TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS

A.Vieliūtė: kai gyventi - lengva

2008 03 05 0:00
"Klasė yra šeima": A.Vieliūtė su savo antrokais.
Nuotrauka: © "Lietuvos žinios"

"Jau ir mano mažiai įsitaisė mobiliuosius telefonus", - sako Vilniaus kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centro pradinių klasių surdopedagogė ekspertė Aldona Vieliūtė. "Ką tu veiki? Kaip gyveni? Ar sveika?" - skrieja mokytojai auklėtinių antrokų trumposios žinutės. "Aš noriu į mokyklą", - tokie prisipažinimai keliauja prieš rugsėjo 1-ąją, o "Aš myliu mokytoją" gali būti išsakoma bet kuriuo metu.

Pedagogę randame vedančią tarties kalbos ir klausos lavinimo individualias pratybas - Donatas mokosi tarti labai sunkų garsą č. Donatas yra vienas iš septynių A.Vieliūtės auklėtinių, o visas septynetas bendrauja tarsi šeima. "Klasė yra šeima, - pristato pedagogė. - Seniūnas, dailininkas, gėlininkas, šeimininkė, knygų tvarkytojas, seselė, sporto vadas." Žanas ir Monika atėjo į šį centrą pasimokę kitur - kartu su girdinčiaisiais. Bet tėvai pamatė, kad vaikams visapusiškai sunku, kad jie galbūt ne ten, kur reikėtų. Užtat dabar jaučiasi kaip žuvys vandenyje. Žano mama mokytojai džiaugėsi: rytais jis taip smagiai keliasi, o kai reikėjo eiti į girdinčiųjų mokyklą, budindavosi nenoriai.

Iš pirmos algos - dviratis

Surdopedagogė A.Vieliūtė save vadina labai reiklia: ir sau, ir auklėtiniams, ir aplinkiniams. Tačiau vaikai rytais jos laukia prie centro laukujų durų. Kai prieš penketą dešimtmečių ji pradėjo dirbti Viešvėnų (Telšių r.) septynmetėje mokykloje, su mokiniais iškart susiklostė puikūs santykiai. Vaikai galėdavo pakviesti: "Mokytoja, einam į mišką banditais pažaisti." Arba sekmadienį pašaukti pro langą: "Mokytoja, eikim slidinėti!"

Viešvėnų septynmetė - pirmoji A.Vieliūtės darbovietė. Ten ji įsidarbino būdama aštuoniolikos, vargingais pokario metais baigusi Telšių pedagoginę mokyklą. Daug jos bendrakursių pasiliko dirbti tuomet įkurtoje Telšių kurčiųjų internatinėje mokykloje, o jos nepriėmė. Direktorius pasakė: tau reikia eiti dirbti su girdinčiaisiais. Bet taip buvo lemta - po ketverių metų atėjo dirbti su kurčiaisiais.

Viešvėnuose jauna mokytoja iš pirmos algos nusipirko dviratį ir ėmėsi vadovauti turistams. Energija trykšte tryško: jos žinioje buvo ir šokių ratelis, ir sporto būrelis. Į keliones išsiruošdavo lengvai - pasiimdavo antklodes, lašinių bryzą ir pirmyn. Žiemą, būdavo, susėda vaikai prie žibalinių lempų ir prašo: "Mokytoja, padainuokim".

1974-aisiais tikra žemaitė A.Vieliūtė iš Telšių persikėlė į sostinę, į trečią savo darbovietę - Vilniaus kurčiųjų internatinę mokyklą. Čia dirba iki šiol, pasiūlymais pereiti kitur nesusigundė.

Tarsi švari lenta

Praėjusį sausį tėveliai sveikino pedagogę sukakties proga šiek tiek nerimaudami. Prašė dar neišeiti į užtarnautą poilsį - nepalikti šitaip prie mokytojos prisirišusių vaikų. "Kad aš ir nesišaunu eiti, - juokiasi A.Vieliūtė. - Jėgų dar yra, ryžto yra, planų daug. Tėvams atsakau: tai aš jums turiu dėkoti, kad nevarote." Pasilikti mokytoja prašoma ne vien dėl gebėjimo sukurti gražią bendravimo atmosferą. Ne mažiau svarbu - mokymo proceso rezultatai. "Mano tikslas - ir gestų, ir sakytinė kalba, - pasakoja mokytoja. - Kad vaikas kalbėtų ir kad išmoktų skaityti iš lūpų. Kad galėtų integruotis į girdinčiųjų bendruomenę, dauguma jų ateina tarsi švari lenta. Ir pradedame nuo pa pa pa, po po po - paprasčiausių skiemenėlių, paprasčiausių žodelių. O kurčiųjų vaikų ugdymo metodika labai sudėtinga. Uždavinys - kuo labiau plėsti jų žodyną, ugdyti mąstymą. Viskas turi būti vaizdu - matote, visos sienos apklijuotos paveikslėliais, nukabinėtos vaizdinėmis priemonėmis."

"Auklėtinis Rokas - mano "anūkas", - parodo mokytoja šviesiaplaukį garbanių. - Jo tėvelis buvo mano mokinys. Pernai klasę dalijo į dvi dalis, Rokutis lyg ir turėjo atitekti kitai pedagogei, bet tėvas užprotestavo: ne, turi būti "paveldimumas".

Blogų vaikų čia nebūna

Klasėje virš lentos kabo svarbiausi nurodymai mokiniams: sėdėkite tiesiai, kalbėkite aiškiai. O mokytojos devizas? "Nemiegok!", - juokiasi A.Vieliūtė. Bet nelabai ir pamiegosi. "Ir per pamoką, ir per pertrauką esi įsitempęs, - sako pedagogė. - Nes esi už juos atsakingas. Čia tų "bėdų" kas sekundę: tai staigiai pasisuko ir netyčia užgavo kitą, tai dar kas nors. Ir ašarų, ir juoko - visko daug. Suskaudo vaikui pilvuką - jau ir verks. Reikia perrašyti darbelį iš naujo, ir vaikeliui ašaros - kodėl iš naujo? Bet džiaugsmo - daugiau. Kad ir šiandien: pertrauka, o jie tik blinkt blink ir susėdo visi ant suoliukų. Klausiu: "Vaikai, kiek jums metų? O man kiek? Aš nesėdžiu". Ir ekspromtu sugalvoju judrųjį žaidimą. Visi pajudėjo: jau smagu, jau linksma. Jie labai greit užsidega."

"Blogų vaikų čia nebūna", - apibendrina mokytoja.

Pailsi ji pėsčiomis eidama namo: iš Filaretų gatvės beveik iki Justiniškių. Auklėtinės Monikos mama - kaimynė - siūlosi pavežti, tačiau mokytoja tikina dar turinti visokių reikalų. "Žiema - mano metų laikas, - sako A.Vieliūtė. - Pūgos, vėjai, sniegai. Žiemą nesunku atsigauti. Pavasarį darbuojuosi sode, vasarą važiuoju prie jūros ar į kaimą".

Pasaulį pažįsta per regėjimą

Jubiliejinį gimtadienį mokytoja šiemet atšventė kartu su auklėtiniu Donatu. Buvo dviguba šventė boulingo klube. Visi liko patenkinti, dauguma tokioje vietoje lankėsi pirmą kartą. "Labai daug ekskursuojame, - pasakoja mokytoja. - Mūsų vaikai pasaulį pažįsta per regėjimą. Dabar planuojame didesnę išvyką. Sovietiniais metais su vaikais lankydavomės ir Karpatuose, ir Leningrade. Apie Rygą jau kalbos nėra - bendravome su tenykšte kurčiųjų mokykla. Atostogaudavome Birštone sanatorijoje."

Vasarą A.Vieliūtei irgi pilna veiklos, ji dirba vadove "Pagavos" bendrijos rengiamose stovyklose kurtiems ir neprigirdintiems vaikams ir jų šeimų nariams. "Pagaviuko" stovyklautojai atsiveža "kompanioną": brolį, seserį, pusbrolį. Susirenka publika nuo 6 iki 20 metų. Mokytoja draugijos pirmininkei juokėsi: "Ar jums ne gėda - septyniasdešimtmetė vadovė?!" Stovyklose vaikai daug juda, važiuoja į ekskursijas, vyksta gražus girdinčiųjų bendravimas su negirdinčiaisiais.

Už gestą ir sakytinę kalbą

Sovietmečiu kurtieji buvo atskirti nuo visuomenės. "Telšiuose su vaikais eidavome į paštą, parduotuvę - kad jie kalbėtų, bendrautų sakytine kalba, - prisimena surdopedagogė. - Bet apskritai į juos buvo žvelgiama kažkaip kreivokai - vaikas su negalia. Kuo tada galėjo įsidarbinti kurčias žmogus? Siuvėju, batsiuviu, staliumi. Užtat dabar gali ir aukštojo mokslo siekti. Ir techninė pažanga akivaizdi. Tada vaikai klausos aparatėlių neturėjo, klasėse stovėjo stacionari garso stiprinimo aparatūra. Sovietiniais metais buvo labai draudžiamas gestas. Pavyzdžiui, ateidavo direktoriaus pavaduotoja ar kas kitas į pamoką ir skaičiuodavo, kiek per pamoką panaudota gestų. Ir čia jau tavo trūkumas, nusižengimas. Buvo manoma: jei vaikas bendraus gestais, nebendraus šnekamąja kalba. Netiesa. Aš už gestą ir sakytinę kalbą - dvikalbystę. Nors dabar labiau linkstama prie gestų kalbos kaip gimtosios kurčiųjų kalbos. Bet šitai reikia derinti su tėvais. Paskui vaikai gali priekaištauti, kaip man kad viena mergaitė pasiguodė, jog buvo galima dar labiau ją paspausti mokytis bendrauti sakytine kalba... Dabar dar tik bilingvizmo pradžia - pradinis, tiriamasis etapas. Dar nėra galutinai susiklosčiusi lietuvių gestų kalba, dar tik kuriama lietuvių kalbos gestų gramatika."

Atėjusi dirbti su kurčiais vaikais Telšiuose, A.Vieliūtė gestų kalbos nemokėjo. Su didžiausiu malonumu jos mokyti ėmėsi vaikai. "Aišku, reikėjo stengtis, - prisimena ji. - Tada susitarėme taip: aš juos mokau žodžių, jie mane gestų. Žinot, vaikams kaip smagu, kai jie tarsi susilygina su tavimi."

Sunku išeiti... poilsio

Po pamokų A.Vieliūtė dar pasilieka mokykloje, ruošiasi rytdienos darbui. Iš didžiulės paveikslėlių kartotekos, kurioje sukaupta medžiaga įvairiausiomis temomis, atsirenka reikiamus dalykus. "Jų suvokimas - vizualinis. Pasakei, piršteliais parodei - tam kartui, bet kad vaikelis įsimintų, viskas turi būti pateikiama vaizdais. Štai šįryt - kokie gražūs buvo debesys. Mes su vaikais stovėjome prie lango, grožėjomės ir aptarinėjome dešimt minučių. Vieniems jie buvo panašūs į plunksnas, kitiems į vaivorykštę. Kai kas gal ir užsiliks, - tikisi pedagogė. - Kitąkart pamatys - gal jau ir neraginami pasigrožės. Žinos, kad reikia stebėti, matyti. Visus visur reikia mokyti stebėti."

"Artimas santykis užsimezga ne tik su vaikais, bet ir su tėvais, - dėsto pedagogė. - Nebūna taip, kad baigė jų vaikas mokslus, ir ryšys nutrūksta. Paskambina, užsuka, kviečia paviešėti." Išmuša dvylika naujametinių laikrodžio dūžių ir į mokytojos mobilųjį telefoną ima plūsti sveikinimo žinutės. "Tai didelis dalykas, - prisipažįsta surdopedagogė. - Gal net svarbiausias atlygis - pajusti grįžtamąjį ryšį."

Draugai jai sako: "Tau lengva gyventi." "Tikrai lengva", - nesigina visada energinga optimistė A.Vieliūtė. "Gal todėl, kad nepavydžiu ir turiu humoro jausmą", - spėja. "Kas sunku? Sunku išeiti į užtarnautą poilsį, - pasako ir dar sykį skambiai nusijuokia. Paskui labai rimtai: "Bus labai sunku be mylimų mokinių".

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"