TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS

Apie žemaičius - savus ir kitokius

2013 02 19 7:05
Romo Jurgaičio nuotrauka/Etnologas P.Kalnius į žemaičius pažvelgė ir iš istorinės perspektyvos, ir visame pasaulyje vykstančių procesų kontekste.

Sakoma, kad žemaičių tarmė skiriasi nuo aukštaičių labiau nei, tarkim, moldavų kalba - nuo rumunų. Žemaičiai ir savo istorine savimone, etnokultūriniu savitumu ryškiausiai išsiskiria iš visų Lietuvos etnografinių bendruomenių. Etnologas dr. Petras Kalnius nelinkęs veltis į lingvistinius ginčus ar juo labiau - į politines spekuliacijas, tačiau siūlo pasvarstyti, kas yra žemaičiai, nuo senovės tokie artimi kitiems lietuviams ir kartu - tokie skirtingi.

Šiemet minime Žemaitijos krikšto 600 metų jubiliejų. Šiai sukakčiai dedikuota ir dr. P.Kalniaus etnologinė monografija "Žemaičiai: XX a. - XXI a. pradžia". Mokslininkas žemaičių tema pradėjo domėtis prieš keliolika metų, kai nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje gana aštriai imtas kelti vadinamasis žemaičių klausimas, ir šio amžiaus pradžioje atliko išsamų žemaičių bendruomenės tyrimą, pažvelgė į šią lietuvių potautę ir kitų Lietuvos etnografinių grupių akimis.

Iš tautų virsmo

- Kodėl žemaičių klausimas iškilo XX a. pabaigoje?

- Jis yra visame pasaulyje vykstančių procesų atgarsis. Esame prieštaringo reiškinio liudytojai, kai kartu su ekonomikos globalizacija, neregėtais kultūriniais mainais tarp tautų, valstybių, žemynų, didžiule gyventojų migracija ir maišymusi atsirado visiškai priešingas procesas. Visuose žemynuose, taip pat ir Europoje, atgyja vadinamieji vietiniai identitetai, vietinių tapatybių, mažųjų tėvynių ieškojimas. Beveik visose Europos valstybėse vietinės kultūrinės grupės, dar vadinamos etnografinėmis, subetninėmis, lokaliosiomis bendruomenėmis, skelbiasi tautomis ir reikalauja autonomijos arba net nepriklausomybės. Ypač aktyviai reiškiasi savo valstybingumo neturinčios autochtoninės tautelės. Pavyzdžiui, katalonai ir baskai - Ispanijoje, friulai ir ladinai - Italijoje. Škotai Jungtinėje Karalystėje jau baigia nepriklausomybę išsikovoti, o fareriečiai Danijoje yra sutarę, kada ją gaus, ir danai nesvyruodami ją atiduoda. Prancūzijoje smarkiai juda elzasiečiai, bretonai, korsikiečiai (jie - ne etniniai prancūzai), taip pat ir galų kilmės prancūzai provansalai. Korsikiečiai ribotą autonomiją gavo, bet reikalauja pripažinti juos tauta, Paryžius nesutinka. Lenkijoje aktyviai reiškiasi kašubai (su jais draugauja žemaičiai), Latvijoje tautos statuso reikalauja latgaliai, Estijoje - setų bendruomenė. Rusijos Federacijoje ugrų-finų tautos telkiasi į pasaulinę jas vienijančią kultūrinę organizaciją ir tuo pat metu... visur jų subetninės grupės skelbiasi atskiromis tautomis. (Maskva jas linkusi pripažinti, atrodo, kad tokį procesą skatina.) Mažumų tyrėjai prognozuoja stiprų separatistinį judėjimą ir Bavarijoje.  

Etnologų manymu, šiam procesui įtakos turėjo tautinėse valstybėse labai ilgai egzistavęs kai kurių kultūrinių grupių tradicinių vertybių nevertinimas, menkinimas, tapatybių įvairovės ignoravimas. Kai valstybės kūrėsi tautiniu pagrindu (XIX a. - XX a. pradžioje), beveik visos jos, taip pat ir senosios, anksčiau egzistavusios imperijos, įsiurbė daugybę etnografinių, subetninių grupių, net mažyčių vietinių tautų, kurios niekur kitur neturi valstybingumo. Ir kuriant bendrinę kalbą tų tarmių nelabai paisyta. Jos visur buvo nustumtos žemyn. Kai kur net ne tarmės, o mažų tautelių kalbos buvo paverstos regioniniais dialektais. Nuoskaudą dėl nevertinimo, tradicijų sumenkinimo tos bendruomenės ilgai turėjo savo širdyje, bet XX a. antrojoje pusėje griūvant paskutinėms imperijoms, išsivaduojant daugybei tautų, ji prasiveržė.

Tam, kas dabar vyksta, britų sociologas Anthony Smithas yra pasiūlęs Šetlando efekto terminą: dar nebaigus Škotijai išsikovoti visiškos nepriklausomybės iš Anglijos, Šetlando sala jau reikalauja nepriklausomybės iš Škotijos. Daugybė panašių pavyzdžių būtų ir kitose valstybėse, kituose žemynuose.

Mūsų žemyne šį procesą labai paskatino ir Europos Sąjungos pradėta propaguoti regionizmo idėja. Daugiausia rūpintasi socialine ekonomine regionų plėtra, tačiau regionizmo idėją visose nacionalinėse valstybėse pasigavo etninių ir subetninių grupių lyderiai: jei kuriami regionai ir kalbama apie jų atsilikimo likvidavimą, tai, girdi, reikia daryti pirmiausia etnografiniu pagrindu. Nors iš tikrųjų tas atsilikimas nėra griežtai apibrėžiamas etnografiškai - jis apima daugelio etnografinių grupių gyvenamas teritorijas. Žinoma, prisideda ir merkantiliniai pačių etnografinių grupių kultūrinio, mokslinio ar politinio elito interesai. Jei būtų kuriamas savivaldos regionas etnografinės grupės gyvenamoje teritorijoje, tokį reikalavimą kėlę lyderiai jau pretenduotų į aukščiausius regiono valdžios postus.

Arūno Baltėno nuotrauka/Žemaičiai kitokie ir per Užgavėnes.

Ko nori žemaičiai

- Kas lėmė jūsų pasirinkimą imtis mokslinės studijos žemaičių tema?

- Šia tema yra rašę nemažai mokslininkų, tiek etnologų, tiek istorikų, ir ne kartą buvo kalbama neva visos žemaičių bendruomenės vardu, nors dažniausiai - apklausus po keliasdešimt žemaičių Vilniuje ar Kaune, daugiausia studentų arba Žemaičių kultūros draugijos aktyvistų. Akivaizdu, kad tokie duomenys yra nereprezentatyvūs, vien iš jų negalima spręsti apie visą žemaičių bendruomenę, reikia matyti, kas vyksta pačioje Žemaitijoje. Aš apklausiau iš viso daugiau kaip 600 žemaičių devyniuose Žemaitijos rajonuose. Manau, kad padariau reprezentatyvią atranką kvotų metodu pagal oficialios statistikos duomenis, kad būtų proporcingai įvairaus amžiaus grupių vyrų ir moterų, gyvenančių miestuose, miesteliuose ir kaimuose, atitinkama proporcija ūkininkų, tarnautojų, valstybės valdininkų, studijuojančio jaunimo.

- Kokia buvo 2001-2005 metais atlikto tyrimo esmė, ko žmonių klausėte?

- Klausta daug ko. Pavyzdžiui, kaip suvokia save ir kuo laiko savo tarmę, kaip įsivaizduoja savo regioną, kokios savivaldos nori, kokių problemų mato, kaip vertina save ir kitus lietuvius. Palyginimui tais pačiais klausimais apklausiau ir kituose regionuose gyvenančius suvalkiečius, dzūkus, aukštaičius. Paaiškėjo, kad svarbiausios problemos yra visų vienodos ir daugiausia - socialinės. Žmones labiausiai jaudino bedarbystė, mažas užmokestis už žemės ūkio produkciją, sunkiai pasiekiama sveikatos apsauga, didelis nusikalstamumas ir kad nesaugu gyventi kaimuose, nėra vaikų darželių, mažos pensijos, maži atlyginimai ir kad apskritai sunku pragyventi. Tik maždaug penktadaliui žemaičių įdomi savo regiono idėja. Vos keliems procentams žemaičių svarbus ir "žemaičių tautybės" klausimas, tačiau beveik visi nori, kad jų tarmė būtų toleruojama valdžios įstaigose, kad ji nebūtų pajuokiama viešose vietose.

Žilvyčio Šaknio nuotraukos/Paminklinis akmuo Mosėdyje Didiesiems žemaičiams atminti.

Žadintojų rūpestis

- Studijos išvadose rašote: "Į apatiją ir pesimizmą linkusi žemaičių bendruomenė..."

- Turėjau omenyje pirmiausia tai, kad gana nedidelė žemaičių dalis (mažesnė nei dzūkų) rūpinasi išlaikyti savo tradicinę kultūrą. Tačiau reikia pabrėžti, kad Žemaitija yra labai sluoksniuota, įvairi ir kaip jokia kita bendruomenė Lietuvoje turi tokį didelį būrį savo "žadintojų". Žemaičių kultūrinis elitas labai rūpinasi tarmės likimu, žemaičių tradicinės kultūros išlaikymu, dažniau nei kiti kelia savivaldos klausimus. Dar svarbu, kad žemaičiai vieninteliai tai daro nepaliaujamai, nuolat ir iriasi į gilumą. Jie reikalauja tokių dalykų, kurių nereikalauja kiti. Žemaičių bendruomenėje ir tarp jų elito yra žmonių, kurie skleidžia žemaičių kaip tautos idėją, siekia,  kad žemaičių tautybė būtų įskaityta ir per gyventojų surašymus. Žemaičiai kuria savo raštą. Jie sukūrė savo abėcėlę (ji panaši į latvių, nes latviškos raidės labiau tinka žemaitiškiems garsams išreikšti) ir rašybos taisykles. Kalbininkai Aleksas Girdenis ir Juozas Pabrėža yra parašę "Žemaičių rašybos" vadovėlį. Dalis žemaičių reikalauja mokyti jų vaikus mokyklose žemaičių rašto, kai kas - gal net visus dalykus, bent jau pradinėse klasėse, dėstyti žemaitiškai. Žinoma, tai turi tam tikrą realų pagrindą, nes ir kalbininkai nežemaičiai pripažįsta, kad žemaičių vaikai, pradėję lankyti mokyklą, lietuvių bendrinę kalbą turi išmokti kaip naują. Nei dzūkams, nei suvalkiečiams, nei etnografiniams aukštaičiams to nereikia daryti. Jie tik truputį prisitaiko, nes priklauso tam pačiam vadinamajam aukštaičių dialektui. Net kalbininkas Zigmas Zinkevičius vienoje knygoje yra rašęs, kad žemaičių tarmė skiriasi nuo aukštaičių kur kas labiau nei ukrainiečių ar baltarusių kalbos nuo rusų kalbos.

Aktualiausiu klausimu

- Savo studijoje pateikėte visuomenei ir dvi tarp mokslininkų išsiskiriančias nuomones dėl žemaičių istorinio etniškumo.

- Vienas kertinių mokslinio ginčo klausimų, iškeltas dar sovietmečiu, - ar žemaičiai tolimoje praeityje buvo tokia pat bendruomenė lietuvių atžvilgiu kaip jotvingiai, prūsai ar kitos baltų gentys? Kalbininkai ir istorikai sutarė, kad tokio žemaičių etninio vieneto nebuvo ir tarmė susiformavo gana vėlai, apie XIV amžių. Tačiau absoliuti dauguma archeologų, vadovaujamų Adolfo Tautavičiaus, pagrindė koncepciją, kad žemaičių etninis vienetas egzistavo jau prieš 1,5 tūkst. metų, turėjo savo kultūrą, kitokią laidoseną, ginklus, ir žemaičiai buvo labiau giminingi žiemgaliams nei aukštaičiams. Iš kalbininkų šią nuomonę palaikė A.Girdenis. Vis dėlto visi mokslininkai vengė atsakyti į aktualiausią klausimą, kurį pradeda kelti žemaičių politikai: jei etninis žemaičių vienetas egzistavo baltų genčių konsolidacijos laikotarpiu, kada jis išnyko ar tebėra ir dabar? Jei tebėra, tai kas tokie yra žemaičiai? Ar jie iš tikrųjų tauta? Mano, kaip etnologo, įsitikinimu, į šį klausimą reikia atsakyti. Neturiu kategoriškos nuomonės apie praeityje buvusius žemaičius. Išstudijavus ir vienų, ir kitų pozicijas, man artimesnė ta, kad žemaičių etninis vienetas baltų genčių konsolidacijos laikotarpiu yra egzistavęs. Man keistai atrodo tokie teiginiai, kad žemaičių etninio vieneto nebuvimą V-VIII a. įrodo tai, jog ir Vytautas savo laiške imperatoriui Zigmantui rašė, ir Konstanco bažnytiniame susirinkime buvo deklaruota, kad žemaičiai yra tie patys lietuviai. Tuo metu teigta, kad ir jotvingiai yra lietuviai, nors dabar žinome, jog taip nebuvo. Tai kas ir kada klydo? Manau, jei žemaičiai būtų išnykę kaip jotvingiai, šiuo metu apie juos kalbėtų lygiai taip pat. Jotvingiai nebeaktualūs, todėl galima sakyti, kad buvo atskiras etninis vienetas. Tačiau žemaičiai egzistuoja dabar, todėl daug kam atrodo, kad taip teigti yra pavojinga, net jeigu kalbama apie prieš 1,5 tūkst. metų buvusią gentį. Turiu labai aiškią nuomonę apie dabartinę žemaičių bendruomenę: šiuo metu žemaičių kaip atskiro etninio vieneto nebėra. Man etninės bendruomenės nėra koks nors nekintantis dalykas, kaip kad rakandas, padėtas muziejuje. Gyva žmonių bendruomenė nuolat kinta - bendrauja, maišosi, asimiliuojasi. Todėl keistai atrodo istorikų mėginimai spręsti apie V a. žemaičius iš šaltinių, surašytų po beveik tūkstančio metų. Juose žemaičiai, kaip ir aukštaičiai, pradedami minėti tik nuo XIII amžiaus. Mano nuomone, žemaičiai per keliolika šimtmečių labai keitėsi, pamažu integravosi į lietuvių tautą ir joje šiuo metu yra išlikę kaip labai integrali dalis, tačiau ne tokio pat pavidalo bendruomenė kaip dzūkai ar suvalkiečiai. Todėl tiek kalbininkai, tiek istorikai, tiek etnologai žemaičius vadina lietuvių potaute. O tai nėra tas pat kas etnografinė grupė. Žemaičiai ryškiai skiriasi savo dialektu, keliančiu minčių net apie atskirą kalbą. Jie turi istorinę savimonę, visos savo istorijos atminimą: ir apie Durbės, ir apie Saulės mūšį, ir apie egzistavusią Žemaičių seniūniją, praeityje turėtą autonomiją. Žemaičiai turi ir atskirą, labai savitą tradicinę kultūrą. Ir šiuo metu dalis jų turi sudvejintą etninę savimonę: lietuviai, bet ir žemaičiai, arba lietuviai-žemaičiai, žemaičiai - lietuviai. Tokios sudvejintos savimonės neturi nei dzūkai, nei suvalkiečiai, nei etnografiniai aukštaičiai. Tačiau žemaičių etnoso nebėra, net jei pripažinsime, kad priešistorėje jis yra buvęs. Jie yra integravęsi į lietuvių tautą: ėjo į bendrus istorinius žygius su lietuviais, turėjo bendrus siekius, bendras kovas, ypač XIX a., dalyvavo bendrame knygnešių žygyje, XIX a. pabaigos lietuvių kultūriniame atgimime, Nepriklausomybės kovose, partizaniniame kare, Sąjūdyje. Žemaičiai su kitais lietuviais labai vieningai suvokė savo istorinį bendrumą ir likimą. Šiuo metu didžioji dauguma žemaičių brangina ir vertina Lietuvos valstybę, gerbia ir pripažįsta lietuvių tautą kaip savo. Dabartiniams žemaičiams Mikalojus Konstantinas Čiurlionis yra toks pat savas kaip, sakysim, dzūkams ar suvalkiečiams - Steponas Darius ir Stasys Girėnas. Arba Vytautas Didysis - visiems vienodai brangus. Apklausos duomenimis, atskira tauta save laiko mažiau kaip 4 proc. žemaičių. Tiek pat jų mano, kad žemaičių tarmė yra atskira kalba. Daugiau kaip 90 proc. žemaičių mano, kad yra lietuvių tautos atstovai ir lietuvių kalba yra jų gimtoji kalba. Jie vertina ir gerbia bendrinę kalbą kaip savą. Žemaičiams brangūs bendri istoriniai herojai, bendra kalba, bendra valstybė. Jie yra glaudžiai integravęsi ir integruojasi savanoriškai.

Užrašas įvažiuojant į Telšius.

Apie vienybę ir toleranciją

- Ir visada taip buvo?

- Pavyzdžiui, istorikas Edvardas Gudavičius yra teigęs, kad jau po Durbės mūšio žemaičiai galėjo sukurti savo valstybę, tačiau nerizikavo to daryti. Jie siuntė pasiuntinius pas Mindaugą, kad priimtų į savo valstybę. Kai kūrėsi Žemaičių seniūnija, visose sutartyse, privilegijose pažymėta, kad žemaičiai į Lietuvos valstybę įėjo savanoriškai - nenukariauti.

- Ar jautė žemaičiai kokių nors nuoskaudų?

- Žinoma, ano meto žemaičiai gal ir turėjo nuoskaudų Vytautui, kai ne kartą juos pardavė kryžiuočiams, tačiau daugelis, manau, ir tuo metu suprato, kad Vytautas tai darė neturėdamas kitos išeities, ir matė, kad toks jo atsitraukimas yra laikinas. Vytautas juk irgi niekada nenorėjo žemaičių išsižadėti. Manoma, kad Žalgirio mūšis didele dalimi dėl Žemaitijos kilęs, nes Vytautas norėjo ją atsiimti. Jis ir kitų žygių darė, kad atsiimtų Žemaitiją susiklosčius palankioms sąlygoms, ir "staugė kaip liūtas", anot metraščių, sužinojęs, kad imperatorius Zigmantas pripažįsta Žemaitiją Ordinui. Visiškai nesutinku, kad šiuo metu plačiuosiuose Žemaitijos sluoksniuose yra istorinių nuoskaudų dėl Vytauto padarytų žingsnių. Jas eksploatuoja tik pavieniai žemaičių "politikieriai".

Bet kai kalbame apie tradicinių vertybių negerbimą ar tapatumo įvairovės ignoravimą, iš dalies tai galima priminti ir Lietuvai žemaičių atžvilgiu. Tarkim, prieškario Lietuvoje tarp lietuvių inteligentijos vyravo nuostata, kad reikia visiems atsisakyti savo tarmių ir visai Lietuvai pradėti kalbėti bendrine kalba. Žemaičiai labiausiai tam priešinosi. Tarp valdininkų aukštaičių tuo metu neretai pasitaikydavo tam tikro nepakantumo žemaičių tarmei. Tačiau ir tuo metu žemaičiai buvo gerbiami dėl savo istorinių žygdarbių, kovų su kryžiuočiais. Žemaitiškumas ne visada toleruotas sovietmečiu. Pavyzdžiui, dar septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje buvo pastatytas ne vienas radijo spektaklis žemaičių tarme, tačiau staiga jų neliko, nes nežemaičiai nenorėjo klausytis. Tuometinėje Valstybinėje konservatorijoje taip pat ne okupacinės valdžios, o greičiausiai pačių lietuvių laikytasi griežtos nuostatos, kad aktorius, radijo, televizijos diktorius turi atsikratyti savo tarmiškos tarties, kitaip jis bus netinkamas. Žinoma, sovietmečiu reikėjo būti vieningiems. Šiuo metu esame kur kas tolerantiškesni. Tačiau kai pasidarėme laisvi, žemaičiai pareiškė, kad jų tapatumas vis dėlto yra šiek tiek pažeistas, todėl padėtį dera taisyti. Mano nuomone, tarmės yra reikalingos ne tik kalbotyros mokslui, kalbos raidai studijuoti, bet ir pačių žmonių savijautai. Jei žmogus gali kalbėti savo gimtąja tarme, jis daug geriau jaučiasi - kaip namie. Tai pasakytina ne tik apie žemaičius. Manau, kad reikia leisti ir žemaitiškus viešuosius užrašus, nes žemaičių tarmė taip pat yra valstybinės lietuvių kalbos atmaina. Ji turi kur kas didesnes teises nei lenkų kalba Lietuvos valstybėje. Tačiau politinio pobūdžio žemaičių reikalavimai yra visiškai nepageidautini ir iš tikrųjų pavojingi Lietuvos valstybei. Pavyzdžiui, savivaldos regiono idėja. Toks regionas turėtų savo prezidentą, seimą, vyriausybę, leistų savo teisės aktus, taip pat turėtų savo sienas, nužymėtas konstitucijoje, o nacionalinė valstybė būtų pasižadėjusi jų neliesti ir nekeisti, kilus konfliktui tarp valstybės ir regiono, valstybė negalėtų regiono panaikinti. Visa tai yra pažymėta Europos regionų asamblėjos deklaracijoje. Savivaldos regionai, kur jie buvo sukurti  etnografiniu pagrindu, beveik visur ritosi ir dabar ritasi į separatizmą. Įsteigus žemaičių, aukštaičių, dzūkų, suvalkiečių savivaldos regionus ir lenkų savivaldos regiono įsteigimas taptų nebeišvengiamas. Nepritariu ir bendrinės žemaičių kalbos kūrimui. Žemaičių rašto sukūrimas ir vartojimas yra vienas dalykas. Kiekvienas gali pasirinkti vartoti jį ar ne. O bendrinė kalba tame regione taptų privaloma. Ji turėtų būti vartojama ir oficialiajai raštvedybai, ir švietimo sistemai. Manau, kad antroji bendrinė kalba trukdytų jauniems žemaičiams integruotis į Lietuvos valstybę. Maža to, sukeltų net dezintegraciją. Tokie dalykai būtų pražūtingi ir žemaičiams, ir visiems lietuviams. Kai kas iškelia savivaldos regioną kaip išsigelbėjimą nuo globalizacijos. Dėl to visiškai nesutinku. Manau priešingai: regioninės bendruomenės, sutelktos po vieningos nacionalinės valstybės skėčiu, gali daug sėkmingiau atsilaikyti negu išsiskaidžiusios į atskirus regionus. Regioninių bendruomenių savitumą būtina (ir galima) išsaugoti veikiant tokiais būdais ir priemonėmis, kurie žemaičius ir kitus lietuvius vienus prie kitų artintų, o ne tolintų.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"