Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITZAPAD-2017
MOKSLAS IR IT

Animaciniai filmukai: lavina ar klaidina?

 
2017 01 10 11:17
Per tyrimą paaiškėjo, kad tik vienas animacinis filmas „Liūtas karalius“, realistiškai pavaizduoja gedėjimą.  Kadras iš filmo

Pastaruoju metu vis dažniau diskutuojama apie animacinių filmukų poveikį vaikų raidai. Specialistai teigia, kad smurtas, demonstruojamas jų metu, skatina vaikų agresyvumą. Tai svarbus, tačiau tik vienas vaiko raidos aspektas. Todėl šiame straipsnyje norėtume pristatyti animacijos poveikį mažai tyrinėtai vaiko pažintinei sferai – mirties sampratai. Konsultuoja psichologės dr. Saulė Raižienė ir Agnė Banaitienė.

Filmukai ir pasaulio pažinimas

Televizija padeda dar priešmokyklinio amžiaus vaikams susipažinti su daugeliu reiškinių. Ši tendencija ypač ryški 4–6 gyvenimo metais. Tačiau manoma, kad televizija pažeidė klasikinę vaiko amžių atitinkančią pasaulio pažinimo logiką ir nuoseklumą – nuo artimo prie tolimo. Jau mokyklinio amžiaus šiuolaikiniam vaikui kartais tai, kas toliau, yra geriau pažįstama, negu šalia esantys dalykai. Televizija smarkiai išplėtė vaikų žinias, pagreitino pasaulio pažinimo tempą, bet gerokai sutrukdė pamatyti tai, kas yra labai arti.

Augančiam vaikui svarbu pažinti jį supantį pasaulį. Jis tarsi kempinė sugeria bet kokią iš aplinkos gaunamą informaciją. Vaikas dar nemoka analizuoti ir atsirinkti, kas svarbu, o kas nereikalinga. Jam tinka viskas, kas sugeba patraukti dėmesį. Televizorius iš pirmo žvilgsnio atrodo puiki išeitis patenkinti vaikų smalsumą, juolab kad mažylis neretai namuose jį mato nuolat veikiantį.

Tėvai norėdami, kad vaikas būtų bent kurį laiką ramus, tiesiog įjungia animacinius filmukus, tai prikausto jo dėmesį prie TV ekrano. Ar susimąsto tėvai, kas rodoma šiuolaikiniuose animaciniuose filmukuose, ko jie moko, apie ką pasakoja ir kokį poveikį daro besivystančiam vaikui?

Agresyvūs filmukai

Animacija atlieka didžiulį vaidmenį formuojant asmenybę, kuri realiame gyvenime turės prisitaikyti prie visuomenės. Todėl kyla klausimas, ar animaciniuose filmukuose turėtų būti prievartos, agresijos? Atsakyti greičiausiai turėtume – „taip“, kadangi jos yra ir tikrame gyvenime. Tačiau ar toji prievarta turėtų būti lydima juoko, kaip dabar dažniausiai matome filmuose, skirtuose vaikams? Kova tarp gėrio ir blogio animaciniuose filmukuose pastaruoju metu pradingsta – ji nėra pabrėžiama. Herojai daužo vienas kitą per gyvybiškai svarbius organus ir, atrodytų, kuris nors iš jų nebeprisikels, tačiau jis ir toliau lieka gyvas, laksto, kalba. Ką iš to sužino vaikai? Tai, kad fizinė jėga yra svarus argumentas bei kad sužalotas žmogus gali vėl atgimti.

Jeigu atidžiau pažiūrėtume animacinius filmukus, rodomus per TV kanalus mūsų šalyje, pamatytume, kad daugelyje jų vaizduojamas smurtas. Muštynės pateikiamos kaip konflikto sprendimo būdas, kitos agresijos formos – kaip vaizdai, iš kurių derėtų juoktis. Pyktis irgi dažniausiai išreiškiamas smurtaujant.

Mes, suaugusieji, supykę tik įsivaizduojame, kad suduotume mus supykdžiusiam žmogui, o realiame gyvenime sugebame susivaldyti ir viską išsiaiškinti žodžiais. Vadinasi, valdome savo emocijų raišką. Taigi, agresija, kol ji egzistuoja tik fantazijoje, nebūtinai yra bloga. Deja, šiuolaikiniuose vaikiškuose filmukuose neretai gėris pralaimi, dominuoja neigiamos jėgos, smurto vaizdai. Kai agresijos daug, ji tampa pavojingu modeliu, kurį vaikai prisimena ir imituoja supykę. O jei vaikas naudoja agresiją, smurtą savo jausmams reikšti, kaip elgėsi jo matytas animacinio filmuko veikėjas, ir dar nesuvokia mirties priežastingumo ar baigtinumo, tai jis negali numatyti, kad smurtas gali sukelti mirtį. Juk nežinodamas, nuo ko gali mirti žmogus, kokie yra jo gyvybiniai organai, jis gali sukelti mirtį arba rimtai sužaloti.

Animaciniuose filmukuose iškreiptas mirties suvokimas gali paveikti vaikų mąstymą taip, kad vaikai, nesuvokdami mirties priežasčių, pasiners į fantazijų pasaulį. Dažnai matydami, kaip filmukų herojai prisikelia, vaikai ima galvoti, kad ir mirusį žmogų galima prikelti ar „sutaisyti“. Vaikams reikia laiko, kad suprastų mirties ir jos priežasties procesą. Jie semiasi patirties ne tik iš šeimos, aplinkos, tačiau mokosi ir iš animacinių filmukų. Galbūt perdėtai ir nelogiškai pavaizduota mirtis filmukuose vaikams suformuoja netikslų mirties suvokimą?

Filmukai ir mirties samprata

Yra atlikta labai mažai tyrimų, kurie analizuotų santykį tarp populiarių vaikiškų animacinių filmų ir vaikų mirties supratimo. O ir animacinių filmukų yra tiek daug ir tokių skirtingų, kad negalėtume teigti, jog visi jie daro neigiamą poveikį vaikams.

Buvo atliktas tyrimas, analizuojantis animacinių filmukų personažų veiksmus. Filmukuose pastebėtas dažniausiai laimingas personažų gyvenimas po artimojo mirties. Juose neišreiškiamas gedėjimo skausmas. Tai kur kas skiriasi nuo realiame gyvenime patiriamo skausmo po artimojo mirties. Čia gali slypėti priežastis, kodėl vaikai labai dažnai nesupranta, kas vyksta su jais, kai jie susiduria su artimo žmogaus ar gyvūno mirtimi, ir todėl negali normaliai gedėti. Buvo išskirtas tik vienas animacinis filmas „Liūtas karalius“, kuriame gedėjimas yra pavaizduotas realistiškai. Todėl šis animacinis filmas galėtų mokyti vaikus tinkamai suprasti gedėjimą po artimojo mirties.

Rusiški ir japoniški filmukai

Buvo atliktas tyrimas Kauno ir Prienų rajonuose – tirtas animacijos poveikis vaikams. 6–8 metų vaikams tris savaites kasdien po 15–30 min. buvo rodomi animaciniai filmukai bei tirta vaikų mirties samprata prieš ir po jų peržiūros. Tyrimui buvo pasirinkti senieji rusų ir japonų anime žanro filmukai.

Rusų 1948–1975 metais sukurti animaciniai filmukai yra verti ypatingo dėmesio ne tik kaip animacijos kūriniai, išsiskiriantys savo forma, estetika, atlikimo technika, bet ir kaip unikali laisvos minties ir protesto forma, akcentuojanti tam tikras žmogiškąsias vertybes ir besipriešinanti to meto totalitarizmui. Šio laikotarpio multiplikaciniuose filmuose, sutelkdami dėmesį į individą, kūrėjai siekė parodyti ir žmogaus prigimtį, jame tuo pat metu slypintį gėrį ir blogį. Kai kuriuose filmuose herojus pateikiamas kaip darantis klaidas, bet sugebantis jas ištaisyti arba galintis pasiaukoti dėl kito. Kituose filmuose atskleidžiama tamsioji žmogaus prigimties pusė: godumas, savanaudiškumas, garbės troškimas bet kokia kaina.

O štai šiuolaikinė japonų animacija kuriama remiantis samurajų, XII-XIX amžiaus Japonijos karių, istorija. Anime yra specifinis japonų menas, kurio pagrindiniai bruožai: didelės, neproporcingos veidui veikėjų akys, įvairių formų ir spalvų plaukai, kojos ir rankos paprastai nėra proporcingos liemeniui, spalvinimas trisluoksnis. Minėtam tyrimui buvo pasirinktas 1984–1995 metais kurtas japonų animacinių filmukų serialas „Drakonų kovos“ (angl. Dragon Ball), kuriame daug veiksmo, susiduria kelios stiprios jėgos, veikėjai dažnai priima skubotus sprendimus. Siužetas vystosi greitai, todėl kartais istorija pasilieka antrame plane, daug smurto scenų, kovos tarp veikėjų, jų nemirtingumo akcentavimo ar prisikėlimo iš mirusiųjų.

Šio tyrimo pagrindinis tikslas buvo atskleisti animacinių filmukų poveikį mirties sampratos formavimuisi tarp 6–8 metų vaikų. Gauti rezultatai atskleidė, kad, žiūrėdami senuosius rusų animacinius filmukus, kuriuose pateikiama adekvati informacija apie mirtį, vaikai geriau supranta šį reiškinį. Galima daryti išvadą, kad vaikai, žiūrėję rusų animacinius filmukus, geriau supranta, kad visi gyvi organizmai, įskaitant ir save patį, galiausiai turi mirti, kad, jei jau gyva būtybė kartą mirė, jos fizinis kūnas nebegali atgimti iš naujo, kad mirus visos fiziologinės funkcijos – medžiagų apykaita, jutimai, judesiai ir kt. – nustoja funkcionuoti.

Japonų animacinių filmukų, kuriuose pateikiama neadekvati informacija apie mirtį, gauti rezultatai parodė, kad pablogėjo vaikų mirties samprata – mažiau vaikų, žiūrėjusių anime žanro filmukus, suvokė, kad, jei jau gyva būtybė kartą mirė, jos fizinis kūnas nebegali atgimti iš naujo.

Rekomendacijos

Prieš leisdami vaikui žiūrėti televizijos programas, iš anksto pasidomėkite, kokio turinio informacija bus pateikiama bei nuo kelerių metų rekomenduojama tą programą žiūrėti. Visada atrinkite ir leiskite vaikui žiūrėti tik tas programas, kurios tinka jo amžiui. Neleisdami vaikui žiūrėti kurios nors televizijos programos dėl netinkamo jos turinio, atvirai pasakykite vaikui, kodėl taip darote, bei leiskite jam šiuo klausimu išsakyti savo nuomonę. Tyrimai rodo, kad vaikus nuo neigiamos televizijos įtakos apsaugo geri, draugiški santykiai šeimoje, ypač su tėvais. Drauge žiūrint televizorių irgi formuojasi tam tikros nuostatos.

Stenkitės žiūrėti televizorių kartu su vaiku. Žiūrėdami televizorių kartu su vaiku, visada būkite aktyvūs stebėtojai, išreikškite savo nuomonę apie rodomus siužetus bei paskatinkite vaiką išsakyti ir savo nuomonę. Prireikus paaiškinkite vaikui jam nesuprantamus dalykus.

Žiūrėdami su vaiku televizijos programą, pradėkite diskusiją apie tai, ką vaikas mato, kokius teigiamus ir neigiamus veiksmus jis pastebi. Jei vaikui sunkiai sekasi pasakyti savo nuomonę, padėkite jam pradėdami patys. Paklauskite, kaip ekrane stebimas veiksmas paveiktų jį patį realiame gyvenime.

Visada paaiškinkite vaikui rodomo smurto pasekmes realiame gyvenime. Pavyzdžiui, jei animacinio filmuko veikėjas nukrenta nuo aukšto kalno ir lieka gyvas, pasakykite, kad jei taip atsitiktų iš tikrųjų, veikėjas smarkiai susižalotų ir greičiausiai numirtų.

Atkreipkite vaiko dėmesį į teigiamą elgesį, parodytą per televiziją, ir akcentuokite, kad visada geriausia konfliktus spręsti bendradarbiaujant, stengiantis suprasti vienas kitą.

Rodykite vaikui teigiamą pavyzdį, ribodami savo televizoriaus žiūrėjimo laiką. Niekada nenaudokite televizoriaus, vaizdo grotuvo ar kompiuterio, norėdami priversti vaiką susitelkti ties rodoma programa ir taip išvengdami rūpesčių dėl jo užimtumo.

Pakeiskite televizoriaus žiūrėjimą aktyviu bendravimu, žaidimais su vaiku bei visa šeima. Galite pasiūlyti vaikui užsiimti jam patinkančiu sportu, pažaisti stalo žaidimą ar pabūti kieme. Skatinkite vaiką atrasti jam labiausiai patinkantį užsiėmimą.

Parengta bendradarbiaujant su „Mamos žurnalu“

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR IT
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"