TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS

Apie nepriklausomybę iš pradžių kalbėta tik pašnabždomis

2011 02 15 0:00
Mitingas Kaune 1988 metų rugpjūčio 22 dieną sutraukė tūkstančius žmonių.
Romualdo Požerskio nuotrauka

Nors Sąjūdžio laikai - nesena istorija, tačiau disertaciją apie šį judėjimą parašiusio istoriko Kęstučio Bartkevičiaus teigimu, trūksta dokumentų kai kuriems dalyvių prisiminimams patvirtinti.

Kauno Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) istorikas į neeilinį reiškinį - Lietuvos persitvarkymo sąjūdį (LPS) - pažvelgė moksliškai. Neseniai apgintoje daktaro disertacijoje "Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio vietinio lygmens organizacijos 1988-1990 metais: struktūros ir socialinė analizė" jis teigia, kad 1988-ųjų birželio 3 dieną įkurtas masinis lietuvių tautinis judėjimas per trumpiau nei dvejus metus įprasmino visą 50 metų trukusį pasipriešinimą Sovietų Sąjungai. "Sąjūdis neatsiejamas ne tik nuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo akto paskelbimo 1990 metų kovo 11 dieną, bet jis tapo ir pradžia grandininės reakcijos, sugriovusios Sovietų Sąjungą. Šiemet istorikui K.Bartkevičiui už mokslo darbus paskirta valstybės Nepriklausomybės stipendija.

Mitų griovimas

Pasak K.Bartkevičiaus, apie Sąjūdį prirašyta nemažai, tačiau dažniausiai tik kaip apie reiškinį, kuriuo buvo siekta politinių tikslų - nuo Sąjūdžio, kaip Michailo Gorbačiovo pertvarkos ("perestroikos") procesą remiančio judėjimo, iki Sąjūdžio, siekiančio Lietuvos nepriklausomybės. "Praėjus daugiau kaip 20 metų nuo LPS susikūrimo, šis reiškinys vis dar užmena nemažai mįslių. Prisiminimai apie jo veiklos metus visuomenėje kelia dviprasmius jausmus, - teigė pašnekovas. - Visų jis savaip išgyventas, savaip matytas ir savaip suprantamas."

Istoriko teigimu, įvairių straipsnių, knygų apie Sąjūdį pasirodė ne viena, bet archyvinių LPS dokumentų rinkinių ignoravimas ligi šiol leidžia daryti kartais ne visai įrodomų išvadų, kurių pagrindu kuriami tam tikri mitai.

"Vienas jų, kaip aš vadinu, "Vilniaus centralizmo" mitas, - sakė K.Bartkevičius. - Kartais atrodo, kad Sąjūdis - tai tik ta respublikinė iniciatyvinė grupė, kuri susibūrė 1988-ųjų birželio 3 dieną. Nors tai nėra tiesa. Daugelyje rašinių tik šiek tiek užsimenama, kad Sąjūdžio grupės buvo įsteigtos Kaune (vadinamoji radikalioji judėjimo šalis), Klaipėdoje, kituose miestuose."

Noras pažvelgti į Sąjūdį plačiau paskatino istoriką imtis disertacijos. Jis rėmėsi naujais, iki šiol istorikų nenaudotais ar kurį laiką neprieinamais, įvairiose Lietuvos vietovėse išsimėčiusiais LPS dokumentais, periodine LPS spauda.

Deja, kaip apgailestavo K.Bartkevičius, į kai kuriuos klausimus neįmanoma atsakyti, nes nėra išlikusių oficialių rašytinių šaltinių, kuriais, kaip suprantama, remiasi istorikai. Vienas tokių klausimų - ar susikūręs Sąjūdis iš pat pradžių turėjo tikslą siekti Lietuvos nepriklausomybės. Antrasis - kiek iš tikrųjų buvo jo narių ir rėmėjų.

Kiek buvo narių

Dar vienas mitas apie Sąjūdį, pasak mokslininko, - įsitikinimas, kad visuomeninis judėjimas buvo be fiksuotos narystės ir į jį galėjo įsitraukti bet kas. "Taip manant atsirado ir garsusis šūkis, kad Sąjūdis - tai visa Lietuva, - tikino pašnekovas. - Tačiau šį tvirtinimą savo knygoje paneigė net ir LPS sekretorius Virgilijus Čepaitis, teigiantis, jog sąjūdiečių, fiksuotų narių, galėjo būti iki 200 tūkstančių (nuo 1988 metų spalio iki 1990 metų kovo 11 dienos)."

Pasak istoriko, iš pradžių Sąjūdį buvo bandoma padaryti visiems atviru judėjimu. Tačiau greitai buvo pastebėta, kad kai nefiksuojama narystė, kyla daug rūpesčių - Sąjūdžio vardu galėjo veikti bet kas, netgi provokatoriai, apsišaukėliai. "Apie pirmuosius Sąjūdžio struktūros kūrimo bandymus galime spręsti tik iš kai kurių respublikinės iniciatyvinės grupės narių užuominų prisiminimuose ar pirmųjų "Sąjūdžio žinių" numerių, - pasakojo istorikas. - Informacija apie susikūrusį LPS sklido gana greitai."

Iki Steigiamojo suvažiavimo įsigalėjo nuostata, kad LPS rėmimo grupę turėjo sudaryti bent penki nariai. Grupes registravo miesto ar rajono iniciatyvinės grupės, po to - tarybos. Narių sąrašai iki 1988 metų spalio 5 dienos turėjo būti atsiųsti Steigiamojo suvažiavimo organizaciniam komitetui (pagal tai skirstytos kvotos į suvažiavimą). 1989-ųjų pavasarį Kaune buvo per 600 rėmimo grupių (apie 20 tūkst. narių), Klaipėdoje - apie 200 (daugiau kaip 7 tūkst. narių).

Rajonuose rėmimo grupės steigėsi profesiniu pagrindu, kaip ir miestuose, jos buvo įsikūrusios kiekvienoje mokykloje, daugumoje kolūkių, tarybinių ūkių, išvien būrėsi net visi kai kurių mažesnių gyvenviečių žmonės.

K.Bartkevičiaus teigimu, sunkiausiai rėmimo grupės steigtos tose miestų gamyklose, kuriose vyravo kitataučiai darbininkai, arba tuose kolūkiuose, kuriuose judėjimą stabdė vadovybė. "Tačiau nuo 1989 metų vasario mėnesio kolūkiuose rėmimo grupės kūrėsi masiškai, kai kuriuose rajonuose kasdien būdavo užregistruojamos 5-8 naujos grupės. Tai reikėtų sieti ne su pradėtu viešai deklaruoti nepriklausomybės siekiu, bet su artėjančiu Žemdirbių sąjūdžio suvažiavimu, - tvirtino pašnekovas. - Miestuose vyravo kūrybinė inteligentija, o rajonuose daugumą narių sudarė mokytojai ir inžinieriai. Miestuose dominavo 21-30 metų amžiaus sąjūdiečiai, nuo jų ne daug atsiliko 30-40-mečiai. Dauguma sąjūdiečių buvo gimę ir išsilavinimą įgiję sovietinėje Lietuvoje."

Kauniečių atranka

Po "perestroikos architektu" vadinamo Aleksandro Jakovlevo vizito Vilniuje (1988 metų rugpjūtį), tarsi uždegusio žalią šviesą, Sąjūdis masiškai išsiplėtė. Pasak istoriko, iki tol Lietuvos komunistų partijos viršūnės į LPS žvelgė šiek tiek įtariai. Dar vasarą Lionginas Šepetys abejojo, ar verta rėmimo grupes steigti gamyklose.

"Kauniečiai, vadinamasis radikalusis Kauno Sąjūdžio sparnas, savo iniciatyva užkirto kelią į Sąjūdžio Seimą patekti nariams iš tų rėmimo grupių, kurios atsirado jau po A.Jakovlevo vizito, taigi įregistruotoms po rugpjūčio 15 dienos. Kauniečiai laikėsi nuomonės, kad tikresni nariai yra tie, kurie į veiklą įsitraukė dar prieš A.Jakovlevo vizitą, kol dar nebuvo aišku, kaip į judėjimą reaguos Maskva. Mano žiniomis, tokia atranka buvo tik Kaune", - tvirtino K.Bartkevičius.

Pasak istoriko, kadangi visi iniciatyvinės grupės nariai, išskyrus Algirdą Kaušpėdą, buvo visuomenei žinomi asmenys vilniečiai, Kauno sąjūdiečiams leido teigti, jog "Sąjūdis gimsta kaip neaiški mutacija tarp nomenklatūros, sovietinės daugiau ar mažiau žinomos inteligentijos viršūnių - žodžiu, viršūnėse iš viršaus."

"Kadangi Sąjūdis Kaune atsirado spontaniškai (po Arvydo Juozaičio paskaitos "Politinė kultūra ir Lietuva"), tai leido kauniečiams teigti, kad jis čia buvo kitoniškas, kilęs iš apačios, kaip savaime ilgai kauptos energijos proveržis", - teigė K.Bartkevičius. Istorikas priminė, kad kauniečiai vos neįkūrė atskiros organizacijos. Tuomečio Kauno politechnikos instituto (KPI) mokslo centro "Vibrotechnika" kolektyvas buvo nusprendęs kurti grupę Estijos liaudies frontui (ELF) palaikyti. Ir tik sužinoję apie Sąjūdžio įkūrimą Lietuvoje, susisiekę su A.Kaušpėdu ir išsiaiškinę, jog birželio 10 dieną iniciatyvinė grupė bus renkama ir Kaune, nusprendė įsitraukti į Sąjūdžio veiklą.

Pasak K.Bartkevičiaus, spėliojimus, jog Vilniuje gimęs LPS - valdžios projektas, paneigia kai kurių iniciatyvinės grupės narių prisiminimai apie tuo metu patirtą spaudimą (sekimą, anoniminius skambučius, grasinimus).

Nei bilieto, nei mokesčio

Apsisprendimas dėl dalyvių narystės kėlė nemažai diskusijų. "Kurį laiką iniciatyvinė grupė svarstė, ar nevertėtų pasielgti taip, kaip Latvijos liaudies frontui ir įvesti griežtą narystę. Tačiau per Steigiamąjį suvažiavimą balsų dauguma vis dėlto nuspręsta narystės griežtai nefiksuoti. Regis, tik LPS Varėnos rajono tarybos nariai buvo įsivedę nario mokestį, o Kaune kai kuriose rėmimo grupėse - nario pažymėjimą, - tvirtino K.Bartkevičius. - Tik tam tikros Sąjūdžio struktūros sąrašuose esantieji galėjo vadintis LPS nariais, visi kiti - rėmėjais."

Istoriko teigimu, tarp rėmėjų ir tikrųjų narių buvo skirtumų - visi registruoti nariai galėjo būti išrinkti į bet kokį renkamą Sąjūdžio organą. Tapti suvažiavimo delegatu, kuriame buvo renkamas Sąjūdžio Seimas ir Seimo taryba, galėjo tik iki 1988 metų spalio 5 dienos registruotų rėmimo grupių nariai.

Sekė, bet nepersekiojo

Visi sąjūdiečių sąrašai iki Steigiamojo suvažiavimo buvo atvežti į Sąjūdžio būstinę. Pasak istoriko, tuos pačius sąrašus arba dalį jų galima rasti ir Lietuvos ypatingajame archyve saugomuose KGB dokumentuose. "Vadinasi, sekė, tačiau persekiojimo nebuvo, - teigė jis. - Sunku pasakyti, ar buvo sudarinėjami aktyviausių sąjūdiečių, kurie turėjo būti ištremti iš Lietuvos, sąrašai. Istoriko Arvydo Anušausko tyrimų duomenimis po viešo nepriklausomybės, kaip sieko deklaravimo KGB buvo sudarytas, regis, 273 asmenų, siūlomų represuoti, sąrašas. Patys sąjūdiečiai įtaria, kad jie buvo sekami. Ne vienas prisiminė, kad juto susidomėjimą savo veikla."

Klausiamas, kodėl saugumas nesielgė drastiškai, nebandė sutrukdyti Sąjūdžio veiklai, K.Bartkevičius atsakė, jog sunku buvo prie ko nors prikibti. "Visi Sąjūdžio tikslai buvo labai nepriekaištingai surašyti, - tvirtino jis. - Juk Sąjūdį įkūrė tuometis Lietuvos mokslo elitas, inteligentija. Dalį jų net galima būtų priskirti nomenklatūrai. Nepamirškime, kad Sąjūdis susikūrė kaip judėjimas, remiantis M.Gorbačiovo pradėtą "perestroikos" procesą. Tai Sąjūdis deklaravo savo oficialiuose dokumentuose. Be to, svarbu, kad Sąjūdį kūrė intelektualai. Žmonės patikėjo tais lyderiais. Kai daug asmenybių įsitraukė į politinę veiklą, visuomenės neatsargumas ištirpo."

Užmigdyti Maskvą

K.Bartkevičiaus tvirtinimu, tikrai ne visi, įsitraukę į veiklą, manė, kad įvykiai atves iki Lietuvos nepriklausomybės. "Daug kam kyla klausimas, ar Sąjūdis nuo pat pradžių turėjo tikslą siekti nepriklausomybės. Vienareikšmiai atsakyti neįmanoma. Kaip rodo išlikę dokumentai, oficialūs rašytiniai šaltiniai, Sąjūdžio pradžioje tokių siekių nebuvo, - sakė mokslininkas. - Tačiau iniciatyvinės grupės nariai savo prisiminimuose tvirtina, jog apie tai buvo kalbama. Tik buvo susitarta, kad pirmųjų susibūrimų pokalbiai nebus protokoluojami. Juk visi žinojo, kad bus sekami. Pirmojo pašnekesio, vykusio birželio 8 dieną Žemutinėje pilyje, metu buvo išprašytas vienas tuometės Komunistų partijos aukšto rango narys (LKP CK mokslo ir mokymo įstaigų skyriaus vedėjas Stasys Umbrasas). Atsiminimuose užfiksuota, kad į pirmuosius iniciatyvinės grupės susirinkimus patekdavo net ne visi sąjūdiečiai. Ne visais tuo metu pasitikėta."

Sąjūdžio lyderiai tvirtina, kad tikrai jokiuose išlikusiuose dokumentuose nerasime užrašytos idėjos siekti nepriklausomybės. Pasak istoriko, lyderiai žinojo, kad tokiu atveju Sąjūdžio veikla iškart būtų uždrausta. Todėl apie pagrindinį siekį kalbėdavo tik per uždarus susirinkimus, privačius pokalbius. Taip buvo siekiama savotiškai užmigdyti Komunistų partiją ir Maskvą. "Kai kas sako, kad nepriklausomybės siekis iš pradžių nebuvo specialiai minimas, nes reikėjo, kad Sąjūdžio delegatai būtų užregistruoti kaip kandidatai į Sovietų Sąjungos liaudies deputatų suvažiavimą Maskvoje. Tos grupės daugumą sudarė sąjūdiečiai, - teigė K.Bartkevičius. - Kiek esu kalbinęs Kauno sąjūdiečių, visi iki vieno tvirtina, jog į Sąjūdį ėjo dėl vienintelio tikslo - Lietuvos nepriklausomybės."

Parama "perestroikai"

"Šiandien jau galime daryti išvadą, kad mintis steigti kažką panašaus į ELF kilo po keleto iniciatyvių žmonių susitikimo su ELF valdybos nariu Ivaru Raigu. Tačiau tai, kad Lietuvoje įsteigtas LPS, o ne Liaudies frontas kaip Estijoje ir Latvijoje, buvo tam tikros baimės pasekmė, - teigė istorikas. - Vieno iniciatyvinės grupės narių Alvydo Medalinsko teigimu, organizacijos pavadinimas - Sąjūdis - atsirado kaip alternatyva Liaudies fronto pavadinimui, nes Lietuvos mokslų akademijos prezidiumo sekretorius Eduardas Vilkas mus su Zigmu Vaišvila spaudė pažadėti, kad šiame susitikime nebus steigiamas Liaudies frontas. Kadangi tuo metu bet koks visuomeninis judėjimas galėjo egzistuoti tik pareikšdamas paramą M.Gorbačiovo persitvarkymo idėjoms, pavadinime ir atsirado žodis "persitvarkymo". Taip Lietuvoje atsirado LPS, nors iš pradžių jis buvo vadintas tiesiog Sąjūdžiu."

Populiaresnis už Laisvės Lygą

"Nemažai rajonų sąjūdiečių savo prisiminimuose neteigia, kad į Sąjūdį ėjo turėdami tikslą siekti nepriklausomybės, - pasakojo istorikas. - Kai kurie netgi tvirtina, kad jei toks tikslas būtų viešai deklaruojamas, jie net nebūtų prisidėję prie Sąjūdžio. Kai išsikristalizavo nepriklausomybės siekis, dalis žmonių pasitraukė iš Sąjūdžio. Nors ir labai nedaug, tačiau tokių buvo. Ir tai suprantama. Jeigu visiems Lietuvoje tuo metu jau būtų kilusi mintis, kad laikas atkurti nepriklausomybę, Sąjūdžio būtų nereikėję, masiniu judėjimu galėjo tapti tuo metu veikusi Lietuvos Laisvės Lyga - juk ji atvirai deklaravo nepriklausomybės siekį. Tik Lyga nebuvo labai populiari, į ją masiškai žmonės nestojo. O į Sąjūdžio veiklą įsitraukė netgi pogrindinę rezistencinę literatūrą platinę žmonės, neginkluoto pogrindžio dalyviai. Nors tarp 35 iniciatyvinės grupės narių disidento nebuvo nė vieno, tačiau jie dalyvavo vietinio lygmens LPS struktūrose."

Ekologinės idėjos

Sąjūdis iš pradžių kėlė ekologijos, paminklosaugos, gamtosaugos klausimus, ragino juos spręsti. Tai žmonėms buvo patrauklu, be to, ir atrodė nepavojinga. Respublikinės iniciatyvinės grupės nariai buvo Žaliųjų judėjimo, gamtosauginio klubo "Žemyna", paminklosauginio klubo "Talka" atstovai, įvairių neformalių diskusijų klubų dalyviai. Į Sąjūdį atėjo jau iki tol kokia nors iniciatyvia veikla užsiiminėję žmonės.

Pirmieji mitingai Lietuvoje kilo dėl įvairių ekologijos ir paminklosaugos problemų. Tarkim, Kaune - dėl vandens įrenginių statymo, Klaipėdoje - dėl senamiesčio ir pilies išsaugojimo, eismo draudimo senamiestyje, kartono ir celiuliozės fabriko uždarymo, dėl Ignalinos atominės elektrinės (vėliau ji buvo apjuosta gyva žmonių grandine). Žaliųjų judėjimo lyderis, "Atgajos" klubo vadovas kaunietis Saulius Gricius organizavo ekologinį žygį Nerimi ir Nemunu. "Šių akcijų metu buvo pristatomas ir pats Sąjūdis. Apie nepriklausomybės siekį pradėta kalbėti tik nuo 1989 metų vasario 16-osios", - pasakojo istorikas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"