Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATAŠVIETIMAS
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
MOKSLAS IR IT

Ar robotas galėtų tapti prezidentu?

 
Pixabay.com nuotrauka

Prezidento roboto idėja skamba beprotiškai, tačiau kai kurie technologijų entuziastai nuoširdžiai tiki, kad kompiuteris galėtų priimti naudingesnius valstybei sprendimus nei žmogus, nesunkiai išvengdamas įvairių dramų ir trumparegiškumo.

Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas Donaldas Trumpas savo vakarus nuolat leidžia Baltuosiuose rūmuose prie televizoriaus, žiūrėdamas naujienas ir rėkdamas ant ekrano. Nubudęs anksti ryte jis tęsia peržiūrą ir vėliau pyktį ant bet ko, kas jo nuomone nusipelno rūstybės, prezidentas ištransliuoja žinutėmis savo „Twitter“ paskyroje. Tuo tarpu užuot sprendęs problemas, susitikimų su užsienio vadovais laiką jis naudoja įvairioms pagyroms.

Mašina sugebės priimti sunkių ir komplikuotų problemų sprendimus geriau, nei bet koks žmogus.

Visa tai – nereikalingi trukdžiai tam, ant kurio pečių nugulęs laisvojo pasaulio svoris. Vis dėlto D. Trumpas tikrai nėra pirmasis valstybės vadovas, kurio emocijos ar savybės prisidėjo prie pagalių į ratus kaišiojimo vykdant pareigas. Nuo Warreno Hardingo papirkinėjimo skandalo ar Watergate‘o iki Billo Clintono nesugebėjimo tvarkytis su savo pačiais paprasčiausiais poreikiais – visa tai nutiko tik dėl žmogiškųjų silpnybių ir ydų.

Nedidelė mąstytojų ir mokslininkų grupė yra įsitikinusi, kad būdas apsaugoti piliečius ir prezidentą nuo jo paties žmogiškųjų trūkumų egzistuoja. Jie teigia, kad kai tik technologijos pasieks atitinkamą išsivystymo lygį, šalies valdymas turėtų būti patikėtas kompiuteriui. Mašina sugebės priimti sunkių ir komplikuotų problemų sprendimus geriau, nei bet koks žmogus.

Nors prieš akis gali iškilti ovaliniame kabinete prie stalo sėdintis terminatoriaus stiliaus robotas, toks įsivaizdavimas nėra teisingas. Ko gero prezidentas kompiuteris sunkiausias valstybės problemas spręstų kažkur uždarytas spintoje. Kitaip nei žmogus, jis galėtų apdoroti didžiulius kiekius informacijos ir numatyti visas galimas skirtingų vykdomų politikų baigtis ir pasekmes. Mašina turėtų įvertinti potencialias klaidas ir sunkumus su kuriais galima susidurti, apie kuriuos žmogus nesusimąstytų, bei pamatuoti pasirinkimus nesivadovaudama impulsais.

Technologijos naudojimo valdant valstybę idėjos plėtote užsiima gana išsibarsčiusi ekspertų ir teoretikų grupelė. Ilgametis dirbtinio intelekto (DI) tyrėjas Markas Waseris, dirbantis Skaitmeninės išminties institute, teigia, kad kai tik bus pataisyti keli esminiai trūkumai, dirbtinis intelektas sprendimus galės priimti daug nuosekliau nei žmogus. Natasha Vita-More, „Humanity+“, organizacijos, užsiimančios etiško technologijų naudojimo užtikrinimu, pirmininkė, tikisi, kad kada nors prezidentu taps „post-žmogus“ – žmogaus protas perkeltas į kompiuterį.

Zoltanas Istanas, neseniai donkichotiškai save pavadinęs „transhumanistu“, mano, kad toks scenarijus anksčiau ar vėliau bus įgyvendintas. Tokio prezidento būtų neįmanoma papirkti, jo sprendimams įtakos neturėtų tokie veiksniai kaip pinigai ar šeima, galimybė rastis nepotizmui taip pat būtų eliminuota.

Roboto valdytojo idėja mokslinėje fantastikoje pradėta plėtoti jau seniai. 1950 m. Isaacas Asimovas novelių rinkinyje „Aš, robotas“ aprašė pasaulį, kuriame mašinos turėjo sąmonę ir žmogaus lygio protą. Jos buvo valdomos trijų robotikos dėsnių, iš kurių pirmasis – robotas negali sužeisti žmogaus ar savo neveiksnumo dėka leisti žmogui būti žalojamam. Itin pažangios valdžioje esančios dirbtinio intelekto mašinos Iaino Bankso „Kultūros“ serijoje sprendžia, koks visuomenės organizavimo ir išteklių paskirstymo metodas yra geriausias. Populiariojoje kultūroje taip pat gausu siužetų, besiremiančių žmogiškos mašinos idėja. Vienas naujausių to pavyzdžių galėtų būti filmas „Ji“.

Nors iki šiol prezidento roboto idėja apsiribojo vien teoriniais pasvarstymais, tikrieji optimistai mano, kad kompiuterinį valstybės vadovą įmanoma sukurti greičiau nei per 30 metų.

Savaime suprantama, kad žmogų pakeisti robotu Baltuosiuose rūmuose nebūtų labai lengva. Netgi tie šią idėją palaikantys pripažįsta, kad tam egzistuoja kelios rimtos kliūtys.

Visų pirma daugelis kelia klausimą, ar tai yra suderinama su demokratiniais respublikos valdymo principais. Z. Istvanas mano, kad turėtų vykti rinkimai, kurių metu rinkėjai balsuotų už roboto prioritetų nustatymą bei gaires, pagal kurias būtų sprendžiami moraliniai klausimai, tokie kaip abortas. Kitų rinkimų metu piliečiai turėtų šansą prezidento parametrus pakeisti. Prezidento programuotojus taip pat reikėtų rinkti demokratiniu būdu. Visam tam reikėtų pakeisti ir konstituciją.

Tačiau kol kas dirbtinis intelektas nėra toks protingas, kad galėtų valdyti valstybę. Įvairių DI sistemų atliekamų funkcijų sąrašas jau yra gana ilgas ir nuolat pildosi: ligų nustatymas, mašinų vairavimas, laimėjimai loterijose, atsakinėjimas į klausimus išmaniajame telefone, t. t. Šiuo metu visos dirbtinio intelekto sistemos naudojasi „siauru“ intelektu – jos turi būti ypatingai suprogramuotos, idant galėtų atlikti bet kokią užduotį. O prezidentas, žinoma, turėtų atlikti kur kas daugiau, nei „siauras“ užduotis.

„Jungtinių Valstijų prezidentą pasiekia tik aukščiausios prabos problemos kurių nepajėgė išspręsti niekas kitas. Jam tenka gliaudyti pačius kiečiausius riešutus“, – sako Illah Nourbakhshas, robotikos profesorius, anksčiau dirbęs su NASA.

Tikiu, kad žmogaus lygmens intelektas bus sukurtas jau labai greitai. Daugmaž 2008 metais esu sakęs, kad tai įvyks apie 2025 metus.

Idant ši idėja būtų įgyvendinta, prezidentui robotui reikia to, ką mokslininkai vadina „dirbtiniu bendruoju intelektu“ arba „stipraus DI“ – plačiai mąstančio, kūrybingo ir lankstaus proto, tokio, kokį turi žmogus. Būtent tai omenyje ir turi Z. Istvanas bei visi kiti, kalbantys apie robotą prezidentą. Stiprus dirbtinis intelektas vis dar neegzistuoja, tačiau kai kurie ekspertai mano, kad jau greitai tai gali virsti realybe.

„Tikiu, kad žmogaus lygmens intelektas bus sukurtas jau labai greitai. Daugmaž 2008 metais esu sakęs, kad tai įvyks apie 2025 metus. Praėjo jau dešimt metų ir aš vis dar nematau priežasties, kodėl šis apskaičiavimas turėtų keistis“, – teigia M. Waseris. N. Vita-More sutinka ir spėja, kad ankstyva stipraus D. I. versija bus sukurta per ateinančius 10–15 metų.

Jei tai yra tiesa, kompiuteriai jau greitai taps pajėgiais spręsti savo pačių problemas. Šį reiškinį mokslininkai vadina „technologiniu singuliarumu“. Kai kompiuteriai taps protingesniais už žmones, jie galės kurti dar galingesnius kompiuterius, kurie, savo ruožtu, galės kurti dar galingesnius kompiuterius. Vis dėlto I. Nourbakhshas mano, kad tokių mašinų kūrimas gali pareikalauti naujų cheminių elementų bei medžiagų paieškų, taigi be žmogaus pagalbos apsieita nebus.

Egzistuoja dar viena rimta problema, kurią derėtų išspręsti prieš kompiuteriui patikint šalies valdymą: robotai nemoka paaiškinti savo veiksmų. Gavę informaciją šie ją apdoroja ir pateikia sprendimą, tačiau niekas nežino, kodėl priimtas sprendimas yra vienoks ar kitoks. Kompiuteris negali paaiškinti mąstymo proceso. Tai – rimta kliūtis atliekant nuolatinio sprendimų ir pasekmių vertinimo reikalaujantį darbą. Nors apie D. Trumpą ar B. Clintoną bei jų sprendimus nuomonių yra kuo įvairiausių, šie, kitaip nei kompiuteriai, geba suvokti savo mąstymo eigą ir publikai paaiškinti savo veiksmų priežastis.

„Mašinos nesupranta, kaip reikia bendradarbiauti su kitomis mašinomis. Jos taip pat turi bendradarbiauti ir su žmonėmis, kad būtų užtikrintas pastarųjų saugumas“, – sako M. Waseris. Tačiau bendradarbiavimas yra itin sudėtingas, kai vienas dialogo dalyvis nesugeba suprasti kito mąstymo proceso.

Tai, kas ką tik buvo įvardinta kaip trūkumas, yra vienu iš dirbtinio intelekto sistemos veikimo principų. Mašinų mokymasis yra veikimo metodas, kuomet kompiuteris išanalizavęs kalnus informacijos ieško įvairių įmanomų modelių. Tokiu būdu priimti sprendimai gali atrodyti logiški kompiuteriui, tačiau ne žmonėms. Dar vienas veikimo metodas yra vadinamas giliuoju mokymusi, kai kompiuteris išvadai pateikti naudoja kelis procesorių sluoksnius: pirmasis sluoksnis pateikia itin grubų rezultatą, kurį antrasis apdorodamas sušvelnina ir kurio rezultatą savo ruožtu sušvelnina trečiais. Pirmojo procesoriaus pateikto rezultato žmogus nežino, nes kompiuteris pateikia tik galutinį variantą.

Net jei visos šios problemos ir būtų išsprendžiamos, vargu, ar robotų priimami sprendimai būtų tokie teisingi kaip neretai įsivaizduojama. Vienas iš pagrindinių prezidento roboto idėją palaikančių argumentų yra jo gebėjimas apdoroti medžiagą ir pateikti absoliučiai objektyvias išvadas. Tačiau net šis argumentas nėra nepajudinamas. Dirbtinį intelektą išmokyti vengti išankstinių nuostatų yra labai sudėtinga.

„Google“ nuotraukų programėlė, sukurta 2015 metais, pagal nuotraukų turinį jas skirstydama į kategorijas taip pat naudojosi dirbtiniu intelektu. Programėlei puikiai sekėsi, tačiau ji padarė vieną labai grubią klaidą: kelios juodaodžių nuotraukos buvo priskirtos gorilų kategorijai. Sistema paprasčiausiai neturėjo galimybės suprasti istorinio ir socialinio konteksto. Suprantama, kad situacija buvo labai nemaloni – kompanija atsiprašė ir pažadėjo šią problemą ištirti.

Visų kompiuterių problema – jų teikiamos išvados yra patikimos tiek, kiek patikimi yra jiems pateikiami duomenys.

Kitas pavyzdys yra kiek rimtesnis. Naudojantis sistema Jungtinių Amerikos Valstijų teismuose buvo nustatinėjama kaltinamųjų pakartotinio nusižengimo tikimybė. Neretai teisėjai priimdavo sprendimus naudodamiesi dirbtinio intelekto pateiktomis išvadomis skiriant bausmes. Toks sistemos taikymas atrodė teisingas ir naudingas – ji galėjo apdoroti didelius kiekius informacijos ir nešališkai įvertinti įvairius faktorius. Tačiau „ProPublica“ tyrimas nustatė, kad iš tiesų buvo kiek kitaip. Sistema juodaodžius, kaip galinčius potencialiai nusikalsti asmenis įvardindavo net 77 procentais dažniau, nei identiškai kaltintus baltuosius. Dirbtinis intelektas kaltinamojo rasės tiesiogiai nevertindavo, tačiau nemažai faktorių, lėmusių sprendimus, tokių kaip skurdas ir nedarbas, buvo susiję su rase. Nors išvados buvo priimamos remiantis teoriškai neutraliais duomenimis, akivaizdu, kad šie buvo nulemti nelygių galimybių šimtmečių.

Tai yra visų kompiuterių problema – jų teikiamos išvados yra patikimos tiek, kiek patikimi yra jiems pateikiami duomenys. Dirbtinio intelekto sistema, kuri naudojasi rasistinėmis nuostatomis grįstais duomenimis, veikiausiai pateiks atitinkamus rezultatus.

„Technologinės sistemos nėra teisingos vien todėl, kad disponuoja tik numeriais. Žmonėms gali nepatikti tai, kokiu būdu dirbtinio intelekto veikimas atspindės savo kūrėjų požiūrį ir trūkumus,“ – teigia Madeleina Clare Elish, kultūros antropologė, studijuojanti Kolumbijos universitete.

„Net ir neturėdami tokių intencijų kūrėjai gali neapdairiai sukurti sistemas, kurių teikiami rezultatai bus veikiami kokios nors nuostatos, kurios net patys kūrėjai pakankamai nesupras“, – analogiškas susirūpinimas buvo išreikštas dar prezidento B. Obamos administracijos paskelbtoje ataskaitoje apie dirbtinį intelektą.

„Kai tik bus sukurtas labai protingas dirbtinis intelektas, jis pats suvoks savo išankstines nuostatas. Jis turės integruotą psichologinį matuoklį, nustatantį tokios informacijos ištakas ir šią įdiegusių žmonių tikslus“, – teigia N. Vita-More.

Dar vienas rizikos veiksnys yra galimas įsilaužimas į sistemą. Jei Rusija, Šiaurės Korėja ar Kinija įsilaužtų į Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentą robotą ir gautų prieigą prie Amerikos valdžios būtų sudėtinga suprasti, ar prezidento priimti sprendimai yra manipuliacijų pasekmė. Idėjos entuzistai teigia, kad mašina ne vien spręstų didžiausias šalies problemas, bet taip pat blokuotų bet ką mėginantį sabotuoti mašinos pastangas.

„Klaidinga manyti, kad tokios sistemos bus antžmogiškos ir sugebės atrasti išeitis iš bet kokių situacijų“, – sako I. Nourbakhshas. Jis taip pat tvirtina, kad visų problemų sprendimų patikėjimas dirbtiniam intelektui gali egzistuoti tik kalbų lygyje.

Nors panašu, kad roboto prezidento idėjos įgyvendinimui koją pakišti galėtų svarūs argumentai, egzistuoja kompromisinis variantas. Kompiuteris galutinių sprendimų pats nepriimtų, tačiau padėtų juos priimti valstybės vadovui – prezidentas bendradarbiautų su kompiuteriu.

Jonathanas Zittrainas, internetinės teisės profesorius Harvardo teisės mokykloje, mano, kad net turint omenyje dirbtinio intelekto trūkumus, šis galėtų pasitarnauti kaip savotiška prevencija. „Tinkamai parengtas dirbtinis intelektas galėtų pasitarnauti priimant teisingus sprendimus“, – jis rašė savo pastarajame internetinio dienoraščio įraše.

Dirbtinis intelektas, padedantis prezidentui, būtų puikus sprendimas. Valstybės vadovo pareigos, kaip ten bebūtų, neapsiriboja vien sprendimų priėmimu.

Jau dabar egzistuoja įrodymų, kad žmogaus ir mašinos kartu atliktas darbas gali būti efektyvesnis, nei kurio nors iš jų atliekamas atskirai. Vieno tyrimo metu dirbtiniam intelektui buvo pateiktos nuotraukos su limfmazgių nuotraukomis. Jam reikėjo įvertinti ar limfmazgių ląstelės buvo paveiktos vėžio – dirbtinio intelekto paklaida siekė 7,5 procento, tuo tarpu žmogaus patologo paklaida tesiekė 3,5 procento. Patologo ir dirbtinio intelekto paklaida veikiant išvien buvo 0,5 procento. Investuotojų firma Honkonge nusprendė tokią partnerystę išmėginti praktikoje. 2014 metais ji paskelbė, kad pradės naudotis dirbtinio intelekto pagalba investuojant ir priimant su investicijomis susijusius rizikingus sprendimus.

Dirbtinis intelektas, padedantis prezidentui, būtų puikus sprendimas. Valstybės vadovo pareigos, kaip ten bebūtų, neapsiriboja vien sprendimų priėmimu. Prezidentas gali būti herojumi arba priešu, verčiančiu pasitempti arba atvirkščiai, sukeliančiu pašaipą, asmeniu, turinčiu galimybę tiek vienyti, tiek skaldyti, naudodamasis emocijomis ir retorika.

„Prezidentas yra nacionalinis simbolis“, – pažymi Lori Cox Han, politikos mokslų profesorė Čapmano universitete. „Kai nutinka kas nors gero arba blogo, mūsų žvilgsniai visuomet krypsta į prezidentą“, – teigia profesorė. Juk visados tikimasi, kad prezidentas bus daugiau nei vien sprendėjas.

Tekstas parengtas remiantis Michaelo Linhorsto tekstu, esančiu leidinyje „Politico“.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR IT
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataŠvietimasTrasaKarjera
Žmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"