TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS

Artūras Tereškinas: „Norėčiau tyrinėti laimę“

2016 03 23 6:00
Lietuvos mokslo premijos laureatas prof. Artūras Tereškinas. Eglės Navickaitės nuotrauka

Sociologas prof. Artūras Tereškinas pastaraisiais metais daugiausia tyrinėjo mūsų visuomenės paribio grupes – bedarbius, benamius ar įkalintus vyrus. Matė, kaip tie žmonės stengiasi išgyventi ir kiek mažai vilties yra jų gyvenime. Kiek daug socialinio neteisingumo, kentėjimo, skausmo, kurių nepastebime, žvelgdami į visuomenę plačiau.

„Toks liūdnas, depresyvus vaizdas man kaip tyrėjui dažnai kelia neviltį. Ir ne man vienam. Dėl to kartais pagalvoju, kad norėtųsi pereiti ir prie šviesesnių temų. Galbūt tyrinėti laimę. Kaip ją visuomenė išgyvena. Arba tas socialines grupes, kurios dominuoja, valdo mus, tvarko mūsų gyvenimą, sukuria tą tikrovę, kurioje gyvename. Pavyzdžiui, pažvelgti, kas lemia politinio ar ekonominio elito atstovų gyvenimą. Galbūt jie išgyvena tiek pat kančios, skausmo ir nevilties, kaip ir tos nuskriaustos paraštinės grupės“, – sakė Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Sociologijos katedros mokslininkas.

Lietuvos mokslo premijos laureatas prof. Artūras Tereškinas atsakė į „Lietuvos žinių“ klausimus.

Iš ryškiausių prof. Artūro Tereškino darbų.

Kasdienės tikrovės dalis

– Jūsų darbai beveik visada išskiriami kaip pirmos tokio pobūdžio sociologinės studijos. Kas lėmė pasirenkamas temas?

– Manyčiau, studijos užsienyje, pirmiausia JAV. Ten labai išplėtotas kultūros sociologijos tyrimų laukas. Analizuojamos naujos temos. Kita vertus, ir mano asmeniniai interesai, pavyzdžiui, susidomėjimas vyriškumo ar seksualumo studijomis, vadinamąja kūno sociologija, prisidėjo, kad rinkausi tokias temas. Aišku, postūmis buvo, kad Lietuvoje apie tai apskritai niekas nerašė. Galbūt psichologiškai ar istoriškai pažvelgta į tuos dalykus, bet sociologiniu žvilgsniu tos temos nebuvo analizuotos.

– Būti pirmam lengviau ar sunkiau?

– Gerokai sunkiau, nes esu sulaukęs daugiausia kritikos. Mano straipsniai, monografijos, apskritai analizės buvo dažniausiai kritikuojamos, nes tos temos, kurias analizuoju – pradedant nuo seksualumo iki vyriškumo – suvokiamos kaip ir paraštinės, neesminės sociologijai. Teigiama, kad yra svarbesnių. Pavyzdžiui, analizuoti ekonomiką sociologiniu žvilgsniu ar tokius visuomenėje vykstančius procesus kaip tautinės tapatybės kaita. Tačiau tos nestandartinės, kitokios temos taip pat yra labai svarbios, nes kaip kasdienės mūsų tikrovės dalis veikia mūsų gyvenimus.

Nusivylimo infekcija

– Jau antrą knygą skiriate vyriškumo problemai. Kai įprasta kalbėti apie lyčių nelygybę išskiriant blogesnę moterų padėtį, jūs iškeliate didesnę vyrų socialinės atskirties riziką.

– Suprantama, kad lyčių lygybės trūksta, ir moterys daugeliu atveju patiria diskriminaciją, išnaudojimą. Tai rodo daugybė statistikos, kad ir darbo rinkoje. Tačiau mano tyrinėjimai taip pat rodo, kad kartu su moterimis labai didelė vyrų dalis patiria ir diskriminacijos, ir išnaudojimo. Galima sakyti, kad kiekvienoje visuomenėje, taip pat ir Lietuvos, tik labai maža dalis vyrų yra tie, kurie turi galią, valdžią, daro sprendimus. Mano tyrinėjami vyrai gyvena antraeilių piliečių gyvenimą. Tų, kurie diskriminuojami, išnaudojami ir kartais net tam tikra prasme kankinami, nes nesugeba įgyvendinti vyraujančio vyriškumo idealo. Jis pas mus, sakytume, yra politikas, ekonomistas, verslininkas. Tas, kuris yra finansiškai, emociškai, fiziškai sėkmingas, stiprus, galingas. Kalbantis su socialinės atskirties grupių vyrais matyti, kad tarp vyraujančių jų jausmų yra bejėgiškumas, nesugebėjimas ką nors pakeisti.

– Kas galėtų padėti jiems išbristi iš tos „nusivylimo ekonomikos“?

– Daugiausia rašau apie bedarbius vyrus, ir jie patys pabrėžia, kad visa jausminė atmosfera Lietuvoje yra labai neigiama. Žiūri televiziją, klausaisi radijo – viskas piešiama labai pesimistinėmis spalvomis. Tokia atmosfera Lietuvoje, taip pat ir politinė, sukuria jauseną, kuri kaip infekcija persiduoda mums visiems. Ir gyvename su tuo nepasitenkinimu, nusivylimu. Manyčiau, politinio elito ir net žiniasklaidos galioje keisti tokią emocinę atmosferą. Visos visuomenės užduotis palaikyti optimizmą, nors to optimizmo gali būti ir ne tiek daug. Socialinės atskirties patirtys atskleidžia, kiek daug vis dėlto yra kentėjimo, nes tie žmonės patys dažnai prisiima tą stigmą, savo antraeilę padėtį ir mano, kad yra nieko verti, patys dėl visko kalti.

Iš ryškiausių prof. Artūro Tereškino darbų.

Individualizuota atsakomybė

– Jie taip pat mano, kad gali pasitikėti tik savimi – ne valstybe.

– Taip, tačiau toks visuomenės bruožas, Vakarų tyrinėtojų nuomone, yra globalus, universalus jausmas. Laisvosios rinkos ideologija primeta žmonėms individualią atsakomybę ir stengiasi nuimti atsakomybę nuo valstybės pečių. Žmonės ima jaustis patys kalti dėl visko, kas jiems nutinka. Pavyzdžiui, jei asmuo praranda darbą, valstybė jam gali padėti tik minimaliai. Nors tai nėra tiesa. Valstybė turėtų būti atsakinga už žmogų ir padėti jam išbristi iš tam tikrų gyvenimo sunkumų. Tačiau pas mus labai stipri neoliberalioji logika, pagal kurią atsakomybė individualizuojama. Dėl to, manau, daugelis žmonių kenčia ir jaučia nuolatinį nesaugumą, kuris labai neigiamai veikia ir fizinę, ir emocinę žmonių sveikatą.

– Kaip Lietuva šiuo požiūriu atrodo kitų valstybių kontekste?

– Palyginti su Švedija, Norvegija ar Danija, atrodome visiškai skirtingi. Tose šalyse egzistuoja socialdemokratinė socialinės gerovės valstybė tikrąja šio žodžio prasme. Šio tipo valstybė garantuoja dosnias pensijas, didelį minimalų atlyginimą ir daug geros kokybės socialinių paslaugų. Mes būtume panašesni į vadinamąsias neoliberaliąsias socialinės gerovės valstybes, tokias kaip Jungtinė Karalystė, Austrija ar dauguma buvusio socialistinio bloko šalių. Sakyčiau, priklausome didesnei pasaulio daliai, nesugebėjusiai sukurti pakankamos socialinės gerovės valstybės, kuri užtikrintų mums egzistencinį saugumo jausmą.

Iš ryškiausių prof. Artūro Tereškino darbų.

Stoties rajono mitologija

– Gyvenate sostinės stoties rajone, kuriame taip pat daug socialine atskirtimi paženklintųjų. Ar tyrimų temoms turi įtakos gyvenamoji vieta?

– Tikriausiai ir gyvenamoji aplinka lemia temų pasirinkimą – eilinio piliečio žvilgsniu matai, kas dedasi aplinkui. Nors šias temas tyrinėjau gyvendamas ir kitose vietose. Mano pirmoji gyvenamoji vieta Vilniuje buvo Antakalnis. Galbūt temos ir gyvenimo atsitiktinumai atvedė į stoties rajoną. Nesakyčiau, kad šiame rajone jaučiuosi labai blogai. Dažnai gyvename sukurtomis mitologijomis, kad stoties rajonai yra labai pavojingi, nesaugūs. Tiek pat nesaugumo gali aptikti, pavyzdžiui, ir Pašilaičiuose ar Karoliniškėse, žiūrėdamas į policijos užfiksuotų nusikaltimų statistiką.

– Miesto studijoms taikote įdomų „šlaistymosi“ metodą. Kuo jis ypatingas ir naudingas tyrėjui?

– Tai XX amžiaus pabaigoje įsigalėjęs tyrimų metodas, kai tyrėjas neturi jokių išankstinių nuostatų ir „šlaistosi“ (vaikštinėja, klaidžioja) po savo arba po nepažįstamą miestą. Tas „šlaistymasis“ kartais atveria netikėtų susidūrimų, kontaktų su žmonėmis, su kuriais niekada nebūtum susitikęs. Manyčiau, kad dar viena labai svarbi „šlaistymosi“ ypatybė yra tai, kad jis leidžia kurtis kontaktui tarp skirtingos socialinės padėties, amžiaus, lyties, požiūrio žmonių. Stoties rajonas irgi tuo pasižymi, kad čia labai ryškus tarpsocialinis, tarpklasinis kontaktas, nes atsikrausto ir vadinamųjų hipsterių, ir jaunų žmonių, atidarančių čia barus, vaikšto prostitutės, benamiai, keliautojai. Tokie kontaktai padeda geriau pajusti miesto įvairovę ir ritmą.

Apie toksišką optimizmą ir meilę

– Ar grįžtate prie ankstesnių tyrimų temų, ar jos jau atrodo išsemtos?

– Grįžtu, nes ir mano dėstymas susijęs su šiomis temomis. Planuoju ir tęsti kai kurias temas. Pavyzdžiui, dabar rašau knygą anglų kalba, taip pat susijusią su emocijomis, ypač su nusivylimo jausmu Lietuvoje. Ši knyga analizuoja tai, kaip skirtingos socialinės grupės tą nusivylimą išreiškia ir kokiais būdais su juo kovoja. Galima sakyti, būsimoji studija – apie nusivylimą ir toksišką optimizmą, kai žmogus tikisi, kad bus geriau, bet tas „geriau“ dažnai neateina, jo nepasiekia. Analizuoju ne tik interviu su socialinėmis grupėmis, bet ir Lietuvos žiniasklaidą, šiuolaikinę lietuvių literatūrą. Tai bendresni šaltiniai, kurie atskleidžia emocinę atmosferą.

Kita vertus, mane vis dar domina seksualumo, vyriško seksualumo, tema. Rašau autobiografinę sociologinę studiją apie meilę ir vis niekaip nepabaigiamą erotinį romaną.

. . .

Prof. A. Tereškinas už darbų ciklą „Kultūros sociologijos ir kultūrinių studijų tyrimai (2000–2014 m.)“ įvertintas Lietuvos mokslo premija. Sociologas, kultūros tyrinėtojas, rašytojas Vilniaus universitete 1990 metais baigė lituanistikos studijas. Nuo 1991 metų studijavo Ilinojaus ir Harvardo universitetuose, JAV, 2000-aisiais Harvardo universitete apgynė daktaro laipsnį. Yra dėstęs JAV, Švedijoje, Danijoje ir Didžiojoje Britanijoje. Nuo 2000 metų dėsto VDU. Mokslinių interesų sritys – lyčių ir seksualumo studijos, kultūros sociologija, populiarioji kultūra ir mažumos. Mokslininkas yra devynių monografijų ar mokslo studijų autorius ar bendraautoris, taip pat daugiau nei 50 mokslinių straipsnių lietuvių ir anglų kalbomis autorius. Tarp ryškiausių A. Tereškino darbų – mokslo studijos „Kūno žymės: seksualumas, identitetas, erdvė Lietuvos kultūroje“ (2001), „Esė apie skirtingus kūnus: kultūra, lytis, seksualumas“ (2007), monografijos „Vyrų pasaulis: vyrai ir žaizdos vyriškumas Lietuvoje“ (2011), „Popkultūra: jausmų istorijos, kūniški tekstai“ (2013), taip pat kolektyvinė monografija „Socialinė atskirtis ir geras gyvenimas Lietuvoje“ (2015) bei šiemet leidyklos „Versus aureus“ išleista mokslo studija, parašyta kartu su bendraautoriais, „Vyrai nusivylimo ekonomikose: tarp gero gyvenimo ir socialinės atskirties“.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"