TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS

Apie fiziką be lyrikos – iš Katalonijos

2015 11 18 6:00
Prof. Kęstutis Staliūnas (centre) su savo kolegomis iš Katalonijos politechnikos universiteto. Asmeninio albumo nuotraukos

Fizikas Kęstutis Staliūnas, „Eilėraščių nešvankių beigi prieš valdžią“ autorius, jau senokai neberašo poezijos. Vilniaus universiteto (VU) absolventas prieš daugiau kaip du dešimtmečius išvyko iš Lietuvos, keliolika metų gyvena Ispanijoje, yra Katalonijos politechnikos universiteto profesorius.

Tačiau ir įsitvirtinus svetur, ryšiai su Lietuva ir kolegomis nenutrūko. Už tarptautinio lygio mokslo pasiekimus ir nuolatinį bendradarbiavimą su Lietuva prof. K. Staliūnas šiemet įvertintas Mokslo premija, skiriama užsienyje gyvenantiems lietuvių mokslininkams.

Mokslo premijos laureatas sakė labai nemėgstąs rimtų interviu ir į „Lietuvos žinių“ klausimus atsakinėjo juokaudamas, tačiau juokais, kaip žinoma, dažnai pasakoma didžiausia tiesa.

Ispanijos kryptis

– VU fizikų yra plačiai pasklidusių po pasaulį. Ispanija – nedažna kryptis. Kas lėmė tokį pasirinkimą?

– Ispanija – išties tokia šalis, kurioje lietuviškų fizikų grupių nėra. Yra pora stiprių lietuviškų „lazeristų“ centrų užsienyje. Pavyzdžiui, Austrijoje, Vienos technologijos universitete, prof. Andriaus Baltuškos vadovaujama Ultrasparčiųjų lazerių laboratorija. Japonijoje, iš pradžių Tokušimos, vėliau Hokaido universitete, buvo labai aktyvus Sauliaus Juodkazio centras. Dabar mokslininkas persikėlė į Australiją, yra Svinburno technologijos universiteto profesorius. Šiek tiek lietuvių „lazeristų“ yra Vokietijoje. Apskritai Ispanijoje „lazerizmas“ nelabai stiprus – Lietuvoje, sakyčiau, stipresnis.

Kad atsidūriau Katalonijoje, yra grynas atsitiktinumas. Gal 90 proc. mūsų gyvenimo lemia atsitiktinumai. Apgynęs daktaro disertaciją Vilniuje, regis, 1989 metais, gavau Aleksanderio von Humboldto fondo stipendiją Vokietijoje. Kiek užsibuvęs, gal net persibuvęs Vokietijoje vadinamuoju posdoku (lietuviškai „podaktaru“ – įdomiai skamba), pradėjau ieškoti universitetinės profesūros. Parašiau gal į dešimt universitetų Vokietijoje ir į vieną Ispanijoje (atsiprašau, Katalonijoje). Taip ir atsidūriau Ispanijoje (atsiprašau, Katalonijoje).

Labai įdomu, „muy interesante“

– Kokia ten mokslo padėtis? Galbūt vertėtų Lietuvai ko nors pasimokyti?

– Ispanija – savotiška šalis, ir žmonės – atviri idėjoms, atkeliavusioms iš užsienio. Sakyčiau, net naiviai atviri. Skirtingai nei vokiečiai, gal ir lietuviai, jie nėra tokie susireikšminę, kad viską supranta geriau nei kiti. Ispanų reakcija į viską, kas nauja ir neįprasta, – o, labai įdomu, muy interesante. Užsieniečiams mokslininkams, menininkams tokia terpė visai nebloga. Futbolininkams – irgi.

Prisiminkime istoriją apie Kristupą Kolumbą. Jis visiems buvo išūžęs galvas pasakodamas, kad Žemė, jo skaičiavimais, nelabai didelė; apiplauks ją ir už kokių 5 tūkst. kilometrų pasieks turtingą Indiją. Kai Italijoje prašė laivų tokiai kelionei, italai tik pasišaipė. Italams, ką ten italams, jau senovės graikams buvo gana tiksliai žinomi Žemės matmenys ir buvo aišku, kad už 5 tūkst. kilometrų jokios Indijos nepriplauksi. Kai K. Kolumbas atvyko į Ispaniją ir papasakojo savo idėjas karaliui, šis pasakė: o, Indija, 5 tūkst. kilometrų, labai įdomu. Muy interesante. Ir davė kelis laivus kelionei. Kaip matome, visai neblogai tas K. Kolumbo projektas pavyko.

Arba kai A. von Humboldtas, vokiečių botanikas ir keliautojas, labai užsinorėjo vykti į Pietų Ameriką žolių tyrinėti, ekspedicijai finansavimo Vokietijoje niekaip negavo. Atvyko į Ispaniją, pas karalių. Karalius ir sako: labai įdomu, muy interesante, bet nežinau – brangu, pinigų nėra, krizė. Tada A. von Humboltas atsargiai užsiminė girdėjęs, kad Pietų Amerikoje auga ypatinga žolė, iš kurios išvirta arbata labai pagerina lytinę potenciją. Karalius kaipmat atrado ir pinigų, ir laivų ekspedicijai, nors ir krizė.

Šiek tiek panašus ir dabar mokslo tyrimų finansavimas. Ispanija – įdomi šalis. Įdomus nesuderinamų dalykų derinys. Nuoširdumo, naivumo, kartais – žiaurumo. Prisiminkime inkviziciją, kai dėl tam tikrų mokslo idėjų buvo galima ir ne visai gerai baigti. Čia žiauri biurokratija, begalinis „atsipūtimas“, visur vėluojama, neskubama.

Paties mokslo, ypač lazerių mokslo, mokytis iš ispanų nereikia. Greičiau priešingai. Bet galima pasimokyti mokslo organizavimo – tačiau ne tiek iš Ispanijos, kiek iš Katalonijos. Prieš beveik 15 metų Katalonija įkūrė ICREA (Institucio Catalana de Rececra i Estudis Avancats), gana prestižinę mokslo programą, skirtą pritraukti į Katalonijos universitetus neribotam laikui rimtų mokslininkų, finansuoti jiems visą profesūrą ir – pažiūrėti, kas bus. Garantuojamas tik atlyginimas, dar minimali infrastruktūra, o pinigų tyrimams, doktorantams, podaktarinėms stažuotėms profesoriai turi susiorganizuoti patys. Būtent pagal ICREA programą ir aš esu Katalonijos politechnikos universitete.

Praėjo tie 15 metų, ir Katalonija pagal įvairius mokslo rodiklius, tenkančius vienam žmogui (straipsnių, patentų, citavimo, finansavimo pritraukimo – daug tų rodiklių dabar sugalvota), yra antroje vietoje pasaulyje. Šiek tiek atsilieka nuo Izraelio ir gerokai lenkia tokias šalis kaip JAV, Vokietija ar Prancūzija. Likusią Ispaniją lenkia du tris kartus.

ICREA direktorius pasakojo: nueina į parlamentą (Generalitat, beje, – pirmasis parlamentas Europoje) dėl naujų iniciatyvų, o jam ir sako: krizė, pinigų nėra. Tada ICREA direktorius parodo skaičius: vienam profesoriui vidutiniškai mokama apie 100 tūkst. eurų, o jis per metus pritraukia vidutiniškai 500 tūkst. eurų iš įvairių europinių ir kitų fondų bei pramonės. Skaičiuokite, kokia grąža. Muy interesante, – sako parlamentas, ir pinigų atsiranda net per patį krizės vidurį.

Dabar svarstau, kokia bus grąža iš Saulėtekio slėnio gražiai įrengtų naujų pastatų. Beje, prieš porą metų baskai įsteigė labai panašią programą pagal ICREA pavyzdį, IKERBASQUE vadinasi. Bijau, kad Lietuvoje ko nors panašaus „prastumti“ parlamente tiesiog neįmanoma.

Prof. Kęstutis Staliūnas: "Būnant Lietuvoje pirmas maršrutas į Saulėtekį, į Lazerių tyrimų centrą. Kai atsiranda finansavimas doktorantūrai ar kas nors panašaus, pirma mintis - reikia Lietuvoje studento paieškoti."

Atvažiuokite į Barseloną

– Vis minite Ispaniją ir Kataloniją. Ar stiprios atsiskyrimo tendencijos?

– Sakyčiau, gana stiprios, ypač akademinėje aplinkoje. Vyresni kolegos, dar prisimenantys diktatorių Francisco Franco, yra atsargesni, bet vidutinio amžiaus, jaunesni nusiteikę gana griežtai. Apskritai ši padėtis man primena Lietuvos situaciją 1989 metais. Vežiau savo kandidatinę disertaciją pristatyti į Maskvą, Michailo Lomonosovo universitetą. Viskas labai draugiškai praėjo, o per diskusiją manęs klausia: kodėl, Kęstutis Kazevič, jūs, lietuviai, norite atsiskirti. Mes jums leidžiame kalbėti ir rašyti savo kalba, įvairias autonomijas leidžiame, kodėl nenorite kartu dirbti, daryti reformas, perestroiką? Ką jūs vieni, tik trys milijonai, darysite? Atsisveikindamas kaip įprasta pasakiau: atvažiuokite pas mus į Vilnių, surengsime seminarą, padiskutuosime, lazerius parodysime. Ir labai gerai pamenu, tada mane šefuojantis profesorius „pajuokavo“: būtinai atvažiuosiu, reikėtų kuo greičiau, nes vėliau dar reikės vizą gauti. Labai juokinga visiems buvo.

Prieš kelerius metus buvau doktorantūros komisijoje Madride. Vėlgi – puikus, šiltas bendravimas su doktoranto vadovais, vynas, paelija, diskusijos apie mokslą ir ne mokslą. Ir klausimas: kodėl jūs, katalonai, norite atsiskirti? Mes jums leidžiame ir kataloniškai kalbėti, ir sardaną šokti raudonomis kepurėlėmis, ir visa kita. Ką darysite tik septyni milijonai? Naujo futbolo stadiono nepasistatysite Barselonoje, ir Lionelis Messi į Madrido komandą perbėgs. O atsisveikinant taip pat: atvažiuokite į Barseloną, surengsime seminarą, lazerius parodysime. Būtinai atvažiuosime, kol dar nereikia vizos. Hmm, irgi juokinga.

Kai apima geras jausmas

– Gal papasakotumėte apie savo tyrimų sritį?

– Ar tai tikrai įdomu? Trumpai kalbant, turiu kelias aktyvias tyrimų kryptis. Jos visos susijusios su labai mažais lazeriais, įvairiais jų stabilumais ir nestabilumais, triukšmais ir panašiai. Labiausiai žadančia šiuo metu pavadinčiau fotoninio kristalo filtrų kryptį. Sumaniau tokią mikrostruktūrą, kurią įdėjus į milimetro dydžio lazeriuką, šis ima šviesti kaip didelis. Jau gal penkerius metus šią fotoninę struktūrą kuriame, tobuliname kartu su kolegomis mūsų universitete ir su kolegomis iš Vilniaus.

Ši tyrimų kryptis teikia, ko gero, daugiausia vilčių diegiant naujas technologijas. Bent dabar man taip atrodo. Kitos kryptys – labiau teorinės, toliau nuo taikymo. Sugalvojome ir padarėme, pavyzdžiui, „stebuklingą“ veidrodį, irgi kartu su kolegomis iš Vilniaus, Fizikos instituto. Veikia labai gerai. Stebuklingai. Bet nežinome, ką dabar su juo daryti.

Dar vieną projektą tik pradedame. Šiame NATO projekte australų grupei vadovauja prof. S. Juodkazis, japonų – prof. Vygantas Mizeikis. Savaime suprantama, dalyvauja ir Vilniaus grupė, vadovaujama, hmm, keista, irgi lietuvio, dr. Mangirdo Malinausko. Norime fotoninėse struktūrose stabdyti fotonus, kad lengviau būtų galima juos sugauti. Šiaip fotonai laksto labai greitai. Jei gerokai sulėtėtų ar sustotų – neskubėdamas raškai juos kaip braškes. Tokia struktūra labai gera superjautriems detektoriams bei saulės elementams. Tik šiuo metu gal gerokai per brangi saulės elementams.

Apskritai toks jau mūsų, mokslininkų, darbas, kad staiga sugalvoji, kad darysi tą ir tą. Nes tai šiuo metu labai įdomu. Ir darai. O vėliau 90 proc. atvejų pasirodo, kad klydai, kad idėja neteisinga. Arba gal ir neklydai, bet nieko gero – visai neįdomu, trivialu. Arba kas nors panašaus jau seniai padaryta. Aišku, laukia nusivylimas. Tačiau 10 proc. atvejų gaunama kas nors iš tikrųjų įdomaus. Va, tada – labai geras jausmas.

Iš darbo skelbimų

– Nuolat atvažiuojate į Lietuvą su projektiniais pasiūlymais, kvietimais tobulintis studentams per doktorantūros ar podaktarines studijas. Kas traukia palaikyti ryšius ir kaip pats vertinate bendradarbiavimą? Gal yra koks nors ypatingas VU baigusius fizikus jungiantis ryšys?

– Kitaip ir negali būti – ryšys su VU tikrai stiprus. VU – mano Alma Mater. Būnant Lietuvoje pirmas maršrutas į Saulėtekį, į Lazerinių tyrimų centrą. Kai atsiranda finansavimas doktorantūrai ar kas nors panašaus, pirma mintis – reikia Lietuvoje studento paieškoti. Kitą vertus, lazerių fizika Lietuvoje išties aukšto lygio ir tas bendradarbiavimas vyksta ne iš kokios nors nostalgijos, bet labiau dėl abipusės profesionalios naudos. Vykdome nemažai mokslinių darbų kartu su Lazerinių tyrimų centro kolegomis. Beveik nuolat įgyvendiname bendrus mokslinius projektus ir gauname finansavimą vizitams. Taigi dažnos kelionės į Vilnių man nekainuoja. Šiuo metu vadovauju vienam VU doktorantui. Porą daktarų ir keletą magistrų jau išleidau. Kaip tik dabar atvažiavo du kolegos iš Vilniaus savaitei. Nelabai geru laiku atvažiavo – sniego slidinėjimui dar nėra, o vanduo jūroje jau atšalęs iki 18–19 laipsnių. Na, tai džiaugiuosi, tikrai rimtai padirbėsime.

Kaip sakiau, pirma mintis atsiradus doktorantūros finansavimui – ieškoti žmogaus Lietuvoje. Bet ne visada pavyksta. Pamenu, prieš kelerius metus rašiau ir skelbimus VU Fizikos fakultetui, ir visaip kitaip ieškojau per įvairius feisbukus – nieko. Tada įdėjau skelbimą į laikraštį, kad ieškau studentės darbui Ispanijoje, naktiniame bare. Atsirado. Kai atvažiavo į Ispaniją, iš karto paėmiau pasą, užrakinau stalčiuje. Tai va, sakau – darbas bus visai ne naktiniame bare, bet laboratorijoje, prie lazerių. Pasiskaitai iš pradžių Levo Landau knygų apie kvantinę mechaniką, matricų teoriją, ir pirmyn. Ir nebandyk kreiptis į policiją. Viskas klostėsi labai gerai. Per trejus metus padarėme kelis tikrai neblogus darbus ir studentė puikiai apsigynė daktaro disertaciją.

Iš doktorantų šiuo metu grupėje yra indas, pakistanietis, italas ir taivanietė. Lietuvių nėra. Gal vėl laikas rašyti skelbimą? Ispanų irgi nėra. Ispanai labiau mėgsta žaisti futbolą nei sėdėti laboratorijoje.

Premija – vaikams

– Ar nekirba mintis grįžti į Lietuvą?

– Labai sunku rimtai atsakyti dėl grįžimo. Viena vertus, technologiniai slėniai Vilniuje pastatyti, sienos išdažytos ir langai trigubais stiklo paketais sudėti. Ir Vilnius – rimtas lazerių fizikos centras. Atrodo, važiuok ir džiaukis. Tačiau nelabai kas iš mano kolegų užsienyje nori viską mesti ir grįžti. Na, vykdome bendrus darbus, ir aš dėl to visai laimingas. Manau, kad ir mano kolegos Vilniuje nesiskundžia. Būtų idealu, jei atsirastų kokia nors nacionalinė programa, remianti laikino grįžimo ar bent jau intensyvaus bendradarbiavimo veiklą.

Beje, mūsų kaimynas iš Rytų turi gana rimtą mokslo programą pritraukti užsieniečiams. Siūlo visai neblogą atlyginimą penkeriems metams ir nemažai lėšų moksliniams tyrimams, taip pat labai laisvas darbo sąlygas: atvažiuoji, kada nori, kada laiko turi (regis, yra įsipareigojimas išbūti šalyje du ar tris mėnesius per metus), kai negali atvažiuoti, bendrauji skaipu, organizuoji šalyje tyrimų grupę, plėtoji bendradarbiavimą su savo grupe užsienyje ir panašiai. Žinau, kad nemažai mano kolegų rusų, „prasisukusių“ užsienio mokslo centruose, vadovauja pagal šią programą Rusijos mokslo centruose. Pažįstu ir vieną lietuvį, dirbanti pagal tokią programą. Aš taip pat esu gavęs tokį pasiūlymą. Va, jei tokia programa būtų Lietuvoje, tikrai ilgai nemąstyčiau.

– Kaip vertinate iš Lietuvos atėjusią žinią apie paskirtą Mokslo premiją?

– Tikrai geras dalykas. Džiaugiuosi, kad premiją gavau. Regis,10 minimalių atlyginimų. Aišku, būtų geriau vienas maksimalus atlyginimas nei 10 minimalių. Kita vertus, vis vien manau, kad paskirsiu premiją labdarai. Gana dažnai taip daroma. Taigi skirsiu premiją vaikams.

– Kokiems vaikams?

– Savo vaikams, aišku! Turiu dvi šaunias dukras. Gabiją ir Laurą. Viena – jau studentė, kita – bebaigianti gimnaziją. Tokiame amžiuje premija labai pravers.

– Esate fizikas, rašantis poeziją. 1993 metais išėjo Kęstučio Planko slapyvardžiu pasirašytas rinkinys „Eilėraščiai nešvankūs beigi prieš valdžią“. Kodėl pasirinkote tokį slapyvardį, skambantį panašiai kaip garsaus vokiečių fiziko Maxo Plancko pavardė? Ir ar eiliuojate iki šiol?

– Tai visai ne slapyvardis, o pravardė. Pravardžių niekas nepasirenka – jas duoda, ir kartais jos prilimpa ilgam, būna, ir visam gyvenimui. O eilėraščių neberašau jau senokai. Jie tiesiog nebesirašo. Gaila, bet ką padarysi.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"