TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS

„Profkės“ – išsigelbėjimas „nepatogiam“ jaunimui?

2014 05 30 8:41
Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklų ir aukštųjų reitingai jau ilgą laiką nepateikia staigmenų – lyderių pozicijas užima tos pačios ugdymo įstaigos. Tačiau verslo atstovai atkreipia dėmesį, kad metas vertinti ir tai, kiek baigusių studijas jaunuolių įsidarbina pagal profesiją, kokias algas gauna.

Šalies vidurinės mokyklos ir gimnazijos iki šiol taip pat skirstomos pagal tuos pačius akademinius kriterijus, iš kurių vienas – skaičius abiturientų, įstojusių į aukštąsias mokyklas pirmu numeriu. Visuomenėje įsivyravo požiūris: „Blogai mokysies – eisi į profkę!” Pokalbio šia tema herojė, psichologė, „Asmenybės brandos centro“ direktorė Aurelija Lingienė įsitikinusi: „Visuomenėje vyraujanti nuostata, mokyklų rangavimo kriterijai, atskiri nepakankamų kompetencijų pedagogai ir pernelyg aukšti tėvų lūkesčiai lemia abiturientų pasirinkimo galimybes.“

- Dirbdama su jaunimu ir konsultuodama jų tėvus bei mokytojus dažnai užsimenate apie nepelnytai nuvertintą profesinį mokymą. Kaip, Jūsų manymu, gimsta nuostata: vienos mokyklos – pirmūnams, kitos – antrarūšiams?

- Susiklostė tokia tradicija, jog suaugusieji, tėvai, deda didžiules viltis į savo vaikus. Dažnai tai būna jų pačių nerealizuoti lūkesčiai. Vaikams tenka susidoroti su aukštais tėvų reikalavimais. Jaunas žmogus, pajutęs, jog pasirinkdamas savaip nuvils savo mylimus tėvus, dažnai atsisako savo lūkesčių, norų, pasirenka pateisinti kitų viltis... Natūralu, kad tėvai mano, jog štai jų vaikas turėtų būti pats pačiausias, ir tada vaikas nori nenori yra orientuojamas į tam tikras ugdymo įstaigas. Šiuo atveju nelieka kito pasirinkimo kaip tik aukštosios mokyklos, kolegijos ir universitetai. Taip įsigalėjo nuostata, kad jeigu tu nesi pabaigęs aukštojo mokslo, tu - nevisavertis žmogus.

Nugirstu, ką kalbą susitikę žmonės, kurių vaikai bebaigę gimnazijas: „Kur stos?“ – klausia. Nėra jokios šnekos apie tai, ką tas vaikas darys gyvenime, kuo jis iš tikro domisi, kokie jo siekiai. Vienintelis klausimas „Kur stos?“. Akivaizdu, kad pašnekovo lūkestis – išgirsti vieno ar kito universiteto pavadinimą.

Šiandien mes žinome, kad esame vieni iš pirmaujančių pagal aukštąjį mokslą įgijusių skaičių, tačiau turime ir aukštą nedarbo lygį. Ir Švietimo ministerija, ir darbdaviai gręžiojasi į profesines mokyklas, tačiau visuomenė neperkalbama: dar nuo tarybinių laikų gajus įsitikinimas, kad profesinė mokykla – antrarūšiams. Į daugelį profesinių mokyklų vykstu vesti seminarų ir matau, kad ten sudarytos puikios sąlygos, įrengtos moderniausios mokymo bazės su naujausia technika, platus specialybių pasirinkimas. Ir jau daugelis tą žino, yra matę, pritariamai linksi, kad toks mokyklų tobulėjimas yra pagirtinas, tačiau...

- Kokiomis priemonėmis siūlytumėte keisti nusistatymą profesinių mokyklų atžvilgiu?

- Iš tikro matau problemą. Pavyzdžiui, visiškai neteko girdėti jokio muzikinio, teatrinio, šokio kolektyvo ar krepšinio komandos iš profesinio rengimo centrų... Manau, kad ir pačios tokio tipo ugdymo įstaigos turi kompleksų, bijo pasirodyti viešumoje. O juk nuostatos formuojasi pagal kiekvieno žmogaus patyrimą: apie reiškinį galvoju tai, ką pats esu matęs ar girdėjęs iš kitų, mamos, draugo, mokytojo. Kol vaikui, jo mamai, draugui ar mokytojui pačios profesinės savęs neparodys, tol vaikas neateis mokytis. Atvyks tik tas, kuris jau bus laisvas rinktis. Dabar tai dažnas aukštosios mokyklos absolventas, neradęs darbo arba nerealizavęs savo asmeninių lūkesčių.

- Minite tėvų lūkesčius vaikams, tačiau daug įtakos darant pasirinkimus turi ir pedagogai. Ar būtent jie ir neturėtų padėti jaunimui atpažinti savo gabumus?

- Šiuo metu vykdomas mokyklų reitingavimas visiškai neatspindi tikros situacijos. Juk mokyklas ranguoja pagal akademinius pasiekimus: kiek gavo šimtukų, kiek įstojo į kokius Lietuvos ir užsienio universitetus. Profesinis pasirengimas jokiose vertinimo sistemose nefigūruoja. Ką tai rodo? Tai reiškia, kad profesinė mokykla – niekinis dalykas. Profesinės yra menkinamos. Jaunuolis kol kas negali drąsiai pasakyti: „Aš esu santechnikas!“ Tuoj prisiminsime Kernagio dainą apie santechniką iš Ukmergės... Bet prisiminsime blogąja prasme.

Beje visiškai neseniai per Lietuvos radiją girdėjau diskutuojančius žinomus žmones. Vienas iš jų leptelėjo: „Su tokiu požiūriu – tik kiaulių šerti!“ Man pačiai kilo klausimas, ar tas, kuris tokį palyginimą pateikė, pats mokėtų kiaules pašerti. Turbūt ir šiam, neva niekingam, darbui reikalingos tam tikros žinios... Vargu, ar mes, tie, kurie dedamės labai socialūs, mėgindami pašiepti santechniką ar šaltkalvį, be jų išsiverstumėme, ar sugebėtume atlikti tą darbą.

Manau, kompleksiškai tai nėra kažkokios konkrečios grupės požiūris, toks yra valstybinis požiūris. Tikiu, kad profesija neturėtų žeminti žmogaus. Juk visi siekiam susirasti gerą santechniką, gerą plytelių klojėją. Kai mano šeimos namuose dėjo grindis, tai darė, mano akimis, puikus žmogus, nuostabus meistras – visi mano pažįstami vėliau naudojosi jo paslaugomis.Net mintis nekilo laikyti jį kažkokiu prastesniu žmogumi!

- Oficiali statistika rodo, dabartinė karta kur kas vėliau įsilieja į darbo rinką. Mokslas trunka ilgai, o neretai vieno diplomo nepakanka – įgyjamas bakalauro, vėliau magistro laipsnis - ir štai 26 metų žmogus neturi jokios darbinės patirties. Ar nėra pavojaus išugdyti kartos, ne tik nemokančios, bet ir nenorinčios dirbti?

- Mes vos daugiau nei dvidešimtmetį turime nepriklausomybę. Tai pakankamai mažas laiko tarpas, kad būtų pasikeitę esminiai dalykai. Anuomet aukštasis mokslas turėjo kur kas didesnį svorį, studijuoti aukštojoje buvo siekiamybė, o nenorinčius mokytis ir tada gąsdino slogiomis fabriko sąlygomis. Daug liko to iš anų laikų. Iš čia ir minėtos kartos tėvai, prie kurių lūkesčių vėl norėčiau sugrįžti...

Konsultavau vieną mergaitę, kuri nelankė mokyklos, valkataudavo, nesilaikė taisyklių – kitaip tariant, tikrai kėlė problemų tiek mokykloje, tiek namiškiams. Galiausiai pavyko su ja kiek atviriau pasikalbėti: pamėginau jos pasiteirauti, kokią ji save įsivaizduoja po dešimties metų, kas ji bus, ką veiks, kuo domėsis. Iš pradžių nedrąsiai projektavusi savo ateitį, ji nuoširdžiai pareiškė norinti būti kirpėja. Džiaugiausi – vaikas atsivėrė, ir staiga pokalbyje dalyvavusi močiutė sako: „Na, va. O aš galvojau, kad tu kokia daktarė norėsi būti... O tu, matai, kirpėja!“ Toks vaiko nuvertinimas užgesina bet kokią vidinę motyvaciją. Jei vaiko siekiai, norai šeimai nėra svarbūs – viskas prarasta.

Tokie jau mes, žmonės - daugelį dalykų vertiname pagal statusą: atitinkamo statuso žmones kviečiame į svečius, siekiame su jais ryšio... Galbūt todėl gėda pasakyti: „Mano vaikas kirpėjas, šaltkalvis...“ Stebiuosi, juk jei ta profesija mane išmaitina, tai apie kokią mes gėdą galime kalbėti. Kodėl mes, su aukštaisiais išsilavinimais, važiuojame į kitas šalis ir, va, ten jau mums nėra gėda sukti gipsą, kalti lenteles, skinti braškes.

- Mokymuose, kuriuos vedate, paminite, kad bendrojo lavinimo mokyklos sau „nepatogius“ vaikus, prastai besimokančius, nelankančius, turinčius elgesio problemų, bėdų šeimoje ar priklausomybių, linkusios nukreipti į profesines mokyklas. Kaip, Jūsų manymu, toks atstūmimas paveikia minėtą jaunimą?

- Mano patirtis rodo, kad daugelis vaikų, kurie sunkiai pritampa paprastose mokyklose, nuvykę į profesines, atranda ten daugiau supratimo, palaikymo iš pedagogų. Juk kai kurie profesinės mokyklos auklėtiniai – ypatingo rūpesčio reikalaujantys vaikai, todėl čia būtinas nepaprastas pedagoginis mokytojo pasiruošimas. Manau, kad profesinės mokyklos pedagogų kolektyvas turi šias kompetencijas. Įsivaizduokime, dažniausiai tai būna globos namų auklėtiniai ir nemaža grupė mokinių ateina iš deformuotų šeimų. Jose vaikui nebuvo padėta susiorientuoti. Ir jei to vaiko kelyje atsiranda žmogus, kuris iš tikro pamėgina atpažinti, kokios to vaiko galios, kokie jo pomėgiai, kur jis galėtų save sėkmingai save realizuoti, įvyks stebuklas – jis patikės savimi. Konsultacijų metu aš pati kartu su vaikais atsidarau ne vienos profesinės mokyklos internetinį puslapį – ir mes renkamės, matuojamės, sprendžiame.

Žinoma, yra daug vaikų, kurie visą gyvenimą buvo priversti patys priimti sprendimus, ir dažnai jie buvo klaidingi. Toks vaikas neturi ilgalaikės vizijos, o ir ji neretai išnyksta pabaigus mokyklą. Ir čia ne profesinės mokyklos problema, ne vadinamos „profkės“ užaugina „dundukus“, „marozus“, „atsilikėlius“ – tai šeimos, santykio, bendro palaikymo, visuomenės žaizdos.

- Ką rodo Jūsų patirtis, kiek procentų sėkmės nulemia prestižinės ar „antrarūšės“ mokymo įstaigos pasirinkimas?

- Viena aišku - tikrai ne mokykla lemia sėkmę. Sprendžiant šį klausimą buvo atlikti longitudiniai tyrimai, kurie paaiškino, kad žmogaus laimę, sėkmę karjeroje ir pasitenkinimą gyvenimu lemia būtent artimo žmogaus turėjimas – tai vienas iš pagrindinių faktorių.

Abejočiau, ar mokyklose atsiradę karjeros koordinatoriai, konsultantai iš tikro atlieka savo pareigą. Dažniausiai mokyklose tuo užsiima bibliotekininkai. Ar jie turi pakankamai žinių, tinkamą pasirengimą atpažinti vaiko polinkius, jam patarti? Manyčiau, kad reikia specialių kompetencijų siekiant efektyvios karjeros koordinatoriaus veiklos... ir dar neformalaus požiūrio. Juk susiduriame su labai skirtingu jaunimu. Jų gyvenime gali ir nebūti kito reikšmingo žmogaus, padedančio priimti profesinio pasirinkimo klausimus.

Tas jaunas žmogus daugeliu atveju nuostatų dar neturi. Mes esame tie žmonės, kurie padeda jiems suformuoti įsitikinimus. Juk vaikas pasaulį pažįsta per suaugusiuosius. Kodėl mes varginame vaiką, kuris neturi jokios nostalgijos akademiniams mokslas, jį žemindami, bardami, nors, pavyzdžiui, praktines užduotis jis gali atlikti puikiai? Pradėkime kalbėti apie vaiko galias, o ne tai, ko vaikas nesugeba padaryti.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"