TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS

Aptverta Lietuva

2010 11 02 0:00
Felikso Žemulio nuotrauka

"Ar nugriausite nelegalias tvoras?" - užpernai Gedimino Kazlausko paklausė prezidentė Dalia Grybauskaitė, prieš skirdama jį aplinkos ministru. "Taip. Savavališkai pastatytų tvorų neliks", - atsakė būsimasis Aplinkos ministerijos vadovas. Tačiau pažado jis neištesėjo.

Tuo metu buvo pats skandalo dėl tvoros, kuri juosia uždarą kvartalą Laurų gatvėje, įkarštis. Vilniaus priemiesčio miške tyliai "antrąsias Turniškes" pasistatę turtuoliai prie savo namų savavališkai užsitvėrė apie 10 hektarų valstybinio miško.

Nemenčinės miškų urėdijos ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos (VAVA) reikalavimai nugriauti 2 metrų aukščio tvorą jiems - kaip vanduo nuo žąsies. Pasamdyti teisininkai teisme pasiekė, kad VAVA įpareigojimas pašalinti nelegalią tvorą būtų sustabdytas.

Tik tada, kai šią istoriją plačiai nušvietė žiniasklaida ir daugybė krašto žmonių pasipiktino turtuolių arogancija, šie pagaliau nusileido - tvora praėjusių metų vasarį buvo nugriauta.

Tačiau dešimtys, šimtai kitų tvorų ir užkardų vis dar pastoja kelią žmonėms prieiti prie upių, ežerų ar kitur. Dauguma tokių užtvarų pastatytos neteisėtai.

"Aplinkos ministras pažado neištesėjo. Tai bus paminėta opozicijos rengiamoje interpeliacijoje G.Kazlauskui", - LŽ sakė Seimo narys Kazimieras Uoka.

Palieka tik pusmetrį

Kartu su K.Uoka ir keliolika Vilniaus keliautojų nuėjome keletą kilometrų pro privačias valdas prie Elektrėnų marių. Įstatymai numato, kad prie visų vandens telkinių privalo būti paliktos neužtvertos vandens apsaugos juostos, kuriomis turi teisę eiti žvejai, turistai, poilsiautojai.

Kelionę pradėję Elektrėnuose prie šiluminės elektrinės, nužygiavome iki Pastrėvio kaimo. Daug kur mums kelią pastojo tvoros, bet šias kliūtis pasisekė įveikti - pralindome pro plyšius ar apėjome brisdami per sąžalynus. Tik elektrėniškio Romo Padlecko sklype įveikti krūmais apžėlusios tvoros nepavyko, teko eiti aplink.

"Toliau keliauti jums bus sunkiau", - užjautė kai kurių sklypų savininkai, stebėdamiesi mūsų ekskursija. Pastrėvio kaimelyje, kur prie Elektrėnų marių ištaigingas vilas pasistatė keletas turtingų žmonių, iš bėdos dar galima palei marias praeiti. Tiesa, kai kurių sklypų savininkai savo valdas aptvėrė taip arti vandens, kad iki jo liko ne keli metrai praėjimo, o gal tik pusmetris. Apkūnesnis žmogus šlumšteltų į vandenį...

Margio ežero ponai

Kitą dieną susiruošiau apeiti Trakų rajono Margio ežerą. Čia - vienas garsiausių Lietuvoje turtuolių rezervatų, įspūdingais namais nedaug nusileidžiantis Laurų kvartalui. Vasarnamius ant šio ežero kranto pasistatė daug garsių politikų ir verslininkų, mat Margis netoli nuo sostinės, be to, nesaugomoje gamtos teritorijoje, todėl čia mažiau apribojimų.

Tai buvo jau trečioji mano kelionė aplink Margį. Kai pirmąjį kartą prieš penkerius metų bandžiau eiti šia pakrante, kelią pastojo aukšta tvora beveik iki pat vandens. Ji juosė tuomečio premjero žmonos Kristinos Brazauskienės privačią valdą - sklypą su vasarnamiu ant ežero kranto. Aukštos tvoros iki vandens buvo matyti ir verslininkės Nijolės Veličkienės, ir kitose valdose. Kai kurios jų buvo nutiestos keletą metrų į vandenį. Jokio praėjimo.

Tad tuomet teko grįžti ir prašyti aplinkos apsaugos inspektorių paramos.

Po keleto dienų kartu su Aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento direktoriaus pavaduotoju Juozu Dautartu ir Trakų rajono aplinkos apsaugos agentūros vedėju Zigmu Butvilu sėdome į agentūros motorinę valtį. Tik taip buvo įmanoma apžiūrėti ežero apsaugos juostą, kurioje buvo priręsta tvorų, didžiulių pirčių ir kitokių statinių.

Tąsyk suskaičiavome nemažai nelegalių tvorų, o gamtosaugininkai grįžę jų šeimininkams surašė pažeidimo protokolus (bent taip jie tvirtino). Tvorų nebuvo tik ten, kur nuo seno įsikūrę vietos žmonės.

Pakartojęs šią kelionę aplink Margio ežerą prieš savaitę, išvydau tas pačias tvoras tose pačiose vietose, tačiau prie vandens jų tinklai daug kur jau atvynioti - praeiti galima.

Šįkart K.Brazauskienės sklypą paežere pražygiavau lengvai, tik N.Veličkienės valdą kaip ir anksčiau teko apeiti: nors tvora jau kiek trumpesnė negu anksčiau, bet už jos pakrantėje želia tankūs švendrynai ir brūzgynai.

Ginklas - šuo

Dabar sklypų prie Margio savininkai sumanė kitą apsaugos nuo praeivių būdą - palaidus šunis. Artėdami prie K.Brazauskienės kaimynų sklypo dar iš tolo pamatėme atlekiant didžiulį šunį. Laimė, atskubėjęs šeimininkas čiupo augintinį už antkaklio ir palaikė, kol perėjome sklypą.

"Paskambinsiu kaimynams, kad ir jie savo šunis palaikytų, kol praeisite", - pasisiūlė žmogus ir išsitraukė mobilųjį telefoną. Tačiau kitiems keliautojams ar žvejams ne visada taip sekasi. Vienas meškeriotojas pasakojo, kad gelbėjantis nuo didžiulio šuns teko šokti į vandenį...

Tvoros nutiestos per laukus bei kalvas ir kitame sklypų prie Margio ežero gale. Jos išmargintos draudimais ir šunų atvaizdais. Vaizdas toks, tarsi čia - griežto režimo kalėjimas. Jame savo noru įsikūrusiems žmonėms ir patiems turbūt nemalonu šitaip gyventi. Ar tik ne todėl prie kai kurių sklypų jau pakabintos lentelės su užrašu "Parduodama".

Vis dažniau savo sklypus bei namus parduoda ir Laurų kvartalo turtuoliai, ko gero, nervai neatlaiko rezervato režimo. Prieš kelias dienas buvau nuvykęs apžiūrėti šios gyvenvietės. Be abejo, įeiti nepavyko. "Privati valda", - pareiškė iš apsaugos posto išėjęs apsaugininkas.

Dalį miško juosusi tvora iš tiesų nukelta arčiau namų, kurių dalis labiau panašūs į kokią koncertų salę nei į gyvenamąjį būstą. Vienoje vietoje užtvaro net nebėra. Tačiau Neries pakrantėje, prie kurios glaudžiasi Laurų gyvenvietė, tvora tebėra suręsta ant pat skardžio - galbūt specialiai, kad "pašaliniai" negalėtų praeiti net šalia.

Policininkas pasikarščiavo

Tvorų ir užkardų paežerėse, paupiuose bei kitur pastaraisiais metais pridygo kaip grybų po lietaus, ant daugelio jų matyti lentelės su užrašu "Privati valda" ar kokios nors saugos tarnybos pavadinimu. Kartais ši informacija papildoma įspėjimais - "Vaikščiojimas nepageidaujamas", "Teritoriją saugo piktas šuo", "Už savo šuns psichiką neatsakau", "Šausiu be įspėjimo" - ar tiesiog keiksmažodžiais.

Įstatymai nereglamentuoja, ką galima rašyti ant informacinio ženklo prie privačios valdos, matyt, todėl šie įspėjimai dažniausiai būna grasinamo pobūdžio. Be to, prie privačios valdos dažnai savavališkai pakabinamas eismą draudžiantis ženklas, vadinamoji plyta. O juk tokį ženklą turi teisę kabinti tik Lietuvos automobilių kelių direkcija, suderinusi tai su policija.

Jei prie upės ar ežero yra status šlaitas, privačią valdą ženklinanti tvora dažniausiai nuvedama iki pat šlaito krašto - kaip prie Laurų gyvenvietės.

Žvejų ir poilsiautojų pamėgtas Dusios ežeras Lazdijų rajone, Lūksto ežeras Telšių rajone ir daug kitų vandens telkinių "pašaliniams" jau nebe visur prieinami. Pabandysi praeiti nors krašteliu per aptvertą vietą - gali atskubėti koks nors vilkšunis, sargybinis arba pats valdos šeimininkas.

Taip šią vasarą atsitiko garsaus Vilniaus keliautojo Vytauto Ikamo vadovaujamai žygeivių grupei, kuri traukė pro Dzūkijos nacionalinio parko Gilšės ežerą. "Iš vienos sodybos išpuolė žmogus ir ėmė mus vadinti vagimis, grasino suimti", - LŽ pasakojo V.Ikamas.

Keliautojai paprašė nacionalinio parko direkciją informuoti, kas šios sodybos šeimininkas. Nesulaukę atsakymo, kreipėsi į Aplinkos ir Vidaus reikalų ministerijas. Pagaliau paaiškėjo - tai buvęs Kaišiadorių policijos komisariato viršininkas, Mykolo Romerio universiteto Kauno policijos fakulteto lektorius Gediminas Aleksonis.

LŽ neseniai rašė apie tvoras ir užkardas Vilniaus priemiesčiuose įkurtuose Pavilnių ir Verkių regioniniuose parkuose. Čia užtvertos net kai kurios gatvės, pavyzdžiui, Pragiedrulių. Neseniai Pavilnių parko lankytojams kelią pastojo nelegaliai suręsta tvora prie Filaretų gatvės. Jau ne pirmas mėnuo su aplinkosaugininkais teisme dėl tvoros bylinėjasi Vilniaus verslininkas Antanas Šapranauskas, prie Gulbinų ežero Verkių regioniniame parke užsitvėręs gabalą valstybinio miško.

Prie Vilniaus priemiesčiuose telkšančių Gineitiškių, Salotės ežerų liko jau tik keletas vietų, kur tvoros poilsiautojams ir žvejams neužtveria kelio prie vandens. Didžioji dalis pakrančių - privačios valdos. Tokių vaizdų Lietuvoje - šimtai.

Prisidengia Konstitucija

LŽ kalbinti kai kurie tvorų šeimininkai dėstė, jog teisę į privačią nuosavybę gina Konstitucija. "Mano žemė, tai ir tveriu. Vaikšto čia visokie ir šiukšlina", - sakė pašnekovai.

Tačiau Žemės ir Saugomų teritorijų įstatymai įpareigoja žemės savininkus leisti kitiems asmenims prieiti prie paviršinio vandens telkinio pakrantės apsaugos juosta. Ji skirta tam, kad į telkinį nuo kranto nepatektų teršalai. Vyriausybės patvirtintos Specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos draudžia šioje juostoje tverti tvoras, statyti statinius, tiesti kelius, dirbti žemę, įrengti poilsines, kirsti saugotinus medžius ir krūmus.

Kokio pločio privalo būti toji apsaugos juosta? Tai nurodoma aplinkos ministro patvirtintose "Vandens telkinių apsaugos zonų ir pakrančių apsaugos juostų taisyklėse". Priklausomai nuo telkinio dydžio ir pakrančių šlaito nuolydžio kampo, upių, ežerų ir tvenkinių pakrantės apsaugos juosta turi būti nuo 5 iki 25 metrų.

Jei vandens telkinys yra arčiau kaip 3 kilometrai nuo miesto arba 1 kilometras nuo miestelio, valstybiniame parke arba draustinyje - apsaugos juosta turi būti dvigubai platesnė.

Administracinių teisės pažeidimų kodeksas už vandens telkinių pakrančių apsaugos juostos režimo pažeidimą numato baudas: piliečiams 50-100 litų, pareigūnams - 100-200 litų. Be to, aplinkosaugininkai turi teisę bausti 500-1000 litų bauda už sąlygų, įrašytų į žemės nuosavybės dokumentus, pažeidimą.

Pasak Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos direktorės Rūtos Baškytės, net privatų ežerą ar tvenkinį draudžiama aptverti taip, kad prie jo negalima būtų prieiti ar praeiti pakrante.

Įforminant žemės nuosavybės dokumentus, privačių valdų savininkams nurodoma, ką jie privalo leisti šiose valdose. Tačiau, aplinkos apsaugos specialistų nuomone, kadaise buvo padaryta klaidų, leidžiant privatizuoti žemes iki pat vandens telkinių. Todėl į kai kuriuos privačius sklypus pateko ir vandens telkinių apsaugos juosta. Ir nors žemės nuosavybės dokumentuose įspėjama šioje juostoje netverti tvorų, nestatyti statinių, daug sklypų savininkų šių nurodymų nepaiso.

Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento direktoriaus pavaduotojas Juozas Dautartas sakė, kad daugelyje Vakarų šalių privačių valdų savininkai privalo paklusti visuomenės interesams. "Keliavau po Skandinaviją - prie vandens telkinių palikti praėjimai, kuriais gali eiti nemokamai, kas tik nori", - pasakojo gamtosaugininkas.

Jo nuomone, tvoros rodo dabartinę mūsų moralę ir nesaugų gyvenimą. "Anksčiau jų mažai kur buvo. Dabar vieni tvoromis ginasi nuo nepageidaujamų žmonių, kurie neretai ir privačioje valdoje prišiukšlina, susikuria laužus, girtauja ir smurtauja, o kiti pyksta negalėdami dėl tvorų praeiti", - sakė J.Dautartas.

Jo nuomone, kol nepasikeis mūsų moralė ir gyvenimas, tol nepavyks nugriauti visų nelegalių tvorų. "Tačiau jų jau mažėja. Vis daugiau sklypų šeimininkų supranta, kad pažeidinėti įstatymus neprasminga ir brangu", - svarstė gamtosaugininkas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"