Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIA
MOKSLAS IR IT

A. Kmieliauskas VU rūmų freskoms dažus gamino pats

 
2016 12 30 11:11
Žymiausiomis dailininko Antano Kmieliausko freskomis pasigrožėti galima knygyne „Littera“ ir Rektoriaus auloje. E. Kurausko nuotrauka

Lapkričio pabaigoje VU rektoriaus prof. Artūro Žukausko gimtadienio proga fizikai demonstravo išmanųjį apšvietimą Rektoriaus auloje, kur galima buvo apžiūrėti dailininko Antano Kmieliausko freską, atsiradusią švenčiant universiteto 400 metų jubiliejų. Jos autorius už nuopelnus miestui ir gyvenimo kūrybą pagerbtas garbingiausiu Vilniaus miesto apdovanojimu – Šv. Kristoforo statulėle.

Architektūros, meno ir spalvų dermė

A. Kmieliauskas iš viso nutapė apie 2000 kv. metrų freskų. Žymiausios – knygyne „Littera“ ir Rektoriaus auloje. Virš pastarosios lango įrašyti 1979–1989 metai liudija apie freskų tapymo laiką, bet, anot dailininko, tuo pačiu metu jis dirbo ir „Litteros“ knygyne. Ten praleido dvejus metus. Šis laikotarpis užsitęsė, nes tuo metu Rektoriaus auloje vyko remontas, todėl metus reikėjo palaukti.

Būtent VU 400 metų jubiliejaus proga menininkui norėjosi padaryti „kažką lietuviško, nesikartoti“. Šviesiomis ir šiltomis spalvomis alsuojančiose kompozicijose jis nutarė pavaizduoti to meto žmonių gyvenimą ir atspindėti Lietuvos liaudies meną.

„Šioje erdvėje lubos remiasi į stulpus, primenančius medines lietuvių liaudies skulptūras. Norėjau, kad jos būtų panašios į lietuvių liaudies menininkų skulptūras. Man jos įdomios tuo, kad dailininkas įdeda daug nuoširdumo, nes tas skulptūras drožia artimo atminimui. Gal kartais jos nelabai dailios, bet perteikia nuoširdų jausmą. Stengiausi, kad ir Rektoriaus auloje jos perteiktų tą jausmą, primintų lietuvių liaudies dainas. Viršuje – pagonių tikėjimo, meilės gamtai, saulei, jūrai temos, karo dievai, nes sovietmečiu negalėjai vaizduoti krikščionybės. Sienose perteikiau kasdienį žmonių gyvenimą, darbus: medžioklę, grybavimą, medaus sukimą, žvejybą, kalvystę, duonos kepimą, ligonių gydymą, vestuves, malimą girnomis, javų kūlimą, dainavimą, pasakų sekimą. Kadangi Lietuva kariavo su totoriais, kryžiuočiais, paskliautėse atvaizdavau mūšius. Karai – nemalonus dalykas, tai stengiausi juos pavaizduoti labai šviesiai ir nelabai ryškiai, kad negadintų nuotaikos“, – pasakoja dailininkas.

Jis prisimena sudėtingus šio projekto priėmimo kelius. Iš pradžių komisija jam nepritarė, liepė pridėti ką nors iš idėjinių, sovietinių temų apie tarybų valdžią ir revoliuciją. Net keturios ar penkios komisijos projektą atmetė. Po to atėjo Albinas Kentra (buvęs ilgametis VU įvykių, istorijos metraštininkas, reikšmingai prisidėjęs prie universiteto 400 metų jubiliejaus, rūmų tvarkymo darbų) ir pranešė, kad A. Kmieliauskui leista tapyti. A. Kentra pasiūlė vienoje salėje parodyti žmones, kurie gyveno universiteto steigimo metu, o kitą salę komisijai pažadėjo išpuošti revoliuciniais motyvais. Tad ji nusileido. Rektorius Jonas Kubilius suprato A. Kmieliauską, buvo labai tolerantiškas.

Dailininkas norėjo, kad lubos ir sienos sudarytų visumą kaip muzikinėje simfonijoje, kur groja daug instrumentų, bet vaizdai sukuria malonią, švelnią nuotaiką, kaip ir lietuvių liaudies dainos. Jis siekė, kad realistiškas piešinys turėtų ryšį su architektūra. „Rektorius leido nuimti liustrą, kad netrukdytų matyti freskos, tai apšvietimas toks ir buvo planuotas. Taip, patalpa tamsi, o spalvos švelnios. Buvo sumanytos ir medinės grindys, bet juk parketą reikia šlifuoti, o tai pakenktų freskoms. Rektoriui leidus sudėjo akmenines grindis, labai patvarias, jos tarsi sutvirtina ir pagilina patalpą, suteikia harmonijos. Viskas tarsi dera prie vienodos nuotaikos“, – džiaugiasi menininkas.

Už ekslibrisą – dažai

Darbui universitete A. Kmieliauską prikalbino dailininkas Petras Repšys. „Buvau gavęs premiją ekslibrisų bienalėje Vengrijoje, o tada P. Repšys pasiūlė dirbti Lietuvoje, ne užsienyje. Pradžioje atkirtau jam, kad Lietuvai mano darbų nereikia. O jis pasakė, kad universitetas švenčia jubiliejų ir ten reikia tapyti freskas. Pasakiau, kad man neleis, o jis atsakė, kad jau įkalbėjo, leis. Už tai esu labai dėkingas P. Repšiui ir universitetui. Kodėl jam kilo tokia mintis, nežinau, nes studijavau aliejinę tapybą, bet labai apsidžiaugiau tokia galimybe“, – prisimena A. Kmieliauskas.

Jis pripažįsta, kad jam labai patiko dirbti VU. Jis pats degino freskoms kalkes, daužė marmurą ir darė iš jo smėlio tinką. Freskoms naudoti natūralūs dažai, kai kuriuos dailininkas pasidarė pats. „Dalyvavau tarptautinėje Malborko bienalėje Lenkijoje su ekslibrisu. Vėliau išleistas katalogas, kuriame buvo šis ekslibrisas ir nurodytas mano adresas. Man parašė iš Rusijos vienas žmogus. Jis paprašė atsiųsti ekslibrisą ir paklausė, kaip atsilyginti. Parašiau, kad tapau freskas universitete ir man labai reikia dažų, jų niekur negaunu. Jis parašė, kad nors nieko neišmano apie tai, bet yra toks dėkingas už ekslibrisą, kad pabandys gauti dažų. Atsiuntė du didelius siuntinius. Jie buvo daug vertesni už ekslibrisą. Tuos dažus naudojau gal kokius 10 metų. Man tikrai pasisekė“, – ir šiandien džiaugsmingai prisimena dailininkas.

A. Kmieliauskas – vienas universaliausių šiuolaikinių lietuvių dailininkų, tapytojas, monumentaliosios dailės kūrėjas, skulptorius, grafikas, dailės pedagogas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas. Dainininkas yra nutapęs Rainių kančios koplyčios freskas, freską Vilniaus jėzuitų gimnazijoje, buvusiame planetariume, Lietuvos kooperatyvų sąjungoje. Menininkas dėkingas VU už galimybę čia palikti pėdsaką, nes būtent Rainių kančios koplyčios ir kitus darbus atlikti jį pakvietė po to, kai pamatė darbus universitete. Dailininko tapytos freskos puošia Šv. Kazimiero bažnyčios altorių, Bistrampolio knygnešių koplyčią. Vilniuje pastatytos kelios jo skulptūros: Šv. Kristoforo skulptūra prie Šv. Mikalojaus bažnyčios, kunigo Broniaus Laurinavičiaus žūties vietoje, Vilniaus jėzuitų gimnazijos kieme, paminklas, skirtas 1979–1989 m. Sovietų Sąjungos ir Afganistano kare žuvusiems kariams iš Lietuvos. Sukurta apie 20 paminklų Vilniaus kapinėse. Šią vasarą pastatytas A. Kmieliausko paminklas Vytautui Didžiajam prie Telšių ir paminklas monsinjorui Alfonsui Svarinskui Kryžkalnio koplyčioje.

DALINKIS:
0
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR IT
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"