kad Jūs dirbate ne tik su Marso tyrinėjimais, bet ir su Veneros?

– Teko dalyvauti „Mariner 5“ skrydžio projekte, kuris vyko 1967 m.

– Ar mes jau daug žinome apie tolimesnes planetas? Ar jos jau ištirtos pakankamai, kad galėtume daryti kokias nors išvadas?

– Apie jas daug žinoma, bet ten gyvybės ieškoti nėra jokio tikslo, nes jos taip toli nuo Saulės, kad jų temperatūros labai labai žemos. Pavyzdžiui, Jupiteris neturi kieto paviršiaus, greičiausiai tai yra kūnas, sudarytas iš dujų atmosferos, kuri pasikeičia į skystį, skystis pasikeičia į kokią nors košę, košė – į ledą ir greičiausiai viduje net nėra kieto kamuolio. [...]

– O kaip yra su Merkurijumi? Jis ne taip toli.

– Merkurijus yra labai mažas ir labai arti Saulės. Greičiausiai jis neturi jokios atmosferos, ir nenustebčiau, jei Merkurijus būtų panašus į Mėnulį, tik daug karštesnis.

– Dėl artumo prie Saulės?

– Karštis – dėl artumo prie Saulės, o atmosferos stoka – nes jis toks mažas ir tokia maža gravitacinė jėga.

– Papasakokite, kas nauja yra Marso tyrinėjimuose.

– Marso tyrinėjimai atskleidė dar daugiau informacijos ir iškėlė dar daugiau klausimų. Pavyzdžiui, fotografijos, kurias iš Marso atsiuntė „Mariner 6“ ir „Mariner 7“, yra pačios geriausios (išskyrus Mėnulį, ant kurio žmonės nusileido). Jos parodo įvairių labai įdomių tik Marsui būdingų dalykų, kurių negalima išaiškinti remiantis Mėnulio arba Žemės geologija. Tai didžiausi šimtų mylių ploto laukai, o kas juos padarė, geologams paslaptis. Dabar atmosferoje pastebimi tam tikri debesys, kurie greičiausiai sudaryti iš sukietėjusio, sušalusio anglies dvideginio, bet ir ten ne visai aišku.

O svarbiausia, kad, matuojant paviršiaus temperatūrą infraraudonųjų bangų radiometru, norint ištirti, iš ko susideda Pietų ašigalio balta skraistė, paaiškėjo, kad temperatūra yra ribinė: vienoje pusėje anglies dvideginis sušaltų, kitoje – ne. Taigi dabar neaišku, ar ta balta skraistė yra sniegas, ar vandens ledas, ar anglies dvideginio ledas. Temperatūra yra apie 150 laipsnių pagal Kelviną, bet vis tiek trūksta keleto laipsnių, kad tikrai būtų galima sakyti, jog tai yra anglies dvideginis.

– Atrodo, sena svajonė, kad Marse esama gyvybės, kad ten būta kažkokių kanalų, subyrėjo? Atseit, jeigu yra kokia gyvybė, tai tik labai primityvi?

– Tos svajonės pradėjo byrėti labai anksti. Prieš „Mariner 4“ skrydį jau buvo žinoma, kad tie visi kanalai yra tik žmonių vaizduotė. Po „Mariner 4“ skrydžio, kai buvo padarytos pirmos fotografijos ir kai buvo išmatuota atmosfera, paaiškėjo, kad ta vieta labai nepalanki gyvybei. Negalima sakyti, kad gyvybė neįmanoma, bet palankumo jokio nėra. Gyvybei būtų palankiau egzistuoti Žemės Pietų ašigalyje arba Everesto kalno viršūnėje nei Marse.

– Dėl specifinės atmosferos ar dar dėl kitų aplinkybių?

– Dėl atmosferos, kurioje, atrodo, nėra deguonies. Taip pat atrodo, jog Marse nėra sąlygų, kad vanduo išliktų kaip skystis, kuris reikalingas visoms gyvybės formoms Žemėje.

– Tai dėl šalčio?

– Taip, dėl šalčio ir žemo atmosferos slėgio, kuris leidžia egzistuoti vandeniui garų arba kietu pavidalu, o ne skystam. Visos gyvybės bakterijos, sporos reikalauja skysto vandens, kurio ten nėra. Nors galbūt ten gali būti organizmų, kuriems tokio vandens nereikia, – biologai tuo grindžia savo svajones ieškodami Marse gyvybės.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"