TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS

A.Aleknonio paukščiai Novaraistyje

2007 09 28 0:00
"Kasdien vis ką nors naujo matau gamtoje ir nuolatos tuo stebiuosi", - prisipažįsta ornitologas A.Aleknonis.
Autoriaus nuotrauka

Rudenį gervės ir žmonės skuba į Šakių rajono giriose glūdinčią Novaraisčio pelkę. Gervės ten lekia sukaupti jėgas tolimai kelionei į pietus, o žmonės - bent iš tolo pažvelgti į tuos mielus paukščius ir paklausyti jų ilgesingų klyksmų.

"Man lengva gyventi, nes aš pačioje apačioje. Iš ten viską matau, niekam nepavydžiu ir nieko nebijau, visiems sakau tiesą į akis ir kasmet vis labiau džiaugiuosi gyvenimu. Ir kiti su manimi kalba atvirai - ir ministrai, ir valkatos. Jei būčiau viršininkas - ar šitaip kalbėtųsi?" - retoriškai klausia ornitologas ir miškininkas Antanas Aleknonis.

"Gyvenau iš miško, bet paukščiai man svarbiausia", - prisipažįsta ne vieną dešimtmetį Šakių miškų urėdijos Lekėčių girininko pavaduotoju dirbęs A.Aleknonis. Tai jo nuopelnas, kad dabar rudenimis Novaraistyje susirenka per du tūkstančius pilkųjų gervių. Tiek daug jų nerasi niekur kitur Lietuvoje.

Ginčas dėl Novaraisčio

Didelis raistas, kurį sūduviai praminė Novaraisčiu (mat iš jo teka Novos upelis), plyti netoli Lekėčių. Nuo seno vietos moterys čia rinkdavo spanguoles. Apie 1960-uosius čia pradėjo kirsti mišką ir kasti durpes. Ilgainiui atsivėrė didžiulė plynuma, kurią pamėgo įvairūs paukščiai - vieni čia peri ir gyvena, kiti, pavyzdžiui, šimtai žąsų, čia rudenį nutūpia nakvynės.

Pamenu, prieš keliolika metų su Antanu nuklampojome jų žiūrėti. Drengė šaltas lapkričio lietus, guminiai batai smego į durpes. Pradėjo temti, o bekraščiame išrausinėtame raiste tauriųjų paukščių

nebuvo matyti. Jau sukome Antano namų link - ir ūmai jos sukvykė, o paskui pradėjo leistis už tolėliau juoduojančių krūmokšnių. Žiūrėjau į šmėkščiojančius paukščius ir į susijaudinusį, įsitempusį, palinkusį į priekį Antaną. Vėjas taršė jo plaukus ir menko lietpalčio skvernus, ir Antanas pats iš šono atrodė toks panašus į paukštį...

Novaraisčio sovietmečiu laukė panašus likimas, kaip dešimčių, o gal šimtų panašių Lietuvos pelkių: iškasus durpes, čia turėjo būti pievos, juo labiau kad šito troško garsus vietos Lenino kolūkio pirmininkas Kostas Glikas. Tačiau A.Aleknonis pasipriešino. Pirmiausia spaudoje parašė, kad čia būtina įkurti ornitologinį draustinį. Paskui nusiuntė prašymą Ministrų Tarybos pirmininkui. Ministrų Taryba užklausė Gamtos apsaugos komiteto, bet šio valdininkai atsakė, esą nieko gero Novaraistyje nėra - galima jį paversti pievomis. Tačiau A.Aleknonis vis dar spyriojosi, todėl Gamtos apsaugos komitete buvo sukviestas pasitarimas įrodyti, koks jis neteisus. Ir vis dėlto anuometinis komiteto pirmininkas Kazys Giniūnas nusileido - netrukus Novaraisčio ornitologinis draustinis buvo įsteigtas.

K.Giniūnas - jau pensininkas, tačiau labai mylintis gamtą žmogus - neseniai atvažiavo pas A.Aleknonį. Drauge su juo nuklampojo į Novaraistį, iš toli pasiklausė gervių. "Buvai teisus, Antanai, ir kaip gerai, kad tavęs paklausėme. Jei ne tu, Lietuva šio draustinio nebūtų turėjusi", - paplojo per petį gamtininkui buvęs šalies gamtosaugos vadovas.

Ne kartą raukėsi, skaitydami aštrius A.Aleknonio rašinius, miškininkai ir Šakiuose, ir Vilniuje: A.Aleknonis drąsiai kritikuoja besaikius arba netvarkingus miškų kirtimus, grobstymą ir kitas negeroves. Ne tik raukėsi, bet ir keršijo. Be abejo, tai yra ir ornitologo ginčas su miškininkais: pirmieji saugo medžius paukščiams, antrieji - kerta juos žmonėms.

Savas tarp savų

Einame su A.Aleknoniu miško keleliu iš Novaraisčio draustinio, šnekučiuojamės, ūmai jis bast pirštu į orą: "Matei? Karetaitė nuskrido. Anava į tą medį. Girdi, kaip tiksi?" Nei aš matau to

mažutėlyčio paukštuko tankiose medžių lajose, nei atskiriu jo balselio tūkstantiniame miško giesmininkų chore. O Antanas neklysdamas atspės bet kurį dar labai iš tolo, nors daugelis tų paukštelių nepatyrusiam atrodo beveik neįžiūrimi, be to, šmėsteli akimirkai.

Paukščius jis skiria pirmiausia pagal balsus. Kiek jų įvairių tonų, tembrų, sąskambių, variacijų turi būti užsifiksavę atmintyje! Pavyzdžiui, Antanas dar vaikas būdamas jau skyrė pagal balsus tris pečialindų rūšis - pilkąją, ankstyvąją ir žaliąją, o kai kurie net mokslininkai jų ir dabar nemoka atskirti.

"Kai buvau mažas ir miške ganydavome karves, klausydavausi paukščių kaip muzikos ir ieškodavau jų lizdų. Ir iš gimnazijos eidavau ne tiesiai namo, o aplinkui per mišką, kad paukščius išgirsčiau", - prisimena Antanas.

Pirmąją ornitologijos knygą - Tado Ivanausko "Lietuvos paukščius" - gavo būdamas jau septyniolikos metų. Sklaidė jos puslapius virpėdamas iš džiaugsmo: pažįstami beveik visi girios paukščiai! "Kaipmat įsiminiau jų tikruosius vardus. Mat kai kurių iki tol nežinodamas, buvau jiems sugalvojęs savuosius, pavyzdžiui, erškėtžvirblį vadinau rudučiu."

O su T.Ivanausku susitiko ne kartą. Profesorius buvo jo dėstytojas, kai A.Aleknonis studijavo miškininkystę Lietuvos žemės ūkio akademijoje. Profesorius nemažai A.Aleknonio paukščių

stebėjimų užrašų įtraukė į vėlesnes savo "Lietuvos paukščių" tritomio laidas ir to neslėpė, kaip kai kurie dabartiniai mokslininkai ornitologai. T.Ivanausko knygose minimas Aleknavičius ir yra A.Aleknonis. Skirtingai nuo savo brolių, 1969 metais Antanas savo pavardę sulietuvino, nors dėl to jam teko nemažai pavargti ir nuo tada patekti sovietinio saugumo nemalonėn.

Antai pirmosiose savo knygose T.Ivanauskas rašė, kad šiaurinės pečialindos lizdo Lietuvoje nerasta, kad mažąją musinukę aptikęs tik Gudijos Belovežo girioje, kad erškėtžvirblis Lietuvoje neperi. A.Aleknonis aptiko šiuos paukščius gimtojoje Rūdšilio girioje ir pranešė T.Ivanauskui, o šis apie tai parašė. A.Aleknonio stebėjimams skirti ištisi kai kurie T.Ivanausko knygų puslapiai. Lietuvos gamtininkų tėvas vertino dar tuomet jauną savo studentą, pas kurį ir lankydavosi.

Lyg vakaro malda

Kai prieš bene porą dešimtmečių skaičiau Danilo Granino knygą "Tas keistas gyvenimas" apie biologą A.Liubiščevą, nustebino šio mokslininko užsispyrimas: kasdien jis fiksuodavo, kiek laiko jis ką nors veikia, o vakare darydavo suvestines. Ir taip daug metų. Analizuodamas jas, biologas stebėdavosi, kiek laiko praleidžiąs tuščiai ir save nuolat drausmindavo: dirbti, dirbti, neleisti laiko vėjais!

Tai prisiminiau, sklaidydamas šūsnis A.Aleknonio sąsiuvinių, kuriuos jis užpildė paukščių stebėjimų duomenimis (daugiausia - gimtųjų Lekėčių apylinkių). Pirmą sąsiuvinį pradėjo 1958 metų gegužės pirmąją, būdamas aštuoniolikos, ir šį darbą tęsia iki šiol - jau beveik 50 metų.

Kasdien, giedra ar lyja, žiema ar vasara, A.Aleknonis traukdavo iš savo trobelės pamiškėje į girią ir užsirašydavo, kiek ir kokių paukščių matė, kokie jų lizdai, kada pradėjo juos sukti, kada padėjo kiaušinius, kada išperėjo, kada lizdą paliko jaunikliai ir t. t. Kas vakarą šias žinias surašydavo į sąsiuvinį, po to darydavo savaitines, mėnesio, metų suvestines. Šios sąsiuvinių šūsnys - tai didžiulis išsamių žinių apie paukščius lobynas, kuriame daug hipotezių, išvadų ir atradimų. Tokio unikalaus darbo Lietuvoje dar niekas, išskyrus A.Aleknonį, nėra atlikęs.

Antai daugelis Lietuvos ornitologų prieš keletą dešimtmečių buvo įsitikinę, kad gervės Lietuvoje jau nebeperi. A.Aleknonio užrašuose užfiksuota, kad jis mažiukus gerviukus radęs Liekės upelio ištakose 1972 metais. Kitais metais aptikęs pirmąjį lizdą. 1974 metais - du lizdus per dieną, 1980 metais - 9 lizdus, ir t. t. Paaiškėjo, kad gervės ne tik vėl grįžo perėti į Lietuvą, bet ir nuolat jų gausėja.

Ornitologams šios džiugios A.Aleknonio žinios anuomet buvo sensacija, o pats Antanas aiškina paprastai: "Kad mažai kas ryždavosi bristi pasižiūrėti gervių lizdų. Juk tai reikia daryti pavasarį, kai ledinio vandens pelkėse iki šakumo ir aukščiau. Tai nusiaunu batus, nusitraukiu kelnes ir greitai brendu, o paskui skubinuosi atgal."

Pernai A.Aleknonis Novaraistyje ir jo apylinkėse rado jau net 29 gervių lizdus, kai kuriuose jų jau cypsėjo gerviukai. Šį pavasarį aptiko 10 lizdų. "Per dieną aptikau net penkis lizdus - pirmą kartą tiek daug savo gyvenime", - stebisi ornitologas.

Iš tokių kasdienių stebėjimų gimė A.Aleknonio knygos "Girių giesmininkai", "Laukų giesmininkai", "Sparnuočių namai" (pastaroji kartu su Vytautu Nedzinsku), "Girių dienoraštis". Daug A.Aleknonio stebėjimų pateko į akademinę "Lietuvos fauną". "Lututės" leidyklos vadovo gamtininko Romo Barausko paskatintas, Antanas dabar rengia knygą apie Sūduvos paukščius.

Tų knygų ir straipsnių būtų ir daugiau, bet Antanas tam neturėdavo daug laiko: kas rytą, dar saulei nepatekėjus, jis traukdavo į girią pas savuosius paukščius. Menu savo viešnagę pas jį: pernakvojęs ant šieno, ankstų rytą tyliai išsliūkinau per kiemą į girią - būsiu, maniau, ten anksčiau už Antaną. Kur tau - atmina dviračio pedalus iš kitos miško pusės ir pasakoja, kiek daug paukščių šį rytą pamatęs.

"Birželio 30-ąją jauniklius maitinanti juodųjų zylių porelė pradėjo nešti maistą 5 val. 30 min., o paskutinį sykį uoksan įlindo 21 val. 19 min." - tai sakinys iš "Girių giesmininkų", liudijantis

stebėtojo kantrybę. Važiuoja Antanas traukiniu ar autobusu - skaičiuoja, kiek ir kokių paukščių mato; atvyksta į Vilnių - traukia palei Nerį dairydamasis į paukščius ir užrašo į sąsiuvinį. "Po penkiolikos metų mesi tą darbą", - prieš daug metų pranašavo A.Aleknoniui ornitologas Leonas Jezerskas. Tačiau Antanas nemeta jo ir šiandien, kompiuterių ir mobiliųjų telefonų laikais, nors jau suregistravo ir aprašė daugiau kaip penkis tūkstančius paukščių lizdų.

Saugumo gniaužtuose

Kodėl A.Aleknonis ne mokslų daktaras? Jis sako ilgai nenorėjęs rašyti disertacijos todėl, kad anais laikais tai reikėjo daryti rusiškai. Vis dėlto baigiantis 1970 metams bičiuliams pavyko prikalbinti A.Aleknonį ruoštis vadinamiesiems kandidatiniams egzaminams.

"Namie mokytis kas nors trukdo, tai išvažiavau į Kauną - kaip tik turėjau susitaupęs truputį pinigų. Išsinuomojau "Baltijos" viešbutyje kambarį ir mokiausi, o vakarieniaudavau kavinėje, kur būdavo rusų ir kitokių tautų žmonių. Kadangi aš vienas, pasodindavo mane prie jų stalelio. Aš visada kalbėjau atvirai - apie tai, kad Lietuva anksčiau buvo nepriklausoma, o dabar okupuota, ir t. t.

Jau baigiau ruoštis egzaminams, rytoj paliksiu viešbutį. Naktį pabeldė į duris. Atidariau - milicininkas ir du civiliai. Nuvežė į Kauno saugumą. Prisimenu tik laiptus ir koridorių, o daugiau nieko. Ar man sudavė, ar kaip kitaip paveikė... Pabudau Žiegždrių psichiatrinėje ligoninėje. Beveik pusę metų, nors buvau visiškai sveikas, saugumiečiai medikai, pririšę prie lovos, leido į venas ir vertė ryti specialius vaistus, nuo kurių pasidarydavome tarsi bejėgiai ir bedvasiai robotai", - pasakoja A.Aleknonis.

Į gimtąjį Lekėčių kaimą A.Aleknonis grįžo palaužtas fiziškai ir dvasiškai, apie disertaciją nebuvo ko ir svajoti. Gimtuosiuose Lekėčiuose, o ir Vilniaus mokslo įstaigose jau buvo paskleista žinia: A.Aleknonis gydėsi psichiatrinėje.

Kaip toliau gyventi? Atsakymo Antanas ieškojo klajodamas po girią. "Kai man sunku - einu į Rūdšilį." Dažną dieną jis po miškus sukaria 20 ir daugiau kilometrų. Aptikdavo retų paukščių lizdus, tačiau į stebėjimų sąsiuvinį nerašydavo - slogi nuotaika. Tą laiko tarpą buvo tuščia ir sąsiuviniuose.

Ir pagaliau pragiedrulys: anuomet populiarus žurnalas "Mūsų gamta" išspausdino didelius A.Aleknonio straipsnius apie erškėtžvirblį, miškinį liputį, amalinį strazdą ir kitus paukščius. Tai buvo tarsi gurkšnis tyro oro šiam gamtininkui.

Dabar, prisiminęs anuos metus, Antanas Aleknonis sako: "Jeigu kas leistų gyvenimą kartoti iš naujo - nieko nekeisčiau, nė vienos dienos. Net ir tas Žiegždrių pragaras buvo reikalingas, kad geriau pažinčiau gyvenimą. O kad netapau mokslų daktaru - koks man skirtumas, daktaras aš ar ne daktaras? Galėtų suteikti mokslinį laipsnį už mano knygas ir straipsnius, o jei nesuteikia - kas čia tokio?"

Po Lietuvos sąjūdžio pirmojo suvažiavimo, kuriame A.Aleknonis dalyvavo, jis buvo Vilniuje užpultas, sumuštas ir kurį laiką vėl laikytas Žiegždriuose. Saugumo dantračiai tada dar sukosi. Vėliau jį persekiojo ir buvo užpuolę Kaune, ne kartą grasino tėviškėje. "Bet aš už juos stipresnis, nes nieko neturiu", - tvirtina A.Aleknonis. Vis dėlto sveikatą šie persekiojimai, be abejo, paveikė.

Saulė šviečia visada

Antano paukščiai tai sugrįžta, tai vėl išplasnoja į šiltus kraštus, tik jis pats nepalieka gimtojo Rūdšilio, nors dabar čia jau nebe taip gera nei tada, kai buvo gyva jo mamutė. Jai mirus A.Aleknonis įsikūrė nedideliame name prie pat gimtosios sodybos. Nei šuns, nei tvorų čia nėra, todėl namo šeimininkas gali gėrėtis pro pat langus praliuoksinčiomis stirnomis ir kiškiais. "Nesu nužudęs nei paukščio, nei žuvies, nei žvėries", - tykiai pasididžiuoja Antanas.

Į jo apgintą ir išsaugotą Novaraisčio pelkę, kuri tyvuliuoja už keleto kilometrų nuo A.Aleknonio namų, šiomis dienomis vėl masiškai lekia gervės, žąsys ir tūkstančiai kitokių sparnuočių. Rudenį ir pavasarį jiems čia - rojus. Tiesa, Antanas jau nebegali saugoti, kaip kadaise, jų nuo brakonierių ir kitokių piktų žmonių - Šakių miškų urėdas Ksaveras Vaičiūnas jį iš to darbo atleido.

Netrukus į Novaraisčio draustinį palydėti paukščių suvažiuos daug sparnuočių mylėtojų. Skirtingai negu anksčiau, jau nebedaug garsiųjų, tituluotųjų ornitologų užsuks pas A.Aleknonį - jau retam jų jis dar reikalingas. Tačiau Antanas dėl to nė kiek nenusimena. Jis ir pas mane užsukęs dažnai padrąsina: Feliksai, saulė sušvinta ir po didžiausių darganų ar šalčių. Beje, žodžius Saulė, Lietuva, Tėvynė, Laisvė ir Motina ornitologas A.Aleknonis savo rankraščiuose rašo didžiosiomis raidėmis.

"Gervę aš myliu už jos taurumą, volungę ir čiurlį - už laisvės troškimą. Kasdien vis ką nors naujo, nematyto matau gamtoje ir nuolatos tuo stebiuosi. Koks mažuliukas mūsų paukštelis yra nykštukas - kojelės plonytės kaip degtukai: ir kaip jis atlaiko šalčius, tokias tolimas keliones? Nė karto nemačiau vienodų debesų - kodėl jie tokie skirtingi?

Kokia galinga, nuolatos besikeičianti yra gamta! Kol gyvas būsiu - vis kai ką nauja joje atrasiu, ko nepastebi kiti, ir man vis taip pat bus smagu, kaip ligi šiolei. Svarbiausia - atsikelti laiku: saulei tekant, gamta didžiausią savo grožį atskleidžia", - karštai ir pusbalsiu man beria Antanas Aleknonis, ornitologas iš pašaukimo, vienų laikomas autoritetu, kitų - keistuoliu, trečių pajuokiamas, ketvirtų nemėgstamas, o man atrodo - tikras gamtos vaikas, nepaisant 66 jo nugyventų metų.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"