TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS

Atkuriama vokiečių sausinta pelkė

2016 03 18 6:00
Susirūpinta išsaugoti vieną didžiausių Lietuvoje ir visame pasaulyje žinomų pelkių. Lietuvos gamtos fondo archyvo nuotraukos

Pirmąją pasaulyje mokslinę monografiją apie pelkes 1902 metais parašė garsus vokiečių botanikas Carlas Alfredas Weberis. Ir įdomiausia – apie Lietuvoje, Nemuno deltoje esančią Aukštumalos pelkę. Monografija atsirado dėl labai paprastos priežasties – pelkės tyrimų tuo metu reikėjo vokiečiams, pradėjusiems čia kasti durpes. Tuomet pelkė buvo gerokai nusausinta. Dabar pradėti jos atkūrimo darbai, o vakar, kovo 17-ąją, pristatyta bibliografine retenybe tapusios knygos vertimas į lietuvių kalbą.

Aukštumalos pelkė Šilutės rajone – viena didžiausių pelkių masyvų Lietuvoje ir pirmoji Europoje moksliškai ištirta. Brėmene gyvenęs C. A. Weberis savo knygos pratarmėje rašė: „Šiuo darbu tikiuosi parodyti, kad detalūs vienos pelkės, kuri yra tyrėjui patogioje vietoje ir jam nepaprastai įdomi, tyrimai gali duoti vertingų mokslinių rezultatų.“

Išgarsinta C. A. Weberio

„Daugelį metų šis mokslinis veikalas dėl istorinių aplinkybių buvo žinomas tik vokiečių pelkėtyrininkams, o kitų šalių mokslininkams tai buvo kaip legenda. Monografija visiems tapo prieinama tik 2002 metais išvertus ją į anglų kalbą. Nuo šiol ją bus galima studijuoti ir lietuvių kalba. Aktualumo nepraradusi mokslinė publikacija atskleidžia ne tik Aukštumalos pelkės struktūrą, joje vykstančius procesus, bet ir bendrąsias Europos aukštapelkių ypatybes“, – sakė Lietuvos gamtos fondo projekto vadovas Nerijus Zableckis.

Vokiečių mokslininkas 1898 ir 1900 metais pats buvo atvykęs į Nemuno deltą ir su pagalbininkais surinko medžiagą būsimai monografijai, kurią dabar žino ir vertina daugelio šalių pelkėtyrininkai. Mokslinė studija susidomėjimo sulaukė ir šiuo metu prasidėjus Aukštumalos aukštapelkės ekologinių sąlygų atkūrimo darbams, kuriais rūpinasi Lietuvos gamtos fondas kartu su Nemuno deltos regioninio parko direkcija.

Statomos užtvankos

Šiuo metu padaryta jau apie 70 proc. pelkės atkūrimo darbų. Ant pelkę vagojančių melioracinių griovių, kuriais vanduo išteka į aplinkinius ežerus ir upes, statomos užtvankos. Taip pat kertamas miškas, kuris užaugo XIX amžiaus pabaigoje – XX amžiaus pradžioje pradėjus sausinti pelkę. Kaip teigė N. Zableckis, iš viso užtvankų numatyta pastatyti daugiau kaip tūkstantį. Įrengus apie 400 durpinių ir 700 plastikinių spraustasienių užtūrų bus siekiama pakelti vandens lygį. Tokiu būdu sausinimo ir durpių kasybos nualintoje pelkėje bus išsaugotos vertingos pelkinės buveinės.

„Šis kraštas XIX amžiaus pabaigoje priklausė vokiečiams. Jiems ir kilo mintis kasti durpes didelėje Aukštumalos pelkėje (ji plyti beveik 3000 ha plote). Pelkės žemes vokiečiai išdalijo žmonėms, durpyne susikūrė kolonijiniai kaimai. Pirmieji pelkės sausinimo grioviai iškasti XIX amžiaus pabaigoje. XX amžiaus pradžioje sausinimas suintensyvėjo. Didelė dalis durpių buvo sukūrenama, nes miškų tose vietose buvo net mažiau nei dabar“, – pasakojo N. Zableckis.

Du trečdaliai buvusios pelkės paversti durpynu, kuriame jau 130 metų kasamos durpės. „Įsivaizduokite, jų klodai siekia 6–7 metrus, tad tokio kiekio greitai neiškasi, – sakė pašnekovas. – Gerai, kad Šilutėje įsikūrusi ir durpyną eksploatuojanti vokiečių įmonė įkūrė nemažai darbo vietų, išveža ne žaliavą, o jau pagamintą durpių substratą. Jis keliauja į daugelį pasaulio šalių.“

Sovietmečiu gerokai išplėstas griovių tinklas veikia iki šiol ir kelia grėsmę išlikusiai pelkės daliai. Nors 1995 metais likusi pelkės dalis (1285 ha) buvo paskelbta Aukštumalos telmologiniu draustiniu, dėl vis dar veikiančių sausinimo sistemos griovių ši vertinga gamtinė teritorija kasmet praranda milžinišką vandens kiekį.

Pelkės misija

Kaip pažymėjo gamtininkai, gyvybingas iki šių dienų išliko vos trečdalis Aukštumalos pelkės. Jis šiuo metu ir gelbėjamas. Ne tik bus išsaugotos išlikusios aukštapelkės buveinės, bet ir sausinimo pažeistose draustinio dalyse ilgainiui vėl ims augti aukštapelkėms būdinga augalija: kiminai, saulašarės, spanguolės, kūlingės, švyliai, saidros.

„Drėgnose buveinėse iš apmirusių augalų dalių vėl pradės formuotis durpės. Augalijai padengus atvirą ir drėgną durpių sluoksnio paviršių, bus sustabdytas jo skaidymasis – sumažės ir šiltnamio efektą sukeliančių dujų išsiskyrimas. Pelkių vaidmuo itin reikšmingas kovoje su klimato kaita – jos organinės anglies pavidalu kaupia anglies dvideginį, metano dujas, azoto oksidus saugiai juos „užrakindamos“ durpėse, – tvirtino N. Zableckis. – Sveikos pelkės stabilizuoja ir vietovės mikroklimatą, mažindamos oro temperatūros svyravimą, veikia vietovės vandens režimą: lietingu laikotarpiu sugeria vandens perteklių, o sausuoju atiduoda vandenį ir taip apsaugo aplinkines vietoves nuo pragaištingo sausrų poveikio. Atkūrus vandens lygį, Aukštumalos aukštapelkė šią vertingą misiją vykdys kur kas efektyviau.“

Sutrikdžius natūralų vandens režimą, pelkėje išvešėjo aukštapelkėms nebūdinga sumedėjusi augalija: nedideli beržai ir jų atžalos, krūmai. Išgarindami daug vandens jie taip pat prisideda prie pelkės sausinimo. Todėl numatyta iškirsti sumedėjusią augaliją 100 ha plote. Taip aukštapelkei bus grąžintas jos tikrasis pavidalas. „Padaugės plotų tokiems retiems paukščiams kaip dirvinis sėjikas ar tikutis, kuriems grėsmė išnykti kilo dėl tinkamų atvirų aukštapelkių stokos“, – sakė N. Zableckis.

Pasivaikščioti virš pelkės

Šiuo metu darbai pelkėje laikinai sustabdyti. Vėl bus pratęsti pasibaigus paukščių perėjimo metui ir baigti antroje metų pusėje. Balandžio pabaigoje bus baigtas pažintinio tako per pelkę atnaujinimas. Jis gerokai pailgės ir per gražiausias vietas šalia pelkinių ežerokščių vingiuos net 1,3 kilometro. Tad jau vasarą turistai galės aplankyti unikalią Aukštumalos aukštapelkę, pasigrožėti jos gamta ir pamatyti dalį jau įrengtų užtvankų.

C. A. Weberio knyga įdomi ir istoriniu požiūriu. Ją iš vokiečių kalbos išvertusi botanikė, kompetetinga pelkių tyrėja dr. Dalytė Matulevičienė autoriaus vartotus germanizuotus, XIX amžiaus pabaigoje Rytų Prūsijos žemėlapiuose vartotus vietovardžius pakeitė dabar vartojamais. Autoriaus vartoti vietovardžiai pateikti priede.

Kaip knygos pratarmėje prisipažįsta garsus šalies gamtininkas Romas Pakalnis, kartą Vokietijoje (kur C. A. Weberio veikalas yra gerai žinomas) per mokslinę konferenciją jis buvo pristatytas taip: „O dabar jums pristatau tą laimingiausią žmogų, kuris vykdo tyrimus Aukštumaloje.“

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"