TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS

Aldonas Pupkis: į viską – kalbininko akimis

2013 06 20 6:00
„Šiuo metu esu savo laiko šeimininkas“, - sako kalbininkas Aldonas Pupkis. Oresto Gurevičiaus (LŽ) nuotrauka

Legendinis, beveik mitologinis kalbininkas Aldonas Pupkis šiandien nebe toks kategoriškas, tačiau neslepia, kad kalbinis nemokšiškumas, kaip ir anksčiau, jį varo į pasiutimą. Sovietmečiu Aldonas Pupkis buvo tas garsus, ryškus, išskirtinis balsas, nuolat raginantis gerbti savo kalbą ir rūpintis jos likimu bei taisyklingumu. Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, kalbininkams irgi nestigo darbų. 

„Lietuvos žinios“ panoro vėl išgirsti dabar mažokai viešai skambantį daugeliui lituanistų, ir ne tik jiems, gerai pažįstamą balsą. 74 metų Aldonas Pupkis mielai sutiko pabendrauti su dienraščio žurnalistu.

- Kokia dabar jūsų kasdienybė? Gal rašote atsiminimus?

- Dabar mano kasdienybė – nuolatinės pastangos pavyti šuoliuojančias valandas. Kai atsisveikinau su dėstymu Vilniaus universitete, atsirado laiko atsigriebti už tuos metus, kai, be pedagoginio darbo, tekdavo atlikti daugybę lakstomų ir kitokių neatidėliojamų reikalų: visokios paskaitos visuomenei, kalbos šventės, televizija, radijas, „Mūsų kalbos“ žurnalas, dar daug įvairių komisijų, tarybų ir panašių laiko eikvojimo būdų, kurie ne visada duodavo apčiuopiamos naudos aplinkiniams ir tikro pasitenkinimo sau pačiam.

Taigi šiuo metu esu savo laiko šeimininkas ir dirbu savo malonumui, bet su griežta nuostata nepraleisti nė dienos neparašius nors kelių eilučių. Baigęs pedagoginį darbą Universitete, išleidau tris knygas (labai didžiuojuosi dviejų tomų savo gimtosios Kazlų Rūdos šnektos žodynu), o dabar baigiu monografiją apie profesoriaus Juozo Balčikonio leksikografijos darbus. Rašant kuria platesne tema visada atsiranda progų kiek nuklysti į šoną ir parengti smulkesnių darbelių: visokių straipsnių straipsnelių, kitokių publikacijų. Šitaip gausėja asmeninė bibliografija, bet kas joje bus kiek vertinga, nuspręs kiti žmonės ir ateitis.

O apie atsiminimus vis primena artimieji ir draugai, tad tenka ir apie tai pagalvoti. Bet rašyti apie save praeityje ir kitų žmonių apsuptyje labai jau asmeniška ir pernelyg subjektyvu, tad iš anksto skelbtis apie tai būtų gal ir ne visai taktiška.

- Ar ne per anksti nustojo būti girdimas jūsų balsas – nuomonė ir patarimai kalbos kultūros klausimais?

- Čia jau turbūt ne man spręsti. Paprasčiausia, naujesniais laikais pasirodė tų patarimų nelabai kam reikiant. Apmaudu, kad to nereikėjo ir nereikia visuomeniniam transliuotojui. Antra vertus, atkūrus Nepriklausomybę, niekur labai ir nesiveržiau, stengiausi labiau telktis prie reikalingesnių darbų, pavyzdžiui, prie „Kalbos patarimų“ leidimo. Tik čia irgi atsirado kliuvinių: išleidus 4 knygeles, mūsų, pagrindinių rengėjų, paslaugų Kalbos komisijoje buvo atsisakyta ir tas darbas taip ir liko tik įpusėtas ir iki šiol nėra baigtas.

Na, o dėl to balso, tai niekada neatsisakau paskaityti kokią paskaitėlę ar patarti žodžiu. Kartkartėmis imu ir paskambinu kokiai laikraščio ar žurnalo redakcijai ar televizijai ir pasakau vieną kitą pastabėlę dėl kokių akį ar ausį rėžiančių dalykų.

- Tebesijaudinate, tebepykstate dėl kalbos klaidų ir negerovių (kaip anksčiau) – bendraudamas, skaitydamas, žiūrėdamas, klausydamasis?

- Kurgi ne… Tie kalbos dalykai jau tiek įaugę į kraują, kad į viską žiūri tik kalbininko akimis. Ir dabar ne tiek taisytojo, bet ir žodžiautojo, gražios kalbos ieškotojo. Ir toliau viskas tebejaudina. Tik su amžium ateina ir daugiau pakantumo – dabar nepuoli draskyti akių kokiam artimesniam žmogui už kokį kalbos riktą, nesibari kokioj redakcijoj, o tik stengiesi taktiškai ką patarti, paaiškinti. Stengiesi būti ne toks kategoriškas. Žinoma, kartais į pasiutimą varo kokio didelio ar žymaus vyro ar moters kalbinis nemokšiškumas (pavyzdžiui, du tūkstantis trylikti metai) ir angažuotas kalbos faktų vertinimas visažinio balsu, nors jis nuo kalbos dalykų esmės suvokimo būna taip toli, kaip dabar mudu nuo Žemės iki Mėnulio.

- Gebate tiksliai ir įdomiai pamėgdžioti įvairių viešų žmonių (televizijos, radijo ir kt.) kalbėseną. Artistiškumo genas?

- Nemanau, nors mokantis mokykloje teko nemažai vaidinti scenoje. Bet vėliau vaidyba netraukė, o jeigu iš tiesų kartais ką pamėgdžioju, tai gal tas savaime išeina, be kokių didesnių ar specialių pastangų.

- Jūsų išskirtinė kalbėsena – kaip ji susiformavo? Kiek čia sunkiai dirbta, treniruotasi? Ar šiuo metu kainuoja pastangų tarti tobulai taisyklingai, ar viskas seniai įaugę į kraują?

- Čia įdėta nemažai darbo. Pradėjęs dirbti Universitete (buvau Eksperimentinės fonetikos laboratorijos vedėjas), greitai įsirašiau savo balsą į magnetofono juostą ir klausydamas buvau priblokštas, kad kalbu labai prastai – su begaliniškai tarmiškai ištęstais balsiais, nenatūralia intonacija, žodžiu, kaip koks Molio Motiejus. Tada pastebėjau, kiek daug mano kalboje visokių hm, hu, ha, uh, ы ir panašių dalykėlių, atsidūsėjimų, pakartojimų. Mėginau rašytinį tekstą skaityti žodžiu – iš pradžių beveik paskiemeniui, paskui tam tikromis žodžių grupėmis, žymėtis pauzes, gaudyti loginių kirčių vietą. Po pusmečio vėl įsirašiau ir pasirodė, kad jau matyti tam tikra pažanga. Vėliau, apie 1970 metus, pradėjom su kolegomis kartais eiti į televiziją. Su mumis beveik visuomet būdavo Jonas Balkevičius ir jis reikalaudavo prieš laidą viską surepetuoti žodis į žodį. Štai tada ir pajutau tikro sakomo žodžio grožį ir jėgą, pripratau visada atsižvelgti į auditoriją, nuosekliai rengtis kiekvienai paskaitai.

Dabar, suprantama, mažiau viešai kalbant vis dažniau į viršų išnyra buitinės kalbėsenos dalykų, bet nusiteikus ir pasitempus seni įgūdžiai greitai atsikuria.

- Legendos ir anekdotai sukūrė kitą Aldoną Pupkį. Ar tai tas pats, tik kiek demonizuotas, o gal – sufolklorintas? Fiksavote nebūtas ir būtas istorijas apie save?

- Pirmiausia turiu pasakyti, kad anekdotų skaičiumi nė iš tolo nebuvau priartėjęs prie žinomo kalbininko, radijo kalbos valandėlių „Taisyklingai kalbėkime ir rašykime“ rengėjo Kazio Ulvydo. Kai iš jo perėmiau tas valandėles, nemaža dalis anekdotų apie jį buvo tiesiog peradresuota man ir tapo bendro kalbinio folkloro dalimi. Beje, kurdavo anekdotus ir studentai, kartais pridėdami tokios mitologijos, kad, rodos, tuo kartu norėjosi dangaus piršto šauktis. Bet negi už linksmus dalykus ilgai pyksi? – ir dabar su kuo iš jų susitikus ne vienas prisimena kokį smagesnį atvejį. O rinkti linksmas istorijas ar nutikimus apie save nėra mano pomėgis ir jei kas liko kur užrašuos pasižymėta ar iš laikraščio išsikirpta, tai visai atsitiktinai ir neplanuotai.

- Jautėtės nemėgstamas studentų? Dėl to krimtotės?

- Jaučiau ir dėl to visai nesikrimtau. Bet visą laiką gražiai sugyvendavom su pareigingais, normaliai dirbančiais studentais. Niekada nebuvo kilę su jais kokių nesusipratimų. Nemėgdavau pataikautojų, melagių, tinginių, mačiau, kad ir jie manęs nemėgsta. Ir netiesa, kad esu kai ką varinėjęs po 13 kartų dėl to nemėgimo ar sportinio intereso. Prisimenu, kartą diplomantai, girdėję, kaip klausinėju pirmakursį per įskaitą, nusistebėjo, kiek nedaug iš jo reikalauju, tik pagrindų pagrindus. O juk aukštosios mokyklos studijos – ne abėcėlė, bet ir ėjimas toliau ir giliau. Beje, daugelis anekdotų buvo išėję kaip tik iš tokių abėcėlės beveik nemokančių studentų lūpų.

- Jūsų kietumo, principingumo šaknys? Kokia jūsų mokytojų įtaka, kad tapote... tuo Aldonu Pupkiu – vertinamu, bet ir baimę keliančiu?

- Nežinau, gal tai iš prigimties, turbūt iš ten, kur gimiau, – iš Suvalkijos, iš tėvų namų. Nuo mažens buvau pratinamas visus darbus atlikti iki galo ir nepriekaištingai. Paskui daug reikšmės turėjo reiklūs mokyklos mokytojai, Universiteto dėstytojų pavyzdys – daug ką perėmiau iš Jono Kazlausko, Jurgio Lebedžio. Tik ta baimė irgi iš folkloro srities: su visais, su kuriais teko nors kiek arčiau bendrauti (kursinių ir diplominių darbų autoriais, ekspedicijų dalyviais ir pan.), buvome lygiaverčiai kolegos ir jokių baimių ten niekada nebūdavo.

- Kaip manote, kokią iš tiesų įtaką visa savo veikla padarėte mūsų kalbos būklės gerėjimui?

- Klausimą gal reikėjo formuluoti kiek kitaip: apie mano kartos padarytą įtaką – juk dirbome visas būrys tokių kalbininkų ir ne kalbininkų. Manau, kad sovietmečiu mes sėkmingai pratęsėme prieškario kalbininkų tradicijas ir mums sėkmingai pavyko atsispirti rusų kalbos įtakoms, išlaikyti sveiką lietuvių kalbos sandaros kamieną, įtvirtinti žmonių sąmonėje poreikį gerbti savo kalbą ir rūpintis jos likimu bei taisyklingumu. Nėra abejonės, kad per ilgus okupacijos metus ir pirmaisiais Nepriklausomybės metais teko gerokai prisidėti prie periodinės spaudos ir kitų leidinių kalbos stabilizacijos ir vėliau tai leido pasiekti tą lygį, kurį dabar turime. Be viso to, Vilniuje ir kitur mums pasisekė įtvirtinti lietuvių kalbą viešojoje erdvėje bent lygiomis teisėmis su rusų kalba, gerokai sumažinti mažaraštiškumą miestų ir rajonų skelbimuose bei kitoje viešoje informacijoje.

- Ar dabar jūsų mokiniai ne pernelyg atleido vadžias normindami ir tvarkydami kalbą? Liberalumas, variantų gausa, kontrolės stoka ir panašiai.

- Klausimas labai daugialypis. Ne visi tie žmonės buvo mano mokiniai, ne visi jie vienodi, be to, dabar iš esmės pasikeitusios ir kalbos norminimo, ir tvarkybos sąlygos bei aplinkybės. Norminimo srityje šiandien turime pernelyg mažai tam darbui pasirengusių ir atsidavusių žmonių (sovietmečio padariniai, kada buvo drastiškai mažinama lietuvių kalbos aspirantūra), beveik nėra tam darbui geriausiai tinkančios vidurinės kartos, bet manau, kad universitetai vėliau jų išugdys. Antra vertus, ir norminimo, ir kalbos tvarkybos srityje būtina atsižvelgti ir į naujas aplinkybes, ypač į dabartinį bendrinės lietuvių kalbos funkcionavimą Lietuvoje ir svetur. Negalima išleisti iš akių iš esmės pakitusio bendrinės kalbos ir tarmių santykio, dabartinio kokybiškai naujo bendrinės kalbos vartosenos lygio. Savo dėmesį būtina telkti į kitus kalbos tvarkybos dalykus, negu tai buvo daroma pirmaisiais Nepriklausomybės metais. Verkiant reikia greičiau priimti Valstybinės kalbos įstatymą, atitinkantį Konstitucijos nuostatas ir dvasią. Jau seniai laikas iš esmės persvarstyti Didžiųjų kalbos klaidų sąrašą ir apskritai apsvarstyti jo tikslingumą. Kalbos priežiūros srityje reikia pertvarkyti seniai kalbos tvarkybos stabdžiu tapusią šių institucijų sistemą, perkelti daugiau kalbos tvarkybos atsakomybės svertų įstaigų vadovams ir patiems kalbos vartotojams ir t. t. Į tai jau einama, bet labai pamažu, nes įvairios kalbos institucijos užverstos ar užsivertusios daugiausia projektiniais darbais, kurie dažnai pasirodo vienadieniai ir kalbos vartosenai neduodantys jokios apčiuopiamesnės naudos.

- Mūsų kalba šiandien. Kas labai gerai ir kas labai blogai?

- Nieko nėra labai gerai, nes tai būtų tik visų mūsų idealas. Džiaugiuosi, kad dabar bendrinė kalba labai sutvirtėjusi, išsiplėtusios jos funkcijos, sėkmingai įgyvendinamas valstybinės kalbos statusas. Nėra mūsų kalboj ir ko labai blogai, nors rašinių apie tikras ar tariamas blogybes žiniasklaidoje kartais paskleidžiama pluoštais. O šiaip mane žeidžia ne vienur nepagrįstai platinama nepagarba pačiai lietuvių kalbai, per įvairius kanalus plūstantis tautinės ir kalbinės saviniekos diskursas, sąmoningas kalbininkų autoriteto menkinimas, nuolatiniai mėginimai priešinti kalbininkus ir visuomenę. Kraštutinio liberalizmo retorikoje matyti pastangų sugriauti kalbos (ir ne tik jos) autoritetų nuopelnus, pradedant nuo Jono Jablonskio ir baigiant Kalbos komisijos vadovais. Liberalais save laikantys žurnalistai net kultūros savaitraščiu pasivadinusiame leidiny kartais leidžia sau kalbininkus perkrikštyti „bliatkalbajobais“, nors tokiais jie patys yra dirbę prieš keletą metų ir akivaizdžiai ten parodę savo kalbos „mokėjimą“. Apskritai labai trūksta normalaus ir apgalvoto kalbinio visuomenės švietimo, didesnio žurnalistų kalbinio išsilavinimo.

O šiaip aš visada buvau ir tebesu optimistas. Viskas praeina – ir mados, ir nuomonės, ir žmonės. Tikiu savo tautos gyvybinėmis ir kūrybinėmis galiomis. Tikiu lietuvių kalbos ateitimi, jos vidine geba plėtotis pagal savo pačios dėsnius, kūrybiškai asimiliuoti kitų kalbų įtakas. Pasitikiu mūsų visuomenės išmintimi ir žaviuosi aistringu jos reagavimu bemaž į visas kalbos aktualijas kad ir gausiuose interneto portaluose. Viliuosi, kad visuomenės ir kalbininkų niekam nepavyks visiškai supriešinti ir geranoriškas jų bendradarbiavimas duos brandesnių vaisių.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"