TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS

Būti Lietuvoje daugiau prasmės

2014 10 01 6:00
Fiziko ir literato dr. Audriaus Alkausko manymu, mokslas ir kultūra turi eiti kartu. Ritos Stankevičiūtės (LŽ) nuotrauka

Fizikas teoretikas dr. Audrius Alkauskas prieš keturis mėnesius grįžo į Lietuvą po 12 metų, praleistų Šveicarijoje ir JAV, nes yra įsitikinęs, kad tai, kas bus pasiekta gimtajame krašte, turės didesnę svarbą. Ir pačiam smagiau, kai nuveikti darbai atitenka Lietuvai.

"Daug mokslininkų norėtų grįžti, tačiau nežino kaip. Šiek tiek uždara sistema. Kalbiesi su tais, su anais žmonėmis. Žinai, kad grįši ne tomis pat sąlygomis net ne finansiniu, bet tiesiog orumo požiūriu. Nėra tikrų konkursų, kad laimėtų geriausieji. Išeina kuris nors profesorius į pensiją, grandinėlė tiesiog pasislenka į viršų. Tektų laukti "savo eilės". Man pasisekė, nes sutikau žmonių, kurie sudarė galimybes grįžti. Galiu startuoti puikiomis sąlygomis ir viskas dabar nuo manęs priklauso", - kalbėjo Fizinių ir technologijos mokslų centro vyresnysis mokslo darbuotojas dr. A. Alkauskas.

Pastaruosius kelerius metus mokslininkas dirbo Kalifornijos universitete Santa Barbaroje. Ten viskas taip sutvarkyta, malonu ir gražu, kad sugrįžęs į Vilnių dr. A. Alkauskas vis neištveria - pakelia numestą šiukšlę. Tačiau mintyse formuluoja ne tai, kas nepatinka, o tai, ką galima pagerinti.

"Vakaruose žmonės per daugelį metų susitvarkė. Lietuvoje ne viskas taip blizga ir gali jausti, kad daugiau prisidedi, keiti, turi didesnę įtaką. Nesinaudoji vien tuo, kas jau kitų sukurta. Ir pakelti šiukšlę nesunku iš tikrųjų, - juokėsi sugrįžėlis. - Jei visi bent kas savaitę po maišiuką surinktų, būtų daug gražiau."

Dvynių pasirinkimas

Iš Anykščių kilęs A. Alkauskas, kaip ir brolis dvynys Giedrius, mokėsi Jono Biliūno vidurinėje mokykloje, vėliau - Kauno technologijos universiteto gimnazijoje. Dukart tapo Lietuvos moksleivių fizikos olimpiadų nugalėtoju, dukart - Lietuvos jaunųjų filologų konkurso laureatu, tačiau pasirinko studijuoti fiziką.

"Viskas prasidėjo nuo matematikos ir astronomijos, - pasakojo A. Alkauskas. - Mokykloje matematika pradedama dėstyti labai anksti ir vaikai iš karto jaučia, kuris jai gabus. Tiesiog patinka, smagu. Vėliau susidomėjau astronomija: stebėjau žvaigždes, studijavau žvaigždynus, skaičiau įvairias knygeles. Taip po truputėlį atėjo fizika. Broliui Giedriui irgi labai patiko matematika, jai skyrė daugiau laiko, todėl aš pasirinkau fiziką, kad nebūtume toje pat srityje. Kita vertus, kai galvoji apie fiziką, galvoji ir apie matematiką, bet kartu - kaip tai atitinka gamtą. Man patinka tokia sąsaja su realiu pasauliu."

Su draugais Šveicarijos kalnuose. / Asmeninio archyvo nuotrauka

G. Alkauskas baigė matematikos studijas Vilniaus universitete (VU), doktorantūrą - Notingamo universitete, Jungtinėje Karalystėje. Pusę metų dirbo Maxo Plancko institute Vokietijoje, metus - Austrijos "Bodenkultur" universitete Vienoje. Dabar yra VU Matematikos ir informatikos fakulteto Matematinės informatikos katedros vyresnysis mokslo darbuotojas. Taip pat kuria muziką. Yra išleidęs dvi kompaktines plokšteles.

A. Alkauskas po fizikos studijų VU tęsė doktorantūrą Bazelio universitete Šveicarijoje. Beveik penkerius metus dirbo Šveicarijos federaliniame technologijos institute Lozanoje. Nuo 2011 metų buvo Kalifornijos universiteto Santa Barbaroje mokslo darbuotojas. Šiemet birželį grįžo į Lietuvą.

Mąstant apie reiškinius

"Studijos buvo puikus metas. Labai įdomu plačiai mąstyti, kai nėra jokios skubos, būtinybės tuoj pat pasiekti rezultatų. VU fundamentalioji fizika labai gerai dėstoma, bet atėjo metas, kai pradėjau kreiptis į dėstytojus su savo idėjomis ir pajutau, kad nesulaukiu palaikymo. Kitokios erdvės atsivėrė Danijoje, - prisiminė A. Alkauskas magistro studijų pusmetį Kopenhagos universitete. - Staiga atsiskleidė naujoji fizika, šiuolaikiniai moksliniai tyrimai, ir viskas visiškai kitaip pasirodė."

Magistrantas turėjo du vadovus: prof. Antti-Pekka Jauho, dirbantį Danijos technikos universitete, ir prof. Karsteną Flensbergą iš Kopenhagos universiteto. A. Alkauskas pasirinktoje srityje - teoriniai kietojo kūno fizikos, puslaidininkių fizikos aspektai - norėjo likti ir baigęs magistro studijas, todėl doktorantūrą tęsė Bazelio universitete. Buvo paskutinis žymaus teoretiko superlaidininkų srityje prof. Alexio Baratoffo studentas. Garbaus amžiaus mokslininką papildė daug jaunesnis ir veržlesnis kolega prof. Christophas Bruderis.

"Alexis man buvo mokslininko idealas. Jis be galo gilinasi, neskuba, vis klausinėja. Mėgsta mąstyti apie reiškinius. Kartais doktorantui tai nėra gerai, nes jis neturi daug laiko, bet aš iš jų abiejų labai daug išmokau. Taip išėjo, kad buvau doktorantas tuomet dar naujame Bazelio universiteto Fizikos instituto nanotechnologijų centre, todėl daug bendravau ir su eksperimentuotojais", - pasakojo fizikas teoretikas.

Nuo pat nanotechnologijų atsiradimo siekta turėti puslaidininkį - atskirą molekulę. Ji tarp dviejų metalinių elektrodų gali veikti kaip mažutis diodas: į vieną pusę praleidžia srovę, į kitą - ne. Tikslas pasiektas tik laboratorijose. Tokių prietaisų iki šiol dar nėra. Tačiau pirmiausia, pasak dr. A. Alkausko, reikia suprasti, kaip molekulė sąveikauja su metalu. Būtent Šveicarijoje IBM mokslo padalinyje XX amžiaus devintojo dešimtmečio pradžioje buvo išrastas tunelinis skenavimo mikroskopas (STM), leidžiantis skenuoti paviršių tarsi adata plokštelėje ir matyti atskiras molekules. Tame procese dalyvavo ir prof. A. Baratoffas. Vėliau išrastas atominės galios mikroskopas, taip pat leidžiantis matyti pavienes molekules. Bazelyje buvo labai stipri tunelinio skenavimo ir atominės jėgos mikroskopų tradicija. Nanotechnologijų centre dirbo daug žmonių plėtodami ir teoriją, ir eksperimentus.

"2000 metų pradžioje technologija gerokai patobulinta ir jau aiškiai buvo galima matyti, kaip molekulės susitvarko, - sakė A. Alkauskas. - Mano tikslas buvo teoriškai suprasti, kodėl molekulės taip susitvarko, kokiu būdu sėda ant metalo, kaip persiskirsto elektronų tankis, kinta energija, energetika. Teorinis molekulių modeliavimas ant paviršiaus glaudžiai buvo susijęs ir su daromais eksperimentais."

Įžvelgti dėsningumai

Mokslininkas liko Šveicarijoje ir per podaktarinę stažuotę, tačiau nuo molekulinės elektronikos nutolo. Šveicarijos federaliniame technologijos institute Lozanoje perėjo į puslaidininkių sritį. Su vadovu prof. Alfredo Pasquerello sutarė, kad tyrinės dielektrikus ir puslaidininkius bei defektus puslaidininkiuose.

Su kolegomis Fizinių ir technologijos mokslų centre. / Asmeninio archyvo nuotrauka

"Labai gerai keisti sritis, - įsitikinęs dr. A. Alkauskas. - Dažnai būna, kad iš vienos srities, jei ją gerai pažįsti, gali greitai rasti analogijų ir įžvelgti kitoje tai, ko neįžvelgė žmonės, pripratę prie tam tikrų rezultatų ir nemąstantys kitaip. Aš iš karto pajutau, kad defektai puslaidininkiuose ir molekulės - labai panašios sistemos teorinių rezultatų požiūriu. Tikslinant kvantinės mechanikos skaičiavimų metodus, jų aprašymą, defektai elgiasi lygiai taip pat, kaip ir molekulės."

Defektai puslaidininkiuose, kaip aiškino fizikas, yra kristalinės gardelės "nešvarumai". Tokios tvarkingos sistemos kaip kristalinė gardelė nebus funkcionalios, puslaidininkius reikia kaip nors paveikti, pavyzdžiui, vienu priemaišiniu fosforo arba boro atomu, kad nebūtų vien gražiai susitvarkę silicio atomai. Jei ta "nešvara" kontroliuojama, atsiranda funkcionalumas, puslaidininkiniai prietaisai, dėl kurių veikia ir mūsų telefonai.

"Teorija vis tikslinama. Man pavyko įrodyti, kad lygiai tokie pat dėsningumai, kurie atsiranda vis tiksliau aprašant kokią nors molekulę, turi galioti ir defektams. Dabar galima kur kas tiksliau aprašyti tas sistemas ir praktiškai lyginti su eksperimentais, - kalbėjo dr. A. Alkauskas. - Anksčiau teorija vilkosi iš paskos. Eksperimentuotojams, gaminantiems naujus prietaisus, ji net nebuvo įdomi, nes neatitiko eksperimentų. Labai gerai, kad teorija jau priekyje, ypač turint omenyje, kad puslaidininkiniams prietaisams reikia vis naujų medžiagų. Ateityje bus didesnė puslaidininkių įvairovė. Kuo sudėtingesnė medžiaga, tuo daugiau joje "nešvarumų", tuo labiau reikia teorijos."

Kas svarbu

Dar dirbdamas Lozanoje lietuvis skaitė pranešimą vienoje konferencijoje Naujojoje Meksikoje, JAV, ir buvo pakviestas prof. Chriso G. Van de Walle'o kartu dirbti Kalifornijos universitete Santa Barbaroje. Ten dar labiau išsikristalizavo dr. A. Alkausko tyrimų sritis - teorinis nespindulinių procesų modeliavimas defektuose.

"Mėgstu labiau tobulinti skaičiavimų metodus negu pritaikyti juos praktiškai. Kita vertus, žinojau, kad grįšiu į Lietuvą ir negaliu konkuruoti rezultatų generavimu su didelėmis grupėmis. Kol kas neturiu didelių kompiuterinių išteklių ir man nepatinka tiesiog kepti rezultatus. Reikia rasti sritį, kurioje esi pats geriausias pasaulyje", - sakė mokslininkas, pasirinkęs plėtoti metodologiją, kurią būtų galima pritaikyti daugelyje sistemų. Šiuo požiūriu fizikui teoretikui padėjo ir stiprios sąsajos su matematika.

"Amerika - energinga šalis. Aplinka savaime kelia. Tačiau pajutau, kad atsiranda tarsi pats sau buvimas. Svarbu tik tai, ką tu padarei. Toks beprasmis degimas, - sakė sugrįžėlis. - Būti Lietuvoje man daugiau prasmės. Jei padarysi atradimą Amerikoje ir Lietuvoje, jis turės nevienodą reikšmę, nes čia pirmiausia žmonės, dėl kurių stengiesi, kurie svarbūs, suteikia gyvenimui prasmę."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"