TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS

Buvęs agronomas vis dar vaikšto po laukus

2011 03 09 0:00
Radviliškio apylinkės lyg ir neįspūdingos, bet gražių vaizdų R.Petrikas randa ir ten.
Rimanto Petriko nuotrauka

Radviliškyje gyvenantis fotomenininkas Rimantas Petrikas per atsitiktinumą buvo tapęs agronomu. Tačiau greit šį darbą pamiršo laukuose pasinėręs į mistišką fotografijos pasaulį. Svarbiausia jam - pastebėti tai, ko kiti aplink nepastebi.

Jo dokumentinių ir meninių nuotraukų parodos eksponuotos įvairiuose šalies miestuose. Naujausioji, skirta Lietuvos nepriklausomybės 20-mečiui, pastarąjį pusmetį apkeliavo visas Radviliškio rajono seniūnijas ir netrukus bus atidaryta rajono centre.

Agronomo profesiją, kurios dar sovietmečiu išmoko Lietuvos žemės ūkio akademijoje, R.Petrikas seniai iškeitė į neramų fotoreporterio darbą.

"Kai buvau agronomas, po laukus vaikščiojau su aparatu ant kaklo. Kolūkių pirmininkams tai nepatiko, jie sakydavo: "Fotografuok, kai būna šventės ar šiaip kas gero, bet kam tau fotoaparatas kasdien?" Mėgdavo, kai paveiksluodavau juos rugių laukuose, tačiau negalėdavo pakęsti, jei įamžindavau ką nors negero. Tad teko atsisveikinti su agronomo duona", - jaunystę prisimena R.Petrikas.

Cirulio stebuklas

Gimęs ir augęs Telšių rajono Brizgų kaime prie skaidraus Šventupio upelio, Rimantas fotografija susižavėjo dar vaikystėje. "Kai jau pradėjau nešioti kelnes ne su petnešomis, o kaip tikras vyras, mama pasakė: "Jau didelis esi, greit pas mergaites eisi, reiktų padaryti tavo nuotrauką." Pamaniau: mergaitės yra gerai, o nuotrauka - baisu. Bene ją darys kaip mano tetai, kurios atvaizdą iš Amerikos laiške mūsų šeimai atsiuntė? Ji skarele apsigobusi, rankeles pamaldžiai sudėjusi ir nė krust, kad ir kiek žiūrėtum, tai negi ir man taip bus?" - pasakoja Rimantas.

Brizgų kaime gyveno toks Cirulis, nežinia, pavardė tai buvo ar pravardė, nes Žemaitijoje taip vadina arba vyturius, arba mažus gaidžiukus, o šis vyras buvo nedaug aukštesnis už stalą. Cirulis gerai taisė laikrodžius ir fotografavo. Jei kam vestuvės ar laidotuvės, tai ir lekia kviesti Cirulį. Taigi atėjo jis ir Rimanto nuotraukos daryti. Pašnekovui išplaukia prisiminimai, kaip paėmė jį už rankos Cirulis ir tarė: "Einam ieškoti fono." Žygiavo, žvalgėsi, kur tas fonas ir kaip jis atrodo. Pagaliau sustabdė: "Dabar darysim fokusą." Vaikiui dar įdomiau tapo, mat kai į daržinę kaime atveždavo kiną, jį parodęs mechanikas eidavo pas Marytę ir jie užsidarę kamaroje darydavo, kaip kaimo žmonės tada sakydavo, fokusus, o vaikus motinos nugindavo, kad nežiūrėtų.

Cirulis paliepė: "Žiūrėk čia - paukštelis išskris", o pats palindo po gūnia prie didelio aparato su dumplėmis. Išsižiojusį, besidairantį paukščio ir nufotografavo. Bet labiausiai toje nuotraukoje, kurią Cirulis atnešė gal po pusmečio, Rimantą nustebino tai, kad trobą, kiemo vartus ir visa kita įamžino labai tiksliai. Kiek kartų ligi tol pats piešdavo tuos vaizdus - ne taip gerai išeidavo...

Tada fotografas Cirulis pasirodė tarsi stebukladarys, o fotografija - stebuklas, mistinė paslaptis. Tokia ji išliko R.Petrikui ligi šiol.

Pasiskundė laikraščiui

Mokydamasis penktoje klasėje parašė į tuometį laikraštį "Lietuvos pionierius", kad jų mokykloje šiaip viskas gerai, tiktai automobilininkų būrelio nėra. Kai laikraštis pastabą išspausdino, pasikvietė penktoką mokyklos direktorius ir pradėjo tartis kaip su dideliu: "Automobilininkų būrelis - gerai, bet nepigu, reikia mašinos. O gal įsteikime fotografijos būrelį? Ar nerašysi į laikraštį, kad negerai?" Rimantas apsidžiaugė. Taip atsirado mokykloje fotomėgėjų būrelis.

Tačiau valdiškas fotoaparatas buvo tik vienas. Daugelis būrelio narių netrukus didžiavosi nuosavais, mat turtingesnių tėvų vaikai buvo, o Rimantas - anksti netekęs tėvo. Augino per žiemą triušius, pavasarį pardavė jų kailius - vis tiek pinigų aparatui neužteko. "Parėjau nusiminęs, mamai pagailo, prikrovė "terbelę" kiaušinių ir sako: "Nunešk zakristijonui, pinigų neprašyk, bet ir neskubėk išeiti." Taip ir padariau. O pas zakristijoną vyrai prie butelio sėdi. "Dievas pasiuntė mums kiaušinių!" - apsidžiaugė jie. Vienas davė kapeikų, kitas jį subarė, kodėl tiek mažai, ir rublį ištiesė, zakristijonas dar pridėjo", - prisimena pašnekovas. Fotoaparatas "Liubitel", kurio labai norėjo ir kuris seniai gulėjo Alsėdžių parduotuvėje, kainavo, regis, 10 rublių. Ankstų rytą vaikis jau laukė, kol atidarys parduotuvę, ir dar į pirmą pamoką spėjo.

Įsėdo ne į tą autobusą

Kodėl vis dėlto nusprendė tapti agronomu? "O kuo dar galėjau būti anais laikais kaime gyvendamas, jei žinojau, kad esu per silpnas ir sėti, ir pjauti?" - prisipažįsta. Tiesa, pirmiausia važiavo į Klaipėdą, mat ten buvo profesinė technikos mokykla, kurioje mokėsi skardininko specialybės ir gaudavo nemokamą maitinimą, aprangą, net batus.

Gal ir būtų tapęs skardininku ir laipiojęs stogais, bet skubėdamas įsėdo ne į tą autobusą - šis pasuko į kitą pusę. Važiuoja pro grafo Tiškevičiaus rūmus, kur buvo Sodininkystės technikumas. "Matau pro langą - jaunuoliai prie augalų palinkę, dėstytoja kažką aiškina. Aš ir pats mėgau sodininkauti, kaime mane Mičiurinu pravardžiavo, turėjau savo sodelį, skiepydavau medžius. Išlipau tada technikumo stotelėje ir įstojau į jį. O atitarnavęs kariuomenėje baigiau ir agronomiją", - prisipažįsta pašnekovas.

Apie tai, kaip Rimantui sekėsi būti agronomu, jau pasakojome. Palikęs Žemaitiją, prieš daugiau kaip tris dešimtmečius jis įsidarbino Radviliškio rajono laikraščio redakcijoje.

Pirmosios užduoties fotomenininkas lig šiol negali pamiršti: reikėjo nufotografuoti Baisogalos melžėjas pirmūnes. Davė redaktorius aparatą, fotojuostą. Šią įsikišo į kišenę, o aparatą pasikabino ant kaklo. Nuvažiavęs išrikiavo melžėjas, ir šiaip jas paveikslavo, ir kitaip. Fotoaparato skaitiklis jau per 40 kadrų rodė, nors turi būti 32... Grįžęs čiupt už kišenės - juosta tebėra ten, o ne aparate!

"Prisipažinau šefui, kad šnipštas išėjo. Jis - ir dabar matau tą vaizdą - išbalo kaip popierius ir kaip kėlėsi nuo kėdės įsitvėręs stalo, tai ir stalas kartu su juo kilo, kilo..."

Movė Rimantas vėl į Baisogalą. Kolūkio partinės organizacijos sekretorius nuramino: jeigu melžėjos klaus, pasakyk, kad katinas ryškalus išpylė. Bet jos neklausė - reikia, tai reikia, papozavo iš naujo.

Gražuolė malūnininkė

Nuo to laiko išspausdinta daugybė R.Petriko įamžintų vaizdų. Visokių ir apie viską. "Būdavo - taip sunegaluodavau, kad vos paeidavau, bet kai prireikdavo fotografuoti - atsigaudavau. Matyt, sergu priklausomybe nuo fotografijos", - prisipažįsta pašnekovas ir šypsodamasis vėl panyra į prisiminimus.

"Liepė surasti medžiagos apie socialistinį lenktyniavimą, nors ta tema visiems buvo įgrisusi iki gyvo kaulo. Nuvažiavau, regis, į "Artojo" kolūkį, paaiškinau pirmininkui, ko ieškau. Tas aimanuoja - tai kad tu jau čia viską ir ne kartą fotografavai. Bet pagalvojęs pridūrė: "Čia netoliese yra malūnininkė. Vyras malūnininkas - ne naujiena, bet moteris. Ji su niekuo nelenktyniauja, bet yra simpatiška... Ar tinka?" - juokiasi prisiminęs. Kur netiks - lekia pas ją. Atėjo - tikrai gražuolė, bet baltutėlė nuo miltų, drovisi, kaip čia ją tokią miltuotą fotografuosit? "Nieko tokio, - ramino Rimantas, - štai nudulkinsiu miltus ir bus gerai." Ir valė juos nuo moters, paskui stvėrė aparatą. Nuotrauka išėjo normali, bet netrukus kolūkyje pasklido kalbos, neva Petrikas... na suprantat, kaip vietos vyrai visa tai pavadino.

Sovietai pabūgo viešumo

Surimtėjęs Rimantas svarsto, kad dėl savo pomėgio gal ir daugiau ką gero yra padaręs, ne tik nuotraukų. Pavyzdžiui, atgimimo laikais, kai mitinguota prie komunistų valdžios būstinių, galbūt jo fotoaparatas apgynė mitinguotojus.

"Susirinko minia žmonių prie Radviliškio rajono komunistų partijos komiteto ir skanduoja šūkius: "Laisvė", "Okupantai - lauk" ir panašiai. Ir matom: atžygiuoja iš šoninės gatvelės sovietų kareivių būrys, pasuko tiesiai į mus. Žmonės nežino, bėgti ar vis dar protestuoti, aš taip pat nutirpęs iš baimės tuos kareivius fotografuoju, o nugarą šaltis krečia.

Pamatęs fotoaparatą, karininkas mitinguotojams atidavė pagarbą ir būrys nužygiavo tolyn. Vėliau aiškinta, neva kareiviai ėję į miesto pirtį, tačiau ji visai kitoje miesto vietoje, be to, tada buvo ne pirties diena, ir apskritai dalinys turėjo savo pirtį", - mena Rimantas.

Kai sovietų karinis dalinys kraustėsi iš savo bazės Linkaičių miške greta Radviliškio į Rusiją, R.Petrikas tuoj nuskubėjo į ligi tol neprieinamą vietą. Karininkai nedraudė fotografuoti, net ragino: "Įamžink viską, kad išliktų, nes greitai grįšime." Rimantas fotografavo net angarus, kur buvo saugomi branduoliniai ginklai. Dabar toje vietoje - jau Lietuvos kariuomenės valdos ir ten vėl nebepateksi.

Atkūrus nepriklausomybę, iš apleistų šulinių, Radviliškį supančių pelkių buvo traukiami, iškasami ir laidojami pokariu nužudytų partizanų palaikai. R.Petrikas ir tai įamžino. Kartais pastebėdavo kasėjų akyse įtarumą, mat rajono laikraščio, kuriame Rimantas dirbo, pavadinimas tuo metu dar buvo "Komunizmo aušra".

"Nemėgstu fotografuoti tik laidotuvių ir vestuvių. Laidotuvėse pradedu ašaroti kartu su velionio artimaisiais, o vestuvėse pernelyg linksma, išblaivėję žmonės gėdisi savo atvaizdo. Be to, esu visai nemadingas - negeriu ir nerūkau", - juokauja Rimantas.

Kadaise rūkė, tačiau sykį žmona suskaičiavo: už rūkalams išleistus pinigus per keletą mėnesių išeitų kaip tik toks objektyvas, apie kurį svajoja, ir pasiūlė - nerūkyk ir nusipirksi. "Šitaip įsigijau visą objektyvų rinkinį, o netrukus pajutau, kad ir rūkyti nebenoriu, galiu jau nebedusdamas užlipti į penktą aukštą", - pasidžiaugia R.Petrikas.

Kai juostinius fotoaparatus pakeitė skaitmeninių mada, kai kurie senosios kartos fotografai kratėsi šios naujovės, vienas kitas net paniro į depresiją. "Aš irgi maniau: pasikeitė technika, tai ir man jau metas dėti tašką. Tačiau pabandžiau naujoves ir vėl tarsi iš naujo pamėgau fotografiją. Skaitmeninės naujovės suteikia dar daugiau galimybių kurti", - giria Rimantas.

Vaizdai - užgyventas turtas

Dabar jo archyve - tūkstančiai vaizdų. 65 metų fotomenininkas sako, jog tai - didžiausias jo užgyventas turtas. "Bet gal dar ir aš tapsiu milijonieriumi? - juokauja. - Vienas mano pažįstamas visą gyvenimą fotografavo tik kapines. Ir atsirado kolekcininkas, kuris nupirko jo archyvą už milijoną."

Nepasistatė R.Petrikas iš kuklios algos namo, nedomina jo ir kitokia prabanga, net ir jo aparatai bei objektyvai nėra labai brangūs, mėgėjiški. Tačiau juk fotografuoja ne aparatas, o žmogus.

"Neieškau ypač gražių kraštovaizdžių, nes ne kartą įsitikinau: pastebėk tai, ką galbūt ne visi pamato - ir turėsi gerą kadrą. Žmonės neretai stebisi, kai parodau nuotrauką. Klausia - negi mūsų apylinkėse tokių vaizdų radai? O juk kasdien pro ten vaikšto...

Štai ir šiandien pamačiau įdomų gluosnį ir stvėriau aparatą, nes žinau - medis tokia ypatinga šviesa bus apšviestas tik tą minutę, vėliau vėl taps įprastas. Fotografija - matymo menas. Gali būti reikiamu laiku reikiamoje vietoje, bet jei nemokėsi pastebėti to, kas ypatinga - nebūsi įdomus", - svarsto R.Petrikas. Ir vis žvilgčioja į netoliese pūpsantį aparatą.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"