Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATAŠVIETIMAS
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
MOKSLAS IR IT

Būti mokytoju

 
2016 11 12 6:00
Antanas Kalinauskas: "Esu iš tų mokytojų, kurie niekada nekelia balso prieš triukšmaujančius vaikus. Mokinys yra laisvas, tačiau turi suvokti, kad jis pamokoje." 
Antanas Kalinauskas: "Esu iš tų mokytojų, kurie niekada nekelia balso prieš triukšmaujančius vaikus. Mokinys yra laisvas, tačiau turi suvokti, kad jis pamokoje."  Zitos Stankevičienės nuotrauka

Tautinės mokyklos kūrėjos, mokslų daktarės Meilės Lukšienės (1913 – 2009) premijos skyrimo komisija paskelbė laureatą. Šiais metais juo tapo trisdešimt vienų metų Alytaus Dzūkijos pagrindinės mokyklos fizikos mokytojas Antanas Kalinauskas. „Mokytojas esi ne vien mokykloje, bet ir už jos sienų“, – „Lietuvos žinioms“ sakė pedagogas.

– Meilė Lukšienė – viena Lietuvos švietimo reformos kūrėjų. Ką žinojote apie jos inicijuotas idėjas? Studijų metais turbūt girdėjote, kalbėjote?

– Iš tikrųjų apie M. Lukšienę žinojau gana mažai. Nenuostabu, nes mano mokymosi kelias buvo šiek tiek kitoks nei daugumos pedagogų. Iš karto neįgijau mokytojo kvalifikacijos. Šiaulių universitete baigiau fiziką, vėliau Vilniaus universiteto Pedagogikos centre tęsiau studijas ir tik tada tapau fizikos mokytoju.

Kai Alytaus Dzūkijos pagrindinės mokyklos direktorė Vilija Sušinskienė ir pavaduotoja ugdymui Silva Balčiuvienė pasiūlė (visaip spaudė, įkalbinėjo – labai joms ačiū!) dalyvauti konkurse, pažvelgiau į tai skeptiškai. Pasak vadovių, mano požiūris panašus į M. Lukšienės.

Atrodė, elementarus dalykas: dirbu, gyvenu, elgsena – nieko ypatinga… Galbūt mano pamokų struktūra ir elgesys su mokiniais kiek kitoks. Esu iš tų mokytojų, kurie niekada nekelia balso prieš triukšmaujančius vaikus.

Manau, svarbiausia – išugdyti supratingumą, kaip reikia elgtis. Ne tokį – mokytojas riktelėjo, ir visi iš baimės tirtėdami nutilo. Mokinys yra laisvas, tačiau turi suvokti, kad jis pamokoje.

Vaikas pakelia ranką klausti mokytojo, ar gali nueiti į tualetą. Keistai atrodo… Atsistojai ir išėjai iš klasės, jeigu tau tikrai to reikia. Paprastas dalykas.

Kai pradėjau dalyvauti seminaruose, į užsiėmimus ėmiau žiūrėti visai kitomis akimis. Juk seminarai mokytojams – savotiškos pamokos. Į viską pažiūri iš šalies, įvertini. Dėstytojas stovėdamas prieš auditoriją kantriai laukia, kol mokytojai nutils. Juk nerėkauja. Reikia nepamiršti, kad vieni iš kitų mokomės susikalbėjimo meno. Daug laiko su mokiniais praleidžiu ir po pamokų. Jie žino – jei reikia pagalbos, visada gali kreiptis. Gal dėl to santykiai nėra tokie griežti, labiau paremti supratingumu.

Alytaus Dzūkijos pagrindinės mokyklos fizikos mokytojas Antanas Kalinauskas. /Zitos Stankevičienės nuotrauka
Alytaus Dzūkijos pagrindinės mokyklos fizikos mokytojas Antanas Kalinauskas. /Zitos Stankevičienės nuotrauka

– M. Lukšienės premija pedagogams skiriama už demokratiškumo, bendruomeniškumo, pilietiškumo, tautiškumo, humanizmo ir kūrybiškumo idėjų įgyvendinimą bei sklaidą. Kaip jaučiatės gavęs šį apdovanojimą?

– Gana keistai. Kartais pagalvoju, už ką gavau premiją? Įsigilinęs suprantu, kad už labai paprastą dalyką – žmogiškumą. Deja, ne visi tuo gyvena... Mokytojas esi ne vien mokykloje, bet ir už jos sienų.

Nesuvokiu, kaip galima užrakinus klasės duris pamiršti savo priedermę. Esą nieko neklauskite, man pertrauka ar darbo dienos pabaiga. Per pertraukas su mokiniais atlieku begalę darbų. Juk nepasakysi vaikui: „Palauk, dabar einu arbatos išgerti.“ Kitą kartą jis į tave nesikreips, neprašys pagalbos. Aišku, sunku. Tačiau mokykla yra mokykla. Viskas vyksta greitai, čia ir dabar...

Antanas Kalinauskas - Meilės Lukšienės premijos laureatas. /Asmeninio albumo nuotrauka
Antanas Kalinauskas - Meilės Lukšienės premijos laureatas. /Asmeninio albumo nuotrauka

Norint mokytojauti reikia suaugti

– Kodėl tapote pedagogu?

– Retas mokinys baigęs mokyklą nori tapti mokytoju. Juk, atrodo, mokykloje praleista nemažai laiko, daug mokytasi, patirta vargo. Eiti į mokyklą? Tikrai ne! Tuo metu tiesiog nesuvoki, kad ateiti į mokyklą dirbti – visai kas kita. Pamokas ir patį mokymąsi gali paversti daug įdomesniu, gyvesniu procesu.

Savo gyvenimą siejau su dviem sritimis: lengvaatlečių sportu (buvau vidutinių ir ilgų nuotolių bėgikas) ir fizika. Aktyviai sportavau nuo vaikystės, bet būdamas dvyliktokas supratau, kad iš sporto šiais laikais neišgyvensi. Reikia atiduoti daug jėgų, o jei sveikata išduos – liksi be nieko. Pasirinkau fiziką. Tikrai nenorėjau būti mokytoju.

Tėvai nėra įgiję aukštojo išsilavinimo. Tėvelis baigė aštuonias, mama – vienuolika klasių. Esu iš didelės šeimos. Turiu tris brolius ir dvi seseris. Tėvų tikslas buvo visus mus išmokslinti, nes jie tokios galimybės neturėjo. Tiesa, vienam broliui nepavyko: įstojo, mokėsi, vėliau nutarė, kad studijos – ne jam. Tačiau tėvų svajonė iš dalies buvo įgyvendinta.

Šiauliuose susipažinau su būsima žmona Irma. Ji, baigusi matematikos-informatikos studijas, dirbo mokytoja. Irma mane ir įtikino, kad pedagogo darbas anaiptol nėra toks baisus, kaip gali pasirodyti, paskatino keisti profesiją. Pamaniau, kodėl ne? Norint mokytojauti reikia suaugti.

Gimiau ir augau Alytuje. Nuo savo gimtojo miesto nebuvau labai nutolęs. Tik ketverius studijų metus. Kodėl pasirinkau Šiaulius? Taip susiklostė. Dažnai pajuokauju, kad baigus mokyklą reikia pabėgti kuo toliau nuo tėvų.

Prieš tapdamas mokytoju jau buvau dirbęs, išbandęs skirtingas sritis. Manau, tai pranašumas. Turėjau požiūrį į darbą. Įstojęs į Šiaulių universitetą iškart pradėjau dirbti, nes gausiai šeimynai nėra lengva išgyventi. Šiaulių dramos teatre po paskaitų visus ketverius metus buvau šviesos dailininku. Parvykęs į Alytų įsidarbinau parduotuvėje.

– Dabar Alytaus Dzūkijos pagrindinėje mokykloje mokote vaikus fizikos. Taip pat dirbate su specialiųjų poreikių vaikais kūrybos draugijoje „Guboja“, ugdote konstravimo įgūdžius. Koks tai užsiėmimas?

– Popamokinė veikla. Mokykloje yra sudarytos galimybės įgyti tam tikrų įgūdžių. Ne vien konstruojame, užsiimame ir kiek platesne veikla – savitu pasaulio pažinimu. Tokie vaikai neturi fizikos, kaip mokomojo dalyko, su pasauliu jie susipažįsta tyrinėdami: ardydami, taisydami arba tiesiog stebėdami pokyčius...

Savo, kaip mokytojo, kelią pradėjau su specialiųjų poreikių turinčiais vaikas. Mokiau juos matematikos, vėliau – kūno kultūros. Man nebuvo sunku. Daug laiko praleidau su šiais vaikais.

Zitos Stankeviočienės nuotrauka
Zitos Stankeviočienės nuotrauka

Mėgsta žvejoti

– Tiksliųjų mokslų atstovai – sausi nuobodos? Koks jūsų laisvalaikis? Gal esate savo viduje atradęs tų kitų, lyrinių savybių?

– Studijavome filosofiją, tad mums priklauso filosofuoti. Niekur nuo to nepabėgsime. Mėgstu piešti. Fizikas ir menininkas – viena kitai artimos sąvokos. Brėžinių braižymas irgi savitas piešimas. Tačiau mano laisvalaikis daug paprastesnis – mėgstu žvejoti. Su skautais įsirengiame stovyklas gamtoje, dalyvaujame renginiuose. Skautai – visuomeninė savanoriška vaikų ir jaunimo neformalaus ugdymo, ne pelno siekianti organizacija, tad visi noriai savanoriaujame.

Kai gyvenau Šiauliuose, labai trūko gamtos. Vien dėl unikalios aplinkos grįžau į Alytų. Dzūkija – toks žalias kraštas! Esu pripratęs gyventi prie miško, be jo neįsivaizduoju savo gyvenimo. Gyvenimas mieste, tarp daugiabučių – ne man.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR IT
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataŠvietimasTrasaKarjera
Žmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"