TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS

Apie mediciną Lietuvoje – iš šalies

2016 08 10 6:00
Įrodymais pagrįstos medicinos centro Lietuvoje įkūrėjai Tumas Beinortas (dešinėje) ir Karolis Bauža per medicinos studijų Oksfordo universitete baigimo ceremoniją. Susipažino krepšinio aikštelėje, kai doktorantas Karolis žaidė Oksfordo, o Tumas, dar biochemijos bakalauro studentas, - Kembridžo universiteto rinktinėje. Vėliau susidėjus palankioms aplinkybėms abu kartu studijavo pagreitintą medicinos kursą Oksforde. Asmeninio albumo nuotraukos

Kembridžo ir Oksfordo universitetų absolventas Tumas Beinortas prasilenkimu su strateginiu mąstymu vadina tokią padėtį Lietuvoje, kai 20 proc. visų surenkamų mokesčių nueina administracinėms funkcijoms – net ne ekonomikos plėtrai, mokytojams, universitetams, gynybos reikmėms ar sveikatos apsaugai.

Šią vasarą gydytojo praktiką St. Jameso universiteto ligoninėje Lidse, Jungtinėje Karalystėje, pradėjęs 25 metų medikas įsitikinęs, kad Lietuvos sveikatos priežiūros sistemai gerinti reikia ir daugiau išteklių, ir, aišku, efektyviau juos panaudoti. Stiprinti pirminės, ambulatorinės, ir antrinės, rajoninių ligoninių, sveikatos priežiūros grandis. Kad geriausios medicinos paslaugos būtų prieinamos ne tik tretinės grandies dviejose didžiausiose ligoninėse Vilniuje ir Kaune.

Nesvarstytų galimybės išvykti

„Tai, kiek Lietuvoje pasiekiama medicinos srityje esant tokiam mažam finansavimui, leidžia manyti, kad čia galėtų būti viena iš efektyvesnių sveikatos priežiūros sistemų visame pasaulyje, – sakė „Lietuvos žinių“ pašnekovas. – Dabar visai sveikatos priežiūros sistemai tenka, jei neklystų, maždaug 3,5–4 proc. bendrojo vidaus produkto. Rytų Europoje nelabai išsiskiriame – vidutiniškai apie 5 proc. bendrojo vidaus produkto skiriama sveikatos priežiūrai. Tačiau smarkiai atsiliekame nuo Vidurio ir Vakarų Europos, kitų labiausiai išsivysčiusių ekonomikų. Ten sveikatos priežiūrai skiriama maždaug 9–11 proc. bendrojo vidaus produkto.“

Jei finansavimas medicinai būtų padidintas vienu ar keliais procentais, pirmiausia, T. Beinorto manymu, reikėtų pakelti gydytojų atlyginimus, kad talentingiausi žmonės, šiuo metu baigiantys medicinos rezidentūros studijas, liktų dirbti Lietuvoje, o jau daugiau patirties sukaupę profesionalai jaustų, jog jiems adekvačiai atlyginama už sunkų darbą, ir tai juos motyvuotų toliau skirti visą dėmesį geriausiai pacientų priežiūrai. Seselėms ir slaugytojoms, taip pat atliekančioms labai sunkų darbą, atlyginimai irgi turėtų būti stipriai pakelti. Didesnis biudžetas leistų tobulinti sveikatos priežiūros sistemą, gerinti paslaugas, jų prieinamumą pacientams. Įpirkti daugiau patentuotų, originalių, vaistų – naujesnių, dažniausiai turinčių geresnį gydomojo ir šalutinio poveikio santykį. Daugiau lėšų skirti ir ligų prevencijai.

„Sveikatos apsaugos sistemos finansavimas susideda iš kelių pagrindinių šaltinių: valstybinio socialinio draudimo fondo, privataus sveikatos draudimo ir žmonių atsiskaitymo už paslaugas „grynaisiais“. Norint iš valstybės biudžeto paskirti didesnę dalį sveikatos apsaugai, tektų karpyti kitų sričių išlaidas. Pradėčiau nuo valstybės administracinio aparato mažinimo, – kalbėjo Kembridžo ir Oksfordo universitetų absolventas. – Biurokratinėms funkcijoms (dažnai besidubliuojančioms) 2016 metais suplanuota išleisti 1,625 mlrd. eurų, kai sveikatos apsaugai tris kartus mažiau – 580 mln. eurų, o krašto apsaugai – šiek tiek daugiau nei 600 mln. eurų. Kitas būdas padidinti sveikatos apsaugos finansavimą – kurti pusiau privačią, pusiau valstybės finansuojamą sistemą. Deja, šiuo atveju medicinos paslaugų kainos padidėtų tikriausiai greičiau negu sistemos pajamos ir pacientų gaunama paslaugų kokybė trumpuoju laikotarpiu šiek tiek nukristų.“

Kembridžo ir Oksfordo universitetų absolventas Tumas Beinortas norėtų įgytas mokslo žinias taikyti medicinos srityje. Ne tik atlikti mokslinius tyrimus, bet ir gydyti žmones.

Į Santariškių ar Kauno klinikas

Akivaizdžiausias Lietuvos sveikatos priežiūros sistemos problemas T. Beinortas siejo ir su dviejų medicinos centrų dominavimu. Vilniaus universiteto (VU) ligoninės Santariškių klinikos ir Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) ligoninės Kauno klinikos teikia bene geriausios kokybės paslaugas Lietuvoje, bet kartu patiria ir labai didelį pacientų srautą, nes šeimos gydytojai šalyje turi gana mažai funkcijų. Jie negali patys atlikti tam tikrų tyrimų ir jų užsakyti ar gydyti kai kurių dažniausiai pasitaikančių ligų. Pavyzdžiui, tokias ligas kaip skydliaukės ar kraujo lipidų sutrikimai galėtų diagnozuoti ir efektyviai gydyti šeimos gydytojai. Taip smarkiai sumažėtų pacientų srautas pas endokrinologus ir kardiologus Santariškių ar Kauno klinikose.

„Jei šeimos gydytojams būtų suteikta daugiau funkcijų ir taip sustiprėtų šeimos medicinos segmentas, ne tik mažėtų pacientų srautas ir eilės didžiuosiuose centruose. Kur kas geriau būtų panaudojamas finansavimas, ir žmonės gautų geresnes paslaugas, – įsitikinęs pašnekovas. – Jiems nereikėtų laukti keturis-šešis mėnesius, kad patektų pas specialistus. Pas šeimos gydytojus galėtų patekti per savaitę, dvi ar tris.“

Neišeinant į pensiją

Kitas dalykas – rajoninių ligoninių pajėgumas Lietuvoje. Joms, pasak T. Beinorto, gana sudėtinga prisišaukti specialistų. Gydytojai nenori važiuoti dėl asmeninių priežasčių arba užmokestis nėra patenkinamas, kad aukotų asmeninius interesus dėl darbo nuošalesnėse ligoninėse. Todėl yra ligoninių, kurioms norint išlaikyti sveikatos paslaugų teikimo funkciją, reikia stengtis išlaikyti jau prieš kurį laiką pensinio amžiaus ribą peržengusius gydytojus.

„Žmonės, kurie per ilgus darbo metus užsitarnavo išeiti į pensiją ir likusius aktyvaus gyvenimo metus atiduoti pomėgiams, šeimai, turi dirbti rajoninėse ligoninėse, nes jose tiesiog nėra kam dirbti. Tai dalis priežasčių, kodėl krinta ir šių ligoninių lygis. Medicina yra ypač dinamiška sritis ir geriausios gydymo, diagnostikos bei prognostikos strategijos keičiasi kas kelerius metus. Galbūt patys gydytojai nebėra tokie motyvuoti atnaujinti savo žinias, domėtis naujausiais medicinos tyrimais ir integruoti šias žinias tobulinant medicinos praktiką. Galbūt ir ligoninių vadybininkai nesuorganizuoja gerų mokymų ar naujų technologijų integravimo į pacientų priežiūrą“, – svarstė medikas.

Ir gydytojas, ir mokslininkas

Vilniaus licėjaus auklėtinis T. Beinortas Kembridžo universitete baigė biochemijos bakalauro studijas. Atliko praktiką Cold Spring Harbor laboratorijoje Niujorke ir nusprendė, kad norėtų įgytas mokslo žinias taikyti medicinos srityje. Ne tik atlikti mokslinius tyrimus, bet ir gydyti žmones. Todėl Oksfordo universitete dar baigė medicinos studijas. Taip įprasta daryti Amerikoje: į mediciną stojama jau turint kokį nors akademinį kvalifikacinį laipsnį.

Šią vasarą lietuvis pradėjo dirbti St. Jameso universitetinėje ligoninėje Lidse. Tai didžiausia mokomoji ligoninė visoje Europoje, priimanti didelį pacientų srautą. T. Beinortas pasirinko akademinės pakraipos dvejų metų programą, kai apie 20 proc. laiko ir šiek tiek finansavimo skiriama, be gydytojo praktikos, atlikti ir mokslinius tyrimus. Pirmuosius keturis mėnesius dirbs gydytoju vidaus ligų skyriuje, vėliau po keturis mėnesius – angiochirurgijos ir psichiatrijos skyriuose. Tada keturis mėnesius atliks mokslinius tyrimus ir vėl po keturis mėnesius dirbs gerontologijos ir bendrosios chirurgijos skyriuose. Po tokių šešių rotacijų galės spręsti, ar nori būti chirurgu, ar kitos srities gydytoju, ir dar dvejus metus truks atitinkama bendra specializacija.

„Turi tapti tokiu specialistu, kuris gali gydyti baziniu lygiu bet kokį pacientą. Tada gali apsispręsti ir specializuotis dar penkerius metus“, – pasakojo jaunasis gydytojas.

Įgijęs patirties kaip medikas, T. Beinortas planuoja ir doktorantūros studijas. Nori būti labiau mokslininkas ir tyrėjas, daugiau laiko skirti moksliniams tyrimams, tačiau neatsisakyti ir gydytojo praktikos.

Idėja pasėta

Dar studijuodamas Oksfordo universitete, T. Beinortas su kolega dr. Karoliu Bauža Lietuvoje įsteigė virtualų Įrodymais pagrįstos medicinos centrą, skirtą tobulinti sveikatos priežiūrą, skleidžiant aukščiausios klasės klinikinius įrodymus ir ugdant medikų gebėjimą šiuos įrodymus susirasti, kritiškai įvertinti bei tinkamai pritaikyti savo pacientams.

„Tiesiog identifikavome sritį, kuri Lietuvoje nepakankamai išplėtota, nors naujausios, pažangiausios medicinos intervencijos, diagnostikos testų ar žymenų taikymas turėtų didelę įtaką pacientų priežiūrai, – sakė pašnekovas. – Oksfordo universitete gavome nemažai žinių šioje srityje ir pamėginome perduoti jas Lietuvos medikams ir medicinos studentams. Suorganizavome dvi konferencijas, į kurias pakvietėme gydytojų iš Oksfordo. Vieną – Vilniuje 2013 metais, kitą – Kaune 2014 metais. Pamatėme, kad žmonės labai susidomėjo, atsiliepimai itin geri, todėl pasiūlėme įsteigti centrą, kad įdirbis turėtų išliekamąją vertę.“

Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto tarybos sprendimu virtualus Įrodymais pagrįstos medicinos centras buvo įkurtas 2014 metų vasarą prie Vidaus ligų, šeimos medicinos ir onkologijos klinikos. Jis glaudžiai bendradarbiauja su Oksfordo universitete įsikūrusiu pasauliniu Įrodymais pagrįstos medicinos centru.

„Dirbame iš ten, kur esame pasaulyje. Rašome mokslinius straipsnius ir publikuojame su VU nuoroda. Savo tinklalapyje stengiamės pateikti naujienas apie mokslo atradimus, dominančius ne tik gydytojus, medicinos studentus, bet ir plačiąją visuomenę. Kelis kartus per metus grįžtame surengti mokymų. Lietuvoje susipažįstame su daugybe žmonių, kurie yra veiklūs ir kuriems tikrai to reikia“, – pasakojo vienas Įrodymais pagrįstos medicinos centro kūrėjų.

Prie Oksfordo absolventų ilgesniam ar trumpesniam laikui prisideda ir keletas entuziastų: rengia mokymus, rašo mokslinius straipsnius. Įrodymais pagrįstos medicinos centrui vadovauja vidaus ligų specialistas prof. Virginijus Šapoka.

Kaip sakė T. Beinortas, LSMU taip pat kuria tokį centrą. Jis turėtų pradėti funkcionuoti šių metų pabaigoje.

Jaunasis medikas neatmeta galimybės ir pats vėliau grįžti į Lietuvą. Tačiau norėtų čia dirbti gydytoju ir atlikti mokslinius tyrimus pasauliniu lygiu.

„Tam reikia žmonių, su kuriais būtų galima dirbti tam tikroje siauroje srityje, ir stiprių tarptautinių ryšių, garantuojančių bendradarbiavimą su kitų šalių ligoninėmis, – sakė jis. – Lietuvoje dar nedaug sričių turi tokius ryšius ar mėgina juos užmegzti, kad būtų integruotos į pasaulinį mokslo tinklą. Būtų atliekama pakankamai mokslinių tyrimų ir dalyvaujama pasauliniuose projektuose. Galėčiau išskirti kardiologijos ir hematologijos sritis, tačiau jos kol kas tik pavienės.“

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"