TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS

Ar ilgai didžiuosimės Vilniaus želdynais?

2008 04 02 0:00
Č.Kudaba rašė, kad išskyrus Vilnių niekur Lietuvoje tokiame nedideliame plote nerasime tokio įvairaus reljefo. Nuo Trijų Kryžių kalno dalis Vilniaus atrodo tarsi dideliame slėnyje.
Nuotrauka: © "Lietuvos žinios"

Vilniuje parkų turime nemažai ir dažnai diskutuojame apie juos, bet - greičiau guosdamiesi ar pykdami dėl jų trūkumų ir blogybių.

Nuo Gedimino į Vilnių perkeltos sostinės laikų, aptariamų 1323 metų čia jo Europos vadovams rašytuose laiškuose, savitą miesto grožį pradėjo garsinti keliautojai, apdainuoti poetai, įamžinti dailininkai, plėtoti ir tobulinti žymūs architektai, inžinieriai, menų mecenatai. Vienas svarbiausių to grožio komponentų visada buvo želdynai, gaubiami gamtamanių mistinės pagarbos.

Želdynų grožis, pažinimas ir išsaugojimas būsimoms kartoms nuo seno jaudino ir auklėjo žmoniją. Juk ne atsitiktinai gyvavo tokie senieji želdynų apsaugos pavidalai kaip senovės lietuvių šventosios giraitės, senovės graikų legendiniai Hesperidžių ar bibliniai rojaus sodai.

Pradžia - šventos giraitės

Vilniaus želdynų istorija siekia šventų giraičių prie Vilnios, Sapiegų parke Antakalnyje ar Verkiuose laikus. Vėliau jas keitė didžiųjų kunigaikščių ir didikų žvėrynai ir sodai, dar vėliau - vienuolynų, botanikos sodai, reprezentaciniai ir pramogų parkai, o visuomenei demokratėjant - ir viešieji želdynai.

Tokią raidą perėjo ir kai kurie Vilniaus želdynai, pavyzdžiui, buvęs didžiųjų kunigaikščių sodas, transformuotas į Vyskupų sodą, carams užkariavus Lietuvą paverstas Gubernatūros sodu. Šiandien - reprezentuojantis Lietuvą didingais ąžuolais prezidentūros parkas.

Sereikiškių parkas taip pat pasižymi daugkartine transformacija iš gamtamanių šventos giraitės, viduramžių Bernardinų vienuolyno sodo, XVIII a. pabaigos universitetinio botanikos sodo, XIX a. vidurio pramoginio vasaros sodo, amžiaus pabaigoje A.Štrauso perprojektuoto vienu pirmųjų viešųjų miesto želdynų, o sovietmečiu sudariusio dalį paskelbto miesto kultūros ir poilsio parko, pavadinto "Jaunimo sodu".

Nemažai ir kitų sostinės želdynų turi senovės bruožų ir savitumo - jeigu ne paminkliniais senmedžiais, tai unikaliais pastatais ar jų griuvėsiais ir transformacijomis, pagaliau bent archeologiniais žymenimis, paviršiaus formomis ar nors vietovardžiais ir padavimais, tarkim, legenda likęs Žygimanto Augusto puoselėtasis Viršupio sodas su gausybe tvenkinių.

Yra net po išnykimo naujai atsikūrusių, kaip antai Rusijos užkariautojų buvę nušluoti ir vėl atsikūrę Vilniaus pilių ir Kalnų parkai.

Siautėja vandalai

Regis, turėtume mūsų senojoje, keliautojų aprašytoje, dainių apdainuotoje, menininkų išgarsintoje, sostinėje kuo pasidžiaugti, pasididžiuoti ir svečiui parodyti. Kam, jeigu ne sostinei, būti aukštos želdynų kultūros, tradicijų ir skonio pavyzdžiu, tokiu kaip garsusis Versalis prie Paryžiaus, Madrido Eskorialas, Varšuvos Lazienkos, Rygos kanalų parkas, Talino Kadriorgas ar Liuksemburgas.

Beje, pastarasis nusprendė paremti E.F.Andre projektuoto Trakų Vokės parko restauravimą, nes paties Liuksemburgo miesto tvirtovės pylimai ir grioviai buvo paversti puikiu parku pagal minėtojo E.F.Andre talentingą projektą.

Vilniuje parkų turime ir dažnai diskutuojame apie juos, bet - greičiau guosdamiesi ar pykdami dėl jų trūkumų ar blogybių: tai mįslingas gaisras įvyko, tai automobilininkai ar motociklininkai koridas rengia, tai apsukrūs žemėtvarkininkai, gamtosaugininkus apie pirštą apvynioję, sklypus naujoms statyboms ar gamyboms parkuose suorganizavo. Kai kuriuose parkuose naktimis, o neretai ir dienomis, plėšikaujama, vandalai palieka šiurpius pėdsakus - šlykščios teplionės ne kartą bjaurojo sieną prie seniausio ąžuolo senamiestyje, Trijų Kryžių paminklą Kalnų parke.

Nors diskutuojame ir graudename, tačiau jokios sistemos, kad želdynai būtų apsaugoti ir sutvarkyti, nesutveriame. Keičiasi skyriai ir poskyriai, tobulinamos ir reformuojamos struktūros, bet ir toliau negerovės bei nerangumas sėkmingai dangstomi kolektyvine atsakomybe. Brandūs pasiūlymai dėl parkų dažniausiai sėkmingai sugniuždomi žinybinio ar personalinio egoizmo, savanaudiškų siaurų interesų, pavydo ir vienadieniškumo.

Antai liūdnai pagarsėjusios alaus gėrynės Vingio parke - užuot ėmusis ilgalaikės šio parko atgaivinimo programos, kuriai parengti buvo sukviesta net specialistų konferencija, sostinės savivaldybės valdininkai grupės specialistų parengtą Vilniaus želdynų schemą atmetė ir užsakė skubų analogišką darbą Kauno miškotvarkininkams.

Ar daug bendro turi unikalūs senieji želdynai su standartine miškotvarka? Pastaroji juos ir traktuoja kaip "priemiesčio miško parkus", todėl garsieji Verkiai, Vingis, Pavilnys, Trakų Vokė atsidūrė šalia paupėmis netvarkingai pokariu sužėlusių karklynų, blindynų, baltalksnynų, agresyviai plintančių uosialapių klevų sąžalynų, kurie netrukdomai užvaldė daugelį menkiau prižiūrimų buvusių vertingų želdynų, išstumdami vertingesnes rūšis.

Urbanistų diktatas

Juk tik prieš 10 metų, 1997-ųjų spalio 17 dieną 130 kraštovaizdžio ir kitų gamtos specialistų per konferenciją savo rezoliucijoje prašė Vilniaus miesto tarybos patvirtinti minėtąją želdynų schemą. Jie siūlė į miesto administracijos struktūrą įtraukti Želdynų skyrių, kuris perimtų dalį statybos ir architektūros, miesto ūkio, aplinkos apsaugos ir kultūros skyrių funkcijų, turėtų miesto biudžete atskirai numatytų lėšų, remtųsi subalansuotos plėtros strategija, autoritetinga specialistų ekspertize ir vieša diskusija paremtu visuomenės pritarimu.

Buvo reikalauta Vilniaus bendrojo plano dokumentuose pažymėti senamiesčio, kaip Pasaulio paveldo vertybės, ir Vilniaus pilių teritorijos ribas.

To nepaisyta, todėl ir veši hipertrofuotas neatsakingas savivaldybės Miesto plėtros departamento diktatas unikalioms gamtos ir kultūros vertybėms, ir tokios politikos padariniai - statybų daugėjimas, dangoraižių prie pat senamiesčio ir transporto plėtra želdynų ir autentiško tradicinio kraštovaizdžio sąskaita. Todėl ir kyla toks aštrus valdininkų konfliktas su išsilavinusia ir jautria visuomenės dalimi, kuri pripažįsta kraštovaizdžio vertybes, kaip jas ištyrę ir aprašę įžvalgūs mūsų geografai Alfonsas Basalykas, Česlovas Kudaba, Algirdas Seibutis ir kitų sričių tyrėjai.

Č.Kudaba rašė, kad išskyrus Vilnių, "niekur Lietuvoje tokiame nedideliame plote nerasime tokio įvairaus reljefo./.../ Didingą Neries ir Vilnios upių santaką vainikuoja vingriomis terasomis kylantys šlaitai." Deja, dabar galima tik skaudžiai atsidusti - juk šias terasas baigia užgožti statybos, o ypač aukštinimas.

Simboliška, kaip grasiai pastatas-monstras iškilo virš pačios Architektų sąjungos istorinės stilistikos rūmų. Tai kelia liūdną prielaidą, jog tokie Vilniaus strategai netruks perkelti statybų kitapus Neries, kur dar gali gėrėtis tradiciniais senamiesčio pastatų stogais ir želdiniais su bažnyčių siluetais ir Vilnios slėnio toluma. Vizualinį ryšį tarp miesto dalių amžinai prarasime, jeigu bus ištisai apstatyta ir paaukštinta Žygimantų gatvės krantinė, kaip ketina daryti Miesto plėtros departamento novatoriai.

Analogiškai kelis metus atkakliai kėsintasi vaizdingoje Neries slėnio terasoje Antakalnio krante priešais Žirmūnus įsprausti vietoj numatyto plėtoti parko ištisą daugiabučių namų kvartalą tęsiant urbanistinę klaidą - Neries kaip miestovaizdžio ašies ir urbanistinio formanto užblokavimą. Kiek streso visuomenei sukėlė kėslai urbanizuoti siauros grupuotės interesais apie 120 ha reliktinį sklypą Pilaitėje, kuris buvo rezervuotas, kad išliktų kultūros ir ekologijos vertybė - piliakalnis, dvarvietė ir parkas.

Parkai - statyboms

Ne tik šiam parkui kilo tiesioginė grėsmė. Prisiminkime Buivydiškių parką šalia Vilniaus, kurio naujoji dalis, pratęsiant senovinį dvaro parką, buvo sukurta pagal architekto ir visuomenininko Antano Tauro projektą. Šį tarsi gyvą paminklą jam atminti sukūrė ten veikusio Žemės ūkio technikumo (dabar kolegijos) entuziastai.

Tačiau didelę šio patį vešlumą pasiekusio parko dalį "dosnūs" miesto administratoriai atrėžė statybų sklypams, o garbūs ekspertai tam tylomis pritarė. Šių eilučių autoriaus prieštaravimo, nors jį parėmė tuometinis kultūros ministras, valdininkai ir ekspertai apsimetė nematantys ir negirdintys.

Panašiai po kelerių metų "nematantys ir negirdintys" administratoriai Kauno rajone leido išdraskyti unikalią profesoriaus, žymiojo gamtininko Tado Ivanausko sodybą, barbariškai išplėšti iš jos nukirstą profesoriaus kauptą ir ugdytą kolekcinį vaismedžių sodą.

Blogio mados plinta greitai - neseniai ir Panevėžio kultūrinę visuomenę sujaudino kažkokio apsukruolio miesto valdžiai įpiršta "idėja" (lyg toje pasakoje apie nuostabius karaliaus drabužius) apkarstyti seniausią mieste, legendų apipintą Skaistakalnio parką papūgiško mėgdžiojimo - esą paryžietiškais - blizgučiais.

Triukšmingi renginiai

Grįžkime vėl į sostinę. Simboliškiausioje vietoje - Pilių ir Kalnų parkų sandūroje, tarpukalnyje prie Vilnios žiočių, tarp Aukštutinės, Žemutinės ir Kreivosios pilių teritorijų sugebėta pasiglemžti sklypą automobilių stovėjimo aikštelei. Atstačius legendinį Vilnios tiltelį ir įrengus laiptus prie Trijų Kryžių, čia būtų patogiausia takų kryžkelė ir trumpalaikių paslaugų vieta minėtų parkų ir juose esančių unikalių vertybių lankytojams.

Šitaip sutrikdoma kraštovaizdžio gamtos ir kūrybos elementų darna, pašlyja naudojimo balansas, o kūrybiškumą išstumia pakaitalai - kokybę užgožia kiekybė. Žvelgiant istoriškai Vilniaus gynybinio žiedo ribose iš 34 parkų, turinčių unikalumo bruožų ir aiškių autorinės kūrybos motyvų, šiandien gerai ar patenkinamai prižiūrimi - bent jau turi tam tikrą paskirtį ir naudotoją - tik 10 parkų.

Bene geriausiai prižiūrimas yra prezidentūros parkas, tačiau jis nedidelis ir labai specifinio naudojimo - diplomatinei reprezentacijai, taigi eilinius vilniečius mažai tešildo. Jiems kur kas būtų parankesnis stambus ir daugeriopai turtingas Verkių parkas. Praeityje aukštutinė jo dalis, klasicistinio plano su liepų alėjomis ir juostomis, užėmė 57 ha, o ją gaubusi žemutinė - beveik 200 ha, buvo suplanuoti 4 medžių alėjų ir tvenkinių kvartalai. Tačiau daugumai vilniečių iš miesto miegamųjų rajonų pasiekti Verkius nelengva, be to, sudėtinga sklandžiai suderinti šio parko naudojimo ir funkcijų daugialypumą, nepaisant nuoširdžių čia įsikūrusio Verkių regioninio parko pastangų.

Masiškiems renginiams gerokai parankesnis palyginti geros infrastruktūros 162 ha Vingio parkas, kuris gana lengvai pasiekiamas pėstiems ar nedaug viešuoju transportu sugaišusiems lankytojams. Jo prieigose yra daugiau automobilių stovėjimo aikštelių. Deja, neįsiklausius į minėtos specialios konferencijos Vingio parko klausimais siūlymus, čia vis dar organizuojami pigūs triukšmingi renginiai. Pamiršti kitų visuomenės sluoksnių teisėti interesai, didelis Vingio parko ekologinis ir istorinis patrauklumas, taip pat tai, jog čia - dainų švenčių vieta.

Stinga informacijos

Labai norėjosi spartesnio specialaus Pramogų parko moderniems renginiams rengti kūrimo jam seniai numatytoje Baltupių pašonėje. Pramogų parkavietę Saltoniškių senklonio Baltupių ruože po ilgamečių diskusijų apsukruoliai pagaliau pavertė šou verslo renginių arena ir naujomis statybomis, taip iškreipdami judrių pramogų parko kūrimą.

Daug renginių tradiciškai sutraukia bene didžiausią istoriškumo aurą turinti Pilių, Sereikiškių ir Kalnų parkų trijulė. Deja, čia renginių atranka, diferencijavimas ir organizavimas dažnai dar labiau šlubuoja, labai trūksta informacijos apie šių vietų istoriją, atributikos išskyrus keletą naujų paminklų ir sugrąžintus Tris Kryžius.

To anaiptol nepakanka po sovietmečiu vykusio istorijos nutylėjimo ir iškraipymo. Laukte lauktume paminklų senojo Vilniaus gynėjams, kurie priešinosi Kryžiuočių ordinui, taip pat 1655 metų Maskvos invazijos žiaurumo aukoms, sukilėliams, T.Kosciuškos ir J.Jasinskio bendražygiams, guviesiems filomatams ir filaretams, universitetinio pasaulio pristatymui.

Šį trūkumą nors iš dalies tikėjomės kompensuoti Sereikiškių parko su Bernardinų sodu atnaujinimo projektu. Deja, ilgametis apsipratimas su aplaukėjusiais, tik paviršutiniškais ir pompastiškomis progomis spalvingai sovietmečiu papudruojamais želdynais dalies visuomenės skonį deformavo, ir keletą "Jaunimo sodo" entuziastų apėmė panika, jog parkas "nebebus toks, kaip jų vaikystėje."

Jų rypavimus pasigavo bulvarinė spauda, paskelbusi, kad naikinamas šimtametis paveldas. Iš tiesų šio parko alėja - vėlyvas elementas, nieko bendro neturintis su senaisiais parko raidos laikotarpiais. Be to, nesiūloma kirsti nė vieno šimtamečio medžio, o tik keletą persenusių, ankstesnio nevykusio genėjimo sudarkytų ir apkrėstų pūvančių tuopų. Juk neįmanoma nenuvalius laiko apnašų, nieko nešalinant, atkurti erdves, sutvarkyti takų ir vandenų sistemą, inžinerinius tinklus.

Tuščiagarbės reklamos

Nesulaukiame ir meniškų žymenų bei informacijos prie lankytojams svarbiausių prieigų ir pasaulio paveldu paskelbtam senamiesčiui - Šventaragio ir Aušros Vartų skveruose. Turėdami tokius žymenis, užuot gražiausias miesto vietas prikimšę tuščiagarbių reklamų ir chuliganiškų grafitų, pajustume ir suvoktume visą mūsų istorinio miesto didybę ir Šiaurės Atėnų dvasią.

Aplink Vilnių vis populiaresni tampa tokie kultūros ir gamtos židiniai, kaip sparčiai progresuojantis Kairėnų botanikos sodas, moderniu polėkiu ir fantazija viliojantis Europos parkas, atgimstantis Verkių Kalvarijų Kryžiaus kelio sakralinis parkas, jaunimą gilesnei pažinčiai su gamta mėginantis kviesti Pavilnio gamtininkų centras. Suprantama, šie parkai dar negali prilygti straipsnio pradžioje minėtiems pasauliniams parkų meno švyturiams.

Dar skaudesnė kalba dėl likusių parkų, kurie beveik nenaudojami ar naudojami mažai ir nenuosekliai - praktiškai palikti vandalizmui ir sulaukėjimui. Maždaug šimtą jų yra mums palikusi ilgaamžė protėvių kultūros tradicija, ribojama trijų Vilniaus gynybinių žiedų. Pasistenkime nuo jų užmaršties nubraukti dulkes ir kiek įmanoma aptvarkyti pasitinkant Lietuvos vardo tūkstantmetį ir su juo siejamus renginius. Papildykime šiuos laiko ir nežinojimo apgadintus senovinius želdynus tūkstantmečio atminimo ąžuolais.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"