Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
MOKSLAS IR IT

A. Havas: aukštosios mokyklos turi suprasti, kas vyksta pasaulyje

 
2016 11 22 11:14
Organizatorių nuotrauka

Pasaulio lietuvių ekonomikos forumo svečias, Vengrijos mokslų akademijos daktaras, ekonomistas Attila Havas sako, kad šiuolaikiniame pasaulyje mokymasis visą gyvenimą turi būti ne skambus šūkis, o kiekvieno iš mūsų kasdienybė.

Tačiau naujus įgūdžius, jo nuomone, galima įgyti tik tada, kai žmogus jau turi stiprų bazinių žinių pagrindą.

– Lietuvoje dalyvavote Pasaulio lietuvių ekonomikos forume ir kalbėjote apie naują industrinę revoliuciją ir inovacijų politikos formavimą. Prie naujų sąlygų turi prisitaikyti ir aukštojo mokslo institucijos. Kaip jos gali pasiruošti ateinantiems ir jau vykstantiems pokyčiams?

– Pirmiausia, aukštosios mokyklos turi gerai suprasti, kas vyksta pasaulyje. Bet neužtenka to, kad jos priims esamą situaciją kaip nepakeičiamą: kiekviena mokykla ją turi analizuoti, ir daryti tai ne tik vadovaudamiesi vadinamais moksliniais metodais, bet ir reguliariai palaikydami kontaktą su verslu.

Verslas geriau žino savo poreikius, o universitetams ir kitoms aukštojo mokslo institucijoms tenka užduotis išlaikyti balansą tarp reagavimo į darbdavių norus, ir galvojimo apie ilgesnį laikotarpį. Jų užduotis – padėti žinių pagrindą studentams, kurie toliau turės mokytis visą gyvenimą. Niekas nežino, kokių įgūdžių reikės po 5 ar 15 metų, bet juos vystant reikės turėti stiprias bazines, fundamentalias žinias.

Žinoma, reikia atsižvelgti ir į tai, kad verslas yra nevienalypis. Yra smulkių verslų, reaguojančių tik į šiandienos situaciją, yra ir turinčių ilgalaikę viziją, leidžiančių laiką ir pinigus tam, kad matytų platesnį kontekstą ir tolesnį horizontą. Idealiu atveju, universitetai turėtų rasti tokius partnerius ir kartu vykdyti analizes bei strateginius projektus.

– Kalbant apie absolventų įgūdžių ir darbo rinkos poreikių neatitikimą, Lietuvoje dažnai pasigirsta diskusijos apie galimybę pateikti aukštojo mokslo institucijoms valstybės užsakymą. Kaip jūs manote, ar valstybė turėtų prisidėti prie tokio reguliavimo?

– Mano nuomone, toks reguliavimas turbūt vestų į didžiulę katastrofą. Teoriškai tai atrodo įmanoma, jei toks reguliavimas būtų daromas atsižvelgiant į nepriklausomų ekspertų, neatėjusius nei iš verslo, nei iš universitetų, nuomonę, bet tai sunku įsivaizduoti. Be to, tikėjimas, kad esi intelektualiai pajėgus nuspėti, ko reikės po 10 ar 15 metų, yra labai stiprus receptas nesėkmei. Kur kas svarbiau, man atrodo, suteikti specialistus rengiančioms institucijoms erdvės didesniam lankstumui, kad jos geriau užtikrintų kokybę, naujų įgūdžių ir žinių pasiūlą ir įvairovę studentams.

– Kaip tai padaryti, kaip padidinti lankstumą? Universitetai ar kolegijos yra labai kompleksiškos struktūros, joms sunku greitai reaguoti į pokyčius.

– Pirmiausia, reikia nedaryti klaidos ir nekalbėti apie aukštojo mokslo institucijas kaip vieno tipo įstaigas. Iš tiesų jų yra labai daug. Vieni yra lyderiai globalioje erdvėje, jie labiau orientuoti į podoktorantūros studijas ir mokslinius tyrimus, o žemesnių grandžių išsilavinimo teikimas nėra jų specializacija. Dažniausiai stiprių universitetų partneriai yra pažangios, tarptautinės, globaliai veikiančios kompanijos, su kuriomis jie įgyvendina bendrus projektus.

Žvelgiant į priešingą skalės pusę, joje yra regioniniai, lokalios, regioninės aukštosios mokyklos ar kitos mokslo įstaigos, kurios beveik arba visai nedalyvauja moksliniuose tyrimuose, nebent taikomuosiuose ar sprendžiančiuose šios dienos technologines ar vadybines problemas. Jų pagrindinė misija – ruošti žmones vietinei ar regioninei darbo rinkai. Taigi tokios įstaigos – labai skirtingi gyvūnai, o tarp jų labai daug variacijų, taip pat ir naujo tipo organizacijų, kokių anksčiau visai neturėjome. Viena iš populiariausių tendencijų – nuotolinės studijos vykdomos internetu, kur tu net nesutinki savo dėstytojų ir bendramokslių.

– Kaip Jūs vertinate šią tendenciją? Gal ateityje universiteto kaip fizinės erdvės visai neliks?

– Akivaizdu, nuotolinės studijos populiarios ir tam yra didžiulė rinka, bet aš manau, kad vis dar yra labai svarbu išlaikyti tiesioginį kontaktą akis į akį tiek su bendramoksliais, tiek su dėstytojais. Žinios yra skirtingų tipų: kai kurias gali perduoti tokiomis formomis kaip knygos, straipsniai, ar formulės, bet didelė dalis žinių įgyjama tik per praktiką ir nuolat su jomis dirbant. Elitiniuose universitetuose studentai labai įsitraukę į mokslinius tyrimus ir dirba su savo profesoriais kasdien, kad galėtų maksimaliai perimti jų patirtį.

Tai kiek sudėtinga paaiškinti kalbant apie mokslinius tyrimus ir inovacijas, bet žmonės labai gerai supranta kasdienius pavyzdžius iš gyvenimo. Pagalvokite apie maisto gaminimą: kad ir kiek receptų knygų perskaitysite, neatsistoję prie viryklės ir nepabandę gaminti, to neišmoksite. Mano mėgstamas italų ekonomistas sakė, kad nors Jungtinėje Karalystėje labai daug knygų anglų kalba apie italų virtuvę, nė vienam britui nepavyksta perimti tų žinių taip, kaip jo mamai pavyko iš jo močiutės. Lygiai taip pat plaukti išmoksti tik šokęs į vandenį, o važiuoti dviračiu tik ant jo sėsdamas. Todėl kad ir kiek ataskaitų apie mokslinį darbą perskaitytum ir paskaitų pažiūrėtum, jį išties suprasi tik pradėjęs dirbti.

Net ir įmonėse, kuriose yra daug rutininių darbų, naujiems vadovams jiems perprasti reikia bent pusmečio. Jei tu mąstai mokslinių tyrimų, inovacijų terminais, viskas dar labiau komplikuota. Negali užrašyti visko, negali turėti fantastinių gidų – tau reikia kasdienės patirties dirbant su tais žmonėmis, kurie tai daro dešimtmečius ir gali perduoti savo žinias, bet tik intensyviai tiesiogiai bendradarbiaujant.

– Kalbėdami apie naują industrinę revoliuciją visi dažniausiai mini būtinybę stiprinti technologinius žmonių įgūdžius. O kaip humanitarai, ar socialinių mokslų atstovai – ar jie ateityje turės ką veikti?

– Be abejo. Kartu su inovacijomis, naujomis technologijomis atsiranda ir ko-evoliucijos procesai. Viskas vyksta kompleksiškai ir su kiekviena nauja technologija tenka spręsti socialinius, ekonominius, aplinkosauginius, etikos ar saugumo klausimus. Jei tu bandai stumti kažkokį technologinį sprendimą nesuprasdamas kompleksinio konteksto, jis žlugs, nes žmonės to nepriims. Todėl visuomenei reikės daug skirtingų ekspertinių žinių, ne tik technologinių.

– Tad neturėtume baimintis, kad robotai atims mūsų darbus?

– Kai kurie darbai gali būti perimti programinės įrangos ar kitų technologijų, todėl yra tikimybė, kad jie išnyks. Bet istorija mus moko, kad kai tam tikri darbai dingsta, atsiranda kiti. Žinoma, tai brangus, ne visada sklandus procesas ir perėjimo etapas kai kuriems žmonėms būna labai skaudus, kai kurie jo net neatlaiko, bet tai neišvengiama. Net įvertinus didelius pereinamojo laikotarpio kaštus žmonija visuomet sugebėdavo susidoroti su pokyčiais.

– Ką galėtumėte patarti žmonėms, kaip jiems pasiruošti pokyčiams ir sugebėti prie jų lengviau prisitaikyti?

– Šioje srityje nesu ekspertas, bet ką galiu pastebėti, kad mokymasis visą gyvenimą turi būti ne skambus šūkis, o kasdienė praktika.

Yra ataskaitų, kuriose teigiama, kad dabartiniams žmonėms teks pakeisti savo profesijas ir kvalifikacijas 4–5 kartus per gyvenimą. Bet vien to nepakanka. Tau reikia stiprios psichinės sveikatos, reikia mokytis būti lanksčiam, ir įgyti naujus įgūdžius. Visuomenė turi būti pasiruošusi pasiūlyti pagalbą ne tik suteikiant perkvalifikavimo žinias, bet ir padedant prie pokyčių prisitaikyti psichologiškai. Kaip visuomenė turime būti pasiruošę, kad prisitaikyti sugebės ne visi, kai kuriems įtampa bus per didelė, jie nesugebės dirbti, net jei norėtų. Reikia ruoštis tokioms socialinėms problemoms ir jausti atsakomybę prieš visus visuomenės narius.

– Kai kalbate apie mokymąsi visą gyvenimą, turite omenyje formalų švietimą, ar tai gali būti kitos formos kaip savarankiškas mokymasis, kursai internete ar tiesiog naujų įgūdžių įgijimas darbe?

– Viskas, ką paminėjote, ir dar mažiausiai dešimt būdų. Nežinau, kokio tipo mokymosi formos bus po 10 metų. Europos Sąjungoje jau dabar yra universitetų, kurie išduoda diplomą, paremtą patirtimi. Nereikia lankyti paskaitų, skaityti mokymosi medžiagos – gali ateiti į egzaminą ir laikyti jį remdamasis praktikoje įgytomis žiniomis. Žmonija visada buvo kūrybinga, tad pamatysime, kokios dar atsiras naujos mokymosi formos.

– Ką valstybė turėtų daryti pasiruošdama technologiniam amžiui?

– Tiesą sakant, nemėgstu termino technologinis amžius. Plačiąja prasme technologijos visada buvo svarbios. Pirmieji žmonių sukurti darbo įrankiai irgi buvo technologijos, kurios atskyrė juos nuo gyvūnų. Skirtumas tik toks, kad dabar pokyčiai vyksta kur kas greičiau nei prieš kelis šimtmečius. O valstybė turėtų prisiimti atsakomybę apjungdama visas sritis: švietimą, žmonių įdarbinimą, socialinį saugumą ir kitas. Ji turėtų suvienyti šių sričių ekspertus kartu su tais, kurie turi bazines politikos žinias ir kartu jie galėtų padėti kiekvienam visuomenės nariui prisitaikyti prie dabartinio gyvenimo.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR IT
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"