TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS

Apie vilką Alaną ir kitus plėšrūnus

2015 02 04 6:00
Vilko Aleno maršrutas iš Vokietijos per Lenkiją iki Lietuvos ir Baltarusijos.

Vilkas Alanas, GPS-GSM antkakliu pažymėtas Vokietijoje, perėjo visą Lenkiją, pabuvo Pietų Lietuvoje, iškeliavo į Baltarusiją ir dingo. Veikiausiai išsikrovė antkaklio baterija. Arba buvo sumedžiotas. Vokiečių gamtosaugininkai labai norėjo Alaną išsaugoti, nes vilkų Vokietijoje atsirado ne taip seniai po labai ilgos pertraukos.

Atsikūrusios stambiųjų plėšrūnų populiacijos Europoje nustebino visą pasaulį, nes nemanyta, kad čia gamta dar gali būti tokia laukinė. Neseniai prestižiškiausiame mokslo žurnale "Science" publikuotas straipsnis „Stambiųjų plėšrūnų populiacijų atsikūrimas šiuolaikiniuose antropogeniniuose Europos landšaftuose“ iškilo į 46 vietą pagal skaitomumą iš daugiau nei 21 tūkst. gamtos mokslų publikacijų. Jame 76 autoriai iš 26 šalių išanalizavo keturių stambiųjų plėšrūnų rūšių - vilkų, lūšių, rudųjų lokių ir ernių - padėtį Europoje. Palygino jų paplitimą šeštą ar septintą praėjusio amžiaus dešimtmetį, kai šių plėšrūnų skaičius buvo pats mažiausias, su 2010-2012 metų duomenimis ir akivaizdžiai parodė, kad dabar jų gausumas viršija tą istorinę mažumą, kuri buvo užregistruota maždaug prieš 50-60 metų. Kaip pabrėžė vienas straipsnio bendraautorių habil. dr. Linas Balčiauskas, įrodyta galimybė stambiesiems plėšrūnams išlikti net labai tankiai žmonių gyvenamose vietose. XXI amžiuje keturių stambiausių plėšrūnų rūšių gausumas fragmentuotame, žmogaus veiklos pakeistame ir intensyviai naudojamame landšafte tapo stabilus, trečdalyje Europos aptinkama bent viena jų rūšis.

Rudųjų lokių paplitimas Europoje.

"Šiuo metu stambieji plėšrūnai yra labiau politinė nei gamtosaugos problema ir taip susiklostė istoriškai, - sakė Gamtos tyrimų centro Ekologijos instituto Žinduolių ekologijos laboratorijos vedėjas L. Balčiauskas. - Stambieji plėšrūnai pjauna naminius gyvūnus, konkuruoja su medžiotojais dėl grobio, todėl visomis išgalėmis buvo naikinami ir daugelyje Europos šalių po Antrojo pasaulinio karo jų beveik neliko. Vėliau, ilgu taikos laikotarpiu, kai pokario traumos užgijo, palengva atsikūrė kanopinių gyvūnų ištekliai ir šiek tiek sušvelnėjo medžiotojų požiūris. Dar vėliau atsirado gamtosaugos kryptis, atkreipusi dėmesį į stambiuosius plėšrūnus kaip į ekosistemos mitybos grandinės viršuje esančias rūšis, kurios rodo buveinių būklę, pačios gamtosaugos kokybę, galiausiai pasikeitusį žmonių požiūrį į gamtosaugą. Maždaug 1990-2010 metai laikytini nevyriausybinių organizacijų įtakos laikotarpiu, kai siekta sukelti visuomenės susidomėjimą stambiųjų plėšrūnų būkle ir gailestį, kad tokie gražūs gyvūnai naikinami, bei sulaukti palaikymo."

Porą dešimtmečių gyvuojanti Europos stambiųjų plėšrūnų iniciatyva, Pasaulio gamtos apsaugos organizacijos ekspertų grupė, nuolat rengia šių rūšių apžvalgas. Vienokius ar kitokius duomenis pateikia visos Europos šalys. 2014 metais per konferenciją Varšuvoje Švedijos žemės ūkio mokslų universiteto tyrėjo Guillaume'o Chaprono iniciatyva nuspręsta parengti straipsnį apie vilkų, lūšių, lokių ir ernių padėtį Europoje, nes turimi duomenys rodė akivaizdžią gamtosaugos pažangą. Straipsnis sudomino žurnalą "Science".

Šį vasarį atliekama apskaita leis patikslinti vilkų skaičių Lietuvoje. /Gedimino Vaitiekūno nuotrauka

Ernių nėra, užklysta lokių

Kaip pasakojo habil. dr. L. Balčiauskas, iš keturių apžvelgtų stambiųjų plėšrūnų rūšių Lietuvoje veisiasi dvi: vilkai ir lūšys. Erniai, į lokius panašūs, vidutinio šuns dydžio kiauninių šeimos plėšrieji gyvūnai, istoriškai gyveno Lietuvoje. Prof. Tadas Ivanauskas rašė, kad jie išnyko prieš kelis šimtus metų. Dabar veisiasi tik Skandinavijos šalyse.

Rudieji lokiai taip pat daugiausia paplitę šiaurėje: Norvegijoje, Švedijoje, Suomijoje. Estijoje jų jau mažėja. Latvijoje gyvena pavieniai individai. Lietuvoje rudųjų lokių nebėra, bet vienas kitas užklysta iš Baltarusijos ar Latvijos. Pavyzdžiui, prieš kelerius metus latvių botanikę, atliekančią tyrimus mūsų šalyje, labai išgąsdino miške aptikta meškos pėdą. Todėl stambiųjų plėšrūnų apskaitai Lietuvoje skirtas pirmasis neprofesionaliojo mokslo (angl. Citizen science) projektas, Gamtos mokslų tyrimų centro kartu su Medžiotojų ir žvejų draugija pradėtas pernai gruodį, apima ne tik vilkus ir lūšis, bet ir ruduosius lokius.

Lūšių paplitimas Europoje.

Slapukės lūšys

"Šio projekto idėja - į mokslinius tyrimus įtraukti ir neprofesionalus, - pasakojo tyrėjas. - Per mėnesį gavome per 100 stebėjimų: pėdsakų, gyvūnų, taip pat nemažai nuotraukų. Maždaug 60 proc. vilkų, 40 proc. lūšių. Tai leidžia manyti, kad lūšių Lietuvoje nėra taip mažai, kaip atrodė prieš penkerius metus: likę vos 30 - 40 jų. Tuo metu gal taip ir buvo, o dabar populiacija, matyt, atsikuria. Populiacijos skaičiaus svyravimas yra natūralus, ne pirmą kartą lūšių padaugėja ar sumažėja."

Lūšių apskaita, pasak habil dr. L Balčiausko, vykdyta labai retai, tik kelis kartus, nes tie gyvūnai slapūs, juos labai sunku suskaičiuoti. Per ES retų rūšių apsaugos ir invazinių rūšių gausos kontrolės projektą mokslininkai stengiasi pritraukti į lūšių galimo buvimo vietas kanopinių gyvūnų juos šerdami žiemą. Rūpinamasi, kad lūšių bent šiek tiek būtų daugiau, nes joms Lietuvoje, rūšies paplitimo arealo pakraštyje, tikrai sunku. Populiacija fragmentuota, išlikusi tik didžiausiuose miškuose. Pavyzdžiui, Žemaitijos nacionaliniame parke Plokštinės rezervate ilgai stebėta viena lūšis, o šią žiemą per apskaitą ten jau buvo trys. Mokslininkų spėjimu, patelė su dviem jaunikliais. Jei taip būtų iš tikrųjų - didelis laimėjimas, rodantis, kad dedamos pastangos pasiteisina ir dabar lūšims gyventi geriau. Žagarės miškuose, nors ten ir brakonieriauta, lūšių taip pat yra. Jų gyvenimo sąlygoms pagerinti taip pat atliekami mokslininkų suplanuoti darbai.

Daugiau lūšių yra šiaurėje, Skandinavijos šalyse, taip pat Estijoje, net Latvijoje. Šiaurės rytinėje Lenkijos dalyje, ties Belovežo giria, lūšių paplitimas baigiasi. Ten jų irgi yra mažai, o toliau į Europos pietus, pavyzdžiui, Karpatų kalnuose, jau gyvena kitos rūšies lūšių populiacija. Ji nesusisiekia su mūsiške.

Naktį vilkus užfiksuoja miške paliktos automatinės kameros. /Arūno Vitkausko nuotrauka

Vilkai Lietuvoje

Vilkų populiacija Lietuvoje nuo buvusio mažiausio 37 - 60 individų skaičiaus išaugo maždaug iki 300. Šį vasarį miškininkų atliekama apskaita leis patikslinti vilkų skaičių. Pavyzdžiui, 2006 metais per Gamtos tyrimų centro organizuotą apskaitą daugiau nei 400 girininkijų vienu metu, tą pačią dieną, apie 700 žmonių nuėjo 10-12 km maršrutą ir užregistravo aptiktus vilkų pėdsakus. Tačiau problema ta, kaip pabrėžė habil. dr. L. Balčiauskas, kad suskaičiuoti individus pagal jų pėdsakus sunku. Jei medžiotojai skaičiuotų, nevyriausybininkai galėtų įtarti, kad šališkai padidino vilkų gausumą. Pastaraisiais metais apskaitose pradėjo dalyvauti ir gamtos apsaugos asociacijos „Baltijos vilkas“ atstovai. Lietuvoje numatyta kvota - maždaug 30 vilkų - sumedžiojama labai greitai, tai irgi rodytų, kad vilkų nėra taip mažai.

Vilkų paplitimas Europoje. /Gamtos tyrimų centro pateikti duomenys.

"Kai 2007 metais įsikūrė "Baltijos vilkas", ne viename šaltinyje, ir jų manifeste, ir tinklapyje, buvo skelbiama, kad dar po metų Lietuvoje vilkų nebus, jeigu bus taip medžiojama: liko 100 vienetų, o po 50 sumedžiojama kasmet. Medžioklės kvota sumažėjo. Tačiau ir po dešimtmečio vilkai neišnyko, jų nesumažėjo. Vilkų skaičius Lietuvoje panašus kaip Latvijoje, didesnis nei teigiama oficialiai, - įsitikinęs habil. dr. L. Balčiauskas. - Jei sakoma, kad buvo 200-300 vilkų, turbūt buvo 300 - 400 jų. Teisybė yra kažkur per vidurį tarp abiejų stovyklų: gamtosaugininkų bei nevyriausybininkų ir medžiotojų bei ūkininkų, kurie norėtų šiuos plėšrūnus smarkiai apmažinti."

Mokslininkų atliktų trijų visuomenės nuomonės tyrimų duomenimis, pagrindinis veiksnys, kodėl vilkai Lietuvoje nelabai mėgstami visuomenės, - tai baimė dėl savęs ir savo artimųjų. Nors vilkai nepuola žmonių, bent dabartinėmis sąlygomis, žmonės mano, kad gali miške nukentėti dėl jų. Kitas veiksnys - spėjami nuostoliai. Nesvarbu, kad pats žmogus nuostolių nepatyrė, bet yra girdėjęs apie tokius atvejus ir bijo netekti šuns, karvės, ožkos ar avių. Tai, pasak tyrėjo, buvo pagrindinė priežastis, dėl ko plėšrūnai buvo išnaikinti, ir dabar stabdo gamtosaugos pažangą.

Ernių paplitimas Europoje. /Gamtos tyrimų centro pateikti duomenys.

Alano klajonės

Iš šiaurės einančio vilkų paplitimo arealo riba būtų Vokietijoje. Ten vilkų, kaip pasakojo habil. dr. L. Balčiauskas, atsirado ne taip seniai. Vienas iš trijų, 2009 metais vokiečių mokslininkų pažymėtų GPS-GSM antkakliais, įveikė nemažą atstumą - apie tūkstantį kilometrų, beveik 700 km matuojant tiesia linija - per šiek tiek daugiau nei du mėnesius nuo balandžio 23 iki birželio 30 dienos. Kai Alanas per Lenkiją pasiekė Lietuvą, vokiečių tyrėjai paprašė imtis visų priemonių, kad jų stebimas vilkas nebūtų sumedžiotas, reguliariai siuntė per palydovą gaunamą kelionės maršrutą. Buvo apskambintos ir įspėtos visos Pietų Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos, kad vilkas su antkakliu yra labai svarbus. Vokiečių gamtosaugininkai labai norėjo jį išsaugoti ir daugiau sužinoti apie vilkus, neseniai pasirodžiusius iš Lenkijos: kas jų laukia, kiek jie juda, kuo minta, kur gyvena, kokios buveinės ir kur galų gale yra konkrečiu metu. Vokietijoje vilkų nebuvo labai ilgai, turbūt nuo pokario, o gal ir dar anksčiau. Lietuvoje Alanas, Gamtos tyrimų centro mokslininko patikinimu, nežuvo. Paskutinį kartą užfiksuotas Baltarusijoje. Gal nebuvo nušautas, veikiausiai dingo, baigėsi antkaklio baterija, nors tikėtasi, kad ji veiks iki 2011 metų.

Gamtos tyrimų centro mokslininkas habil. dr. Linas Balčiauskas - pirmasis iš Lietuvos gamtos mokslų atstovų pateko tarp žurnalo "Science" straipsnio autorių. /Linos Ožič nuotrauka

.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"