TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS

Atminimo deimantai iš mylimųjų pelenų

2013 06 11 6:00
Prof. R.Jankauskas minėjo ne vieną keistą ir mums neįprastą laidojimo būdą nuo seniausių iki dabartinių laikų. Ritos Stankevičiūtės (LŽ) nuotrauka

Pasaulyje atsiranda vis daugiau kompanijų, siūlančių iš kremuotų artimųjų palaikų ar bent plaukų sruogų sukurti atminimo brangakmenius. Vilniaus universiteto (VU) profesorius antropologas Rimantas Jankauskas tokią praktiką pavadino dar vienu ekstravagantišku pasirinkimu ir priminė, kad nuo seniausių laikų būta labai įvairių laidojimo būdų. Globalizacija ir moderniosios technologijos atveria dar didesnę įvairovę.

Pirmoji pasaulyje kompanija, pasiūliusi iš žmonių ar augintinių kremuotų palaikų susintetinti deimantus, buvo įkurta 2001 metais JAV ir pavadinta „LifeGem“ - „Gyvenimo brangakmenis“. Per penkerius metus jos paslaugomis pasinaudojo maždaug 1 tūkst. klientų. Vien 2006 metais įmonė gavo 7,5 mln. JAV dolerių pajamų. Dabar tokio pat pavadinimo įmonių veikia ir Jungtinėje Karalystėje, Kanadoje, Australijoje. Paslaugos siūlomos ne tik tūkstančiuose laidojimo namų, bet ir internetu.

Paminklas, prisiminimas, paguoda

„Sertifikuoti, aukštos kokybės deimantai, sukurti iš plaukų sruogų ar kremuotų palaikų, bus jūsų mylimų žmonių unikalaus gyvenimo paminklas, kasdienis prisiminimas, paguoda ir parama, kada tik reikės“, - skelbiama internetiniuose puslapiuose ir pateikiamas išsamus kainų sąrašas, įvertinant brangakmenio dydį, spalvą, formą. Pridedama ir gausybė padėkos laiškų, atplaukiančių iš tų, kurie tokius deimantus jau įsigijo.

"Atminimo brangakmeniai" kainuoja nuo 3 499 JAV dolerių už 0,20–0,29 karato (40-59 mg) iki 19 999 JAV dolerių už 0,90-0,99 karato (180-199 mg) sveriantį akmenį. Įmonė gali išgauti užtektinai išgrynintos anglies iš vieno žmogaus kremuotų palaikųir susintetinti iki 50 brangakmenių, sveriančių po vieną karatą (200 mg), arba iki 100 mažesnių deimantų. Likę palaikai grąžinami šeimai. Deimantų, pagamintų iš naminių gyvūnėlių pelenų, kaina yra tokia pat, tačiau pats augintinių dydis gali būti ribojantis veiksnys. Tokiu atveju, kai išgautos anglies neužtenka deimantui susintetinti, pridedama papildomos anglies.

Iš pelenų išgauta ir išgryninta anglis paverčiama grafitu. Tada prasideda deimanto sintetinimas taikant didelio slėgio terminį metodą. Jam reikia 1600-2000 laipsnių C temperatūros. Visas procesas nuo kremavimo iki brangakmenio gali trukti apie šešis mėnesius, kol gaunamas geltonos spalvos, ir maždaug devynis mėnesius - mėlynos spalvos deimantas. Nuo 2003 metų patobulintu sintezės metodu pradėta gaminti ir baltus (skaidrius), raudonus , žalius „atminimo brangakmenius“.

Siūlomos trys deimantų formos: apvali, kvadrato ir stačiakampio arba kvadarto nukirstais kampais. Ant brangakmenio lazeriu įrašomi identifikacijos duomenys. Klientas taip pat gauna išsamų deimanto aprašą ir jo autentiškumą patvirtinantį „LifeGem“ sertifikatą.

Tokia informacija pateikiama "LifeGem" internetiniuose puslapiuose. Kituose šaltiniuose užsimenama, kad brangakmenio kūrimo procesas, aprašomas „LifeGem“ rinkodaros literatūroje, ir techninis procesas, aprašomas gamintojų patentuose, turi kelis reikšmingus skirtumus. Dėl to yra kilę diskusijų tarp brangakmenių pramonės atstovų.

"Atminimo brangakmenių" pasirinkimas./lifegem.com nuotrauka

Šlovės grandinė

2007 metais „LifeGem“ atstovai paskelbė, kad baigtas kurti ir parduodamas aukcione Ludwigo van Beethoveno brangakmenis – mėlynas 56 karatų apvalus deimantas, pirmasis kada nors sukurtas iš žymios istorinės asmenybės palaikų. Tiksliau, trys deimantai buvo sukurti iš 130 mg anglies, išgautos iš 10 L.van Beethoveno plaukų sruogų, pridėjus dar papildomos anglies. Vienas iš trijų deimantų „eBay“ aukcione buvo įvertintas 100 mln. JAV dolerių, gautas pajamas paaukojant neturtingiems vaikams padėti, tačiau galiausiai buvo parduotas, kaip nurodoma „LifeGem“ svetainėje, už 202 700 dolerių. „The Telegraph“ rašė, kad kitas deimantas buvo atiduotas L.van Beethoveno plaukų sruogas pateikusiam kolekcininkui Johnui Reznikoffui, kad būtų saugomas Konektikuto universiteto archyve. Trečią deimantą pasiliko „LifeGem“. Jis pradės kolekciją "Chain of Fame" („Šlovės grandinė“).

Jau skelbiama apie "LifeGem" deimantus iš Michaelo Jacksono plaukų sruogų. Pasaulyje taip pat atsiranda vis naujų pavadinimų kompanijų, siūlančių pagaminti brangakmenius iš kremuotų artimųjų palaikų. Tarkim, „Algordanza“ - Šveicarijoje, „Heart-In Diamond“ ar „Phoenix-Diamonds" – Jungtinėje Karalystėje.

Ne tik laidojimas

VU Medicinos fakulteto Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedros profesorius R.Jankauskas pasakojo, kad istoriškai į laidojimą galima žvelgti kaip į higieninį žingsnį - palaikų atsikratymą, saugų jų padėjimą. Jau neandartaliečiai laidojo mirusiuosius urvuose.Tačiau kartu laidojimas visada buvo kai kas daugiau. Jis yra ir atsisveikinimo su brangiu žmogumi ritualas, gedėjimo apeigos. Mirties akivaizdoje ritualai tampa itin svarbūs ir stengiamasi išsaugoti laidojimo tradicijas. Jos labai lėtai keičiasi. Pavyzdžiui, Lietuva perėjo prie krikščionybės XV amžiaus pradžioje, tačiau pagonybės pėdsakų laidojant (į karstą įdėtų darbo įrankių ar bent peiliuką, monetų) galima atsekti iki pat XVII amžiaus. Šiuolaikiniai žmonės deklaruoja, kad yra netikintys, tačiau vis vien laidojami pagal bažnytines apeigas.

Daugybė būdų

Pasak antropologo, nuo seniausių laikų tradicinių laidojimo būdų būta įvairių. Sakysim, laidojimas žemėje: karste ar be karsto įkasant į duobę. Vieni guldydavo aukštielninkus, kiti sėdom arba beveik stačius, ant šono, veidu į vieną ar kitą pusę. Buvo svarbi ir kapo orientacija. Pagal krikščionišką tradiciją dažnai laidota galva į vakarus, kad būtų matyti tekanti saulė. Laidota ir žemės paviršiuje, pavyzdžiui, pilkapių tradicija, buvusi ir Lietuvoje. Patyrėme bent dvi kremacijos bangas: bronzos amžiuje, kai žmonių kūnai buvo deginami atliekant sudėtingus mirusiojo atsiskyrimo nuo gyvųjų ritualus, ir vėlyvajame geležies amžiuje, kai kremavimo paprotys pradėjo vėl iš naujo plisti maždaug nuo VI-VII amžiaus ir vyravo iki pat XIV amžiaus.

Kelis šimtmečius Lietuvoje buvo įsitvirtinęs stereotipas, kad mirusysis būtinai turi būti pašarvotas karste ir palaidotas žemėje. Dabar vis labiau ima plisti palaikų kremacija ir Bažnyčia šiam laidojimo būdui nebeprieštarauja. Jei žmogus tiki Dievą, jis žino, kad Visagalis bet kuriuo atveju prikels jį iš numirusiųjų, kad ir kokios būklės kūnas būtų.

Kitose kultūrose labai svarbus buvo mumifikavimo paprotys siekiant maksimaliai išsaugoti žmogaus kūną, reikalingą kitame gyvenime, prisikėlus iš numirusiųjų. Neeuropietiška tradicija, gyvavusi, tarkim, Pietų Amerikoje ikikolumbiniais laikais, buvo ekskarnacija - kaulų atskyrimas nuo minkštųjų audinių ir saugojimas tam tikroje gerbiamoje namų vietoje. Taip išreikšta meilė, atsidavimas, prieraišumas prie mirusiojo, išsaugotas gyvųjų ir mirusiųjų ryšys. Kai kuriose Polinezijos etninėse grupėse savotiškas laidojimo būdas buvo kanibalizmas. Pagal tų kultūrų pasaulėžiūrą gyvieji ir mirusieji visą laiką yra greta, o suvalgytas po mirties artimojo kūnas garantuoja tiesiog fizinį galių, tradicijos perimamumą iš protėvių į kitas kartas.

Tibeto tradicija – vadinamasis dangaus laidojimas, kai palaikai padedami aukštikalnėse ir juos sulesa paukščiai. Pesliams ir grifams atiduodami mirusieji parsų "tylos bokštuose", nes manoma, kad kūnas yra nešvarus ir taip apsaugoma žemė, ugnis nuo užteršimo. Nedidelė parsų grupė kilusi iš Irano ir iki šiol gyvena Indijoje. Įtakinga, turtinga ir išsilavinusi jų bendruomenė įsikūrusi Bombėjuje. Kai kurios Pietų Amerikos indėnų grupės kūnus palikdavo medžiuose. Toks laidojimo paprotys, kaip užsimenama Sovijaus mite, kadaise buvo ir Lietuvoje.

Mirusieji taip pat laidoti jūroje. Vikingų laikais - ir užkasami su laivais. Pavyzdžiui, Estijoje, Saremos saloje rasti du tokie grupiniai karių kapai. Vadinamieji pelkių žmonės liudija apie bronzos laikotarpio laidojimo būdą, labiau ritualinį aukojimą, tarkim, Skandinavijoje, kai kūnai būdavo įmetami į pelkes.

Neįprasta ekstravagancija

Tarp labiau neįprastų laidojimo būdų – džiovinimas šaltyje, galimas dabar taikant naująsias technologijas: žemoje temperatūroje staiga išdžiovinti palaikai pasidaro trapūs ir lengvai pavirsta į dulkes. Rezultatas beveik toks pat kaip kremacijos, tik šis būdas laikomas ekologiškesniu, nes neteršiama gamta. Kai kas jį renkasi Skandinavijoje.

"Šiuolaikinės technologijos leidžia dar labiau pasirinkti, - sakė prof. R.Jankauskas. - Pavyzdžiui, plastinavimas. Žmonės savo valios pareiškimu atiduoda kūną, kad jis būtų persunktas plastiku išsaugant formą. Kontroversiška Guntherio von Hagenso paroda pernai buvo atvežta ir į Lietuvą, tačiau trikdė, kad viskas vyko komercinėse patalpose, prekybos centre. Įstatymiškai žmogaus kūnas, jo dalys negali būti komercinio sandorio objektas, tačiau technologijos, kurios taikomos apdoroti kūnus, juos saugoti, vis dėlto kainuoja. Kitas dalykas, eksponuoti ne G. von Hagenso, o jo mokinio iš Kinijos darbai. Jiems kūnai gauti ne pagal Europos Sąjungos įstatymus. Pavyzdžiui, neatpažinti kūnai, nors tokiems tikslams būtina paties žmogaus valios pareiškimas. Kai kas mano, kad taip prisideda prie mokslo. Kai kuriais atvejais yra ir savotiškos tuštybės – išsaugoti savo kūną tokia neįprasta, ypatinga forma dešimtmečius ar net šimtmečius."

Tam tikros ekstravagancijos atvejai - pasirinkimas, kad kūnas būtų ištirpdytas cheminėmis medžiagomis ir pasklistų gamtoje, visiškai susiliedamas su ja. Keista ir neįprasta ekstravagancija, pasak antropologo, - ir papuošalai iš kremuotų artimųjų palaikų. Tačiau jei to nedraudžia įstatymai, žmogaus teisė apsispręsti. Svarbu ir intencija, kaip yra sakęs vienas vyskupas. Jei ji gera, suprantama ir pateisinama, negali būti laikoma mirties niekinimu.

Išnykstant be pėdsako

Lietuvoje Žmonių palaikų laidojimo įstatyme numatytas kapo ramybės laikotarpis – 25 metai. Vėliau ta vieta, jei nėra kitų aplinkybių ir kapas neprižiūrimas, gali būti vėl panaudojama. Pavyzdžiui, Graikijoje, Atėnų kapinėse, laidojama laikinai, maždaug penkeriems metams. Tada palaikai iškasami, sudedami į metalo dėžutes su nuotrauka, vardu ir pavarde ir laikomi koplyčioje. Galima aplankyti, uždegti žvakutę. Palaikų saugojimas mokamas. Kai nebėra kam mokėti - keliauja į bendrą duobę. Žemė kapinėse irgi kainuoja. Pasaulyje beveik visur mokama už kapavietes. Lietuvoje vieta laidojimui suteikiama neatlygintinai.

Žmonių palaikų laidojimo įstatyme taip pat numatytas jų laikymas kolumbariumuose, reglamentuotas ir kremuotų palaikų išbarstymas. Prof. R.Jankauskas prisiminė dar prieš porą dešimtmečių Čekijos kapinėse matytą gražią pievelę: viduryje stovi plokščia vaza, į ją supilami palaikai išpustomi vėjo.

Mūsų tradicijos šiuo metu ir nuostatų, pasak antropologo, nereikėtų laikyti vienintelių teisingų. Kitų kultūrų visai kiti laidojimo būdai atitinka jų pasaulėžiūrą ir turi savo paaiškinimą. Tai nebūtinai turi būti mums priimtina, tačiau turime pamėginti bent suprasti.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"