Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITZAPAD-2017
MOKSLAS IR IT

Darbas kaimo mokykloje – karjeros šuolis

 
2017 09 01 11:30
Vaidas Bacys: "Mokykla - kaip mechaninis laikrodis: jei suksi vienoje vietoje, visas mechanizmas veiks, bet jei sukinėsi visur - sulūš." Asmeninio albumo nuotrauka 

Naujuosius mokslo metus Vaidas Bacys sutikdavo ir prestižinėje Šiaulių Didždvario gimnazijoje, kurioje direktoriavo, ir Švietimo ir mokslo ministerijoje kaip viceministras. Ši rugsėjo 1-oji – jau trečia, kai jis vadovauja Šiaulių rajono Aukštelkės pagrindinei mokyklai, ir pirma tapus Kurtuvėnų mokyklos-daugiafunkcio centro vadovu.

Rugsėjo 1-osios išvakarėse „Lietuvos žinios“ su V. Baciu kalbėjo apie jo darbą provincijos mokykloje, vaikų ugdymą, nesibaigiančias švietimo reformas. „Švietimo sistemos problema – baimė klysti. Bijome pasakyti, kad mums kažkas nesiseka, o tada ir nežinome, ką reikia taisyti“, – duodamas interviu sakė Vaidas Bacys.

– Ar pravėrus Aukštelkės ar Kurtuvėnų mokyklų duris Lietuvos švietimo sistemos vaizdas kitoks nei pro ministerijos langą?

– Aukštelkė – besiplečianti gyvenvietė. Šiemet mokyklą lankys 120 mokinių – šešiolika daugiau nei pernai. Paskelbtas modulinio pastato įrengimo lopšelio grupei konkursas, nes mažų vaikų daugėja. Nauja tendencija – grįžtantieji iš užsienio. Šiemet yra du grįžę vaikai iš Anglijos, du – iš Vokietijos.

O Kurtuvėnuose vaikų labai mažėja. Daugiafunkcis centras, kuriame yra ir mokykla, yra gražus, sutvarkytas už Europos Sąjungos pinigus. Dabar yra 28 darželinukai, tai kaimiškoje vietovėje daug, o pradinukų tik aštuoni. Tėvai nenori jungtinių klasių, o vaikų klasėse – po kelis. Save traktuojame kaip bendruomenės centrą, orientuojamės ne tik į vaikų, bet galvojame ir apie suaugusiųjų švietimą. Taip ieškome nišų, kurios leistų mums įrodyti, kad esame reikalingi.

Tad net žiūrėdamas pro dviejų mokyklų langą matai skirtingą vaizdą.

– Ar verta išlaikyti mokyklą, kai už 9 kilometrų yra Šiauliai? Būdamas viceministras gana kategoriškai kalbėjote apie mokyklų tinklo optimizavimą.

– Ir dabar laikausi tos pačios nuostatos: kuo mažesnis vaikas, tuo arčiau namų jis turi mokytis, o didesnis gali pajudėti. Beje, patys priėmėme sprendimą Aukštelkės mokykloje neberinkti devintų klasių, nes manome, kad vaikams reikia vykti į didesnę mokyklą, socializuotis.

– Ar tikrai Aukštelkės mokyklos tualetas kieme?

– Taip. Jis europietiškas, tačiau visiems, išskyrus darželinukus ir pradinukus, tenka eiti į kieme esantį tualetą.

– Ar provincijos mokykloje, kurios tualetas – kieme, galima garantuoti kokybišką šiuolaikinį ugdymo procesą? Ar turite pakankamai kompetentingų mokytojų?

– Turime. Atėjęs į mokyklą nekeičiau nė vieno. Kai iš Vilniaus į Šiaulius persikrausčiusi šeima, leidusi vaiką į privačią mokyklą sostinėje, pasirenka Aukštelkės mokyklą, tai komplimentas mūsų mokytojams. Jie nori dirbti įdomiai, atsiranda moduliai, kurių gal net didelėse mokyklose nėra, pavyzdžiui, „Minecraft: Education Edition“. Jis leidžia ugdyti kūrybiškumą, komandinį darbą, problemų sprendimo įgūdžius.

Tiesa, Šiauliai – netipinis regionas. Jis turi, tiksliau, gal jau reikėtų sakyti turėjo universitetą, rengusį pedagogus, tad jų stygiaus problema čia mažiau aktuali nei kituose regionuose.

Nerimą kelia atskirtis

– Jūsų mokykla – viena iš dešimties, kurioje, kaip pažengusioje informacinių technologijų (IT) srityje, bus išbandomas informatikos mokymas pradinėse klasėse. Neretai ir sostinės mokytojai vengia IT, nes bijo apsikvailinti prieš geriau už juos technologijas išmanančius vaikus. Ar nebuvo problemų rasti IT mokytoją?

– Mokytojas neturėtų bijoti pasakyti, kad jis ne viską sugeba. Kaip tik tada vaikai tampa jo pagalbininkais, prasideda tikrasis mokymasis. Jis turi būti įtraukus, nereikia jėgos pozicijų.

Jau dabar nuo pradinių klasių mokome IT, programavimo, robotikos. Pagrindinė – biologijos, fizikos ir chemijos mokytoja, bet to moko ir kiti, pradedant pradinukų mokytojais, nes kitaip šiais laikais jau neįmanoma. Mūsų mokytojai linkę mokytis.

– Laikotės Suomijos, kurioje yra viena geriausių švietimo sistemų, filosofijos – visiems vienodai kokybiškas švietimas, o kaimiškųjų ir didmiesčių prestižinių mokyklų lygis negali skirtis?

– Suomių principas labai aiškus – švietimo sistema turi būti tolygi. Lietuvos problema ta, kad daug kalbame apie vaikų segregaciją. Man kelia nerimą didėjanti socialinė atskirtis tarp tos visuomenės dalies, kuri labai sėkminga, ir tų, kuriems ne taip sekasi. Švietimo sistema turėtų siekti, kad dabartinė vaikų karta gyventų kokybiškai geriau nei jų tėvai. Išsilavinę tėvai dėl to labai stengiasi, o švietimo sistemos pagalba ir visoms kitoms šeimoms turėtų būti didesnė.

Pavyzdžiui, nors daug diskutuojama apie mokslo metų ilginimą, mes tikrai turėsime ką veikti. Ir dabar visą vasarą dirbome dienos centre, kur nuo 9 iki 18 val. tėvai galėjo palikti vaikus nemokamai. Labai stengiamės, kad vaikai kuo daugiau sužinotų ir pamatytų, nes, matyt, ne visi tėvai gali jiems padėti tai padaryti.

– Ar manote, jog yra gerai, kad prestižinės gimnazijos atsirenka vaikus? Ar tai darėte ir Šiaulių Didždvario gimnazijoje, kai buvote jos direktorius? Ar labai skiriasi Didždvario gimnazijos ir Aukštelkės mokyklos vaikų gebėjimai?

– Formaliai atranka nebuvo vykdoma, bet jos elementų buvo. Tėvai pasirenka tam tikras mokyklas, į gimnazijas patenkama pagal ligtolinio mokymosi vidurkius. Akivaizdu, kad ne visiems Platonas ar Sokratas – mėgstamiausi autoriai, kažkas turės taisyti automobilius arba kepti duoną. Manau, kad pirminė švietimo pakopa turi būti labai tolygi, o aukštesnėje derėtų pripažinti vaikų skirtybes. Nuo devintos klasės jiems tolesnį kelią reikėtų rinktis pagal gebėjimus ir maksimaliai siekti rezultatų.

Baigę aštuonias klases Aukštelkėje beveik visi vaikai sėkmingai įsilieja į miesto gimnazijas. Pavyzdžiui, „Romuvos“ gimnazijoje jų mokymosi vidurkis tarp bendraamžių – geriausias.

– Ar Z kartą patraukti mokytis galima tik kokiais nors įspūdingais efektais, žaidimais? Ji nepasiduoda tradiciniam mokymui?

– Pavyzdžiui, Lietuvoje yra dailyraščio tradicija. Bet juk rašoma nebūtinai parkeriu. Nesakau, kad nereikia mokyti rašyti ranka, bet ši karta pasaulį suvokia kitaip. Jei mokytojams rašymas parkeriu toks svarbus, tai gal ir mokymo planus jie galėtų rašyti ranka? Reikia laisvesnio požiūrio.

Pedagogų stygius – ne drama

– Ar Aukštelkės mokytojai dalyvauja pedagogų streikuose? Ar pritariate tokiai pedagogų kovos už savo teises formai? Beje, kiek jūsų mokykloje mokytojai vidutiniškai uždirba?

– Mažų mokyklų mokytojai nėra tokie drąsūs, jie nestreikavo. Manau, kad mokytojai turi teisę reikalauti geresnių sąlygų, nes jei jie to nemokės daryti, negalės ir vaikų išmokyti ginti savo teises.

Negalėčiau vienareikšmiškai sakyti, kad mokytojų atlyginimai tikrai nėra maži. Visu krūviu dirbantis mūsų mokyklos mokytojas gauna nuo 600 iki 800–900 eurų atskaičius mokesčius. Jauni specialistai gauna 600 eurų, tad pakėlus atlyginimų minimumą gal geriau apsimoka pusantro etato dirbti valytoju, nes gautum tą patį atlyginimą. Žadama pereiti prie etatinio atlyginimo, bet niekas nesupranta, kas tai yra. Ar tai klasės krepšelio priedas? Bet ir dabar jį turime, nes kaimiškoje vietovėje mokytojas gali turėti gerokai mažiau mokinių nei mieste. Suprantu, kad kai kuriuos klausimus, pavyzdžiui, dėl klasių dydžio, vaikų skaičiaus, reikia spręsti.

– Ką daryti, kad neišsipildytų prognozės, jog vyresnio amžiaus mokytojų karta išeis ir neliks kam mokyti vaikų?

– Man 45-eri, mokykloje esu vienas iš vyriausiųjų. O dėl prognozuojamo mokytojų stygiaus kartais juokauju, kad iš to galime padaryti didelį gėrį: įvyks tikroji švietimo reforma, nes pasikeis 40–50 proc. mokytojų. Nereikia dramatizuoti – vietos neliks tuščios. Tačiau pedagogų rengimas galėtų būti lankstesnis. Dabar į mokytojus eina tikrai ne patys gabiausi, tad gal geriau leisti ateiti į mokyklą gabiausiems, bet kurie vėliau nutarė imti mokytojauti.

– Ar tikrai Aukštelkės mokykloje – visiška demokratija: įvairius sprendimus priimate balsuodami, o vaikų nuomonė gali nugalėti mokytojų?

– Bandome diegti tokią sistemą. Taip, vaikų nuomonė gali lemti. Pavyzdžiui, mokytojai kėlė klausimą, kad reikia grąžinti skambutį prieš pamoką ir po jos. Vaikai balsavo prieš, nes yra susitarimas: jei atlikti visi darbai, nebūtina sėdėti klasėje iki pamokos pabaigos, o jei nespėta darbo baigti iki pamokos galo, tai reikia padaryti per pertrauką. Žinoma, laikantis nustatytų sanitarinių normų.

Tvyro baimė klysti

– Kas jums pačiam labiausiai nepatiko mokykloje, kai buvote moksleivis?

– Imitacija, kurios mokykloje ir dabar labai daug. Skeptiškai vertinu įvairius mokyklinius renginius, nes man atrodo, kad dažnai jie organizuojami suaugusiesiems, o vaikams tai neįdomu ir nesvarbu. Reikėtų kiek įmanoma vengti imitacijos, nes ji ir žlugdo visą mūsų švietimo sistemą. Pavyzdžiui, savanoryste vadiname savo klasės tvarkymą ar pagalbą draugui, o juk tai – elementarūs dalykai.

– Ar po švietimo ir mokslo ministrės Jurgitos Petrauskienės susitikimo su savivaldybių atstovais jums tapo aiškiau, kaip iš tikrųjų ketinama reformuoti bendrąjį lavinimą, neskaitant smulkmenos, kad pailginami mokslo metai?

– Buvo pateikta daug duomenų apie švietimą, bet jau norisi ir aiškumo, kaip iš tiesų ketinama spręsti problemas. Pavyzdžiui, nors bendras vaikų skaičius Lietuvoje liovėsi mažėti, bet tik ne kaimiškose vietovėse. Tad neaišku, kas bus daroma su jų mokyklomis. Dar būtina skirti dėmesio mokymo programoms. Štai suomiai ugdo kompetencijas – moko rašyti, komunikuoti, spręsti problemas, o tai šiandieninei visuomenei labai svarbu. Mes puolėme mokytis aktyvių mokymo metodų ir tikėjomės, kad tai bus panacėja. Mokyti žaidžiant išmokome, tačiau esminis klausimas kitas – ne kaip, o ko mokome.

– Vis dėlto kas, jūsų vertinimu, šiandieninėje Lietuvos mokykloje prasčiau nei, tarkime, Estijoje ir Suomijoje, kad tarptautiniuose PISA ir kai kuriuose kituose tyrimuose esame įstrigę vidutiniokų pozicijose?

– Švietimo sistemos problema – baimė klysti. Bijome pasakyti, kad mums kažkas nesiseka, o tada ir nežinome, ką reikia taisyti. Daug kalbėjome apie kritinį mąstymą ar rašymo kultūrą, bet tų problemų taip ir neišsprendėme. Švietimo srityje – per daug kompromisų, visi elgiasi atsargiai, nes tai labai jautri sritis, ir visi mano ją išmanantys, mat visi mokėsi mokykloje. Todėl įvykdyti kokios nors esminės reformos neįmanoma, keičiami tik paviršiniai dalykai. Kol mes perkame menzūrėles, estai investuoja į IT ar svarsto pereiti prie 70 minučių pamokos. Lietuvoje būtų šaukiama, kad tai – tradicijų laužymas.

Mums trūksta proveržio, bandome orientuotis į labai daug sričių, o reikėtų išskirti dvi tris ir bandyti jas keisti. Mokykla – kaip mechaninis laikrodis: jei suksi vienoje vietoje, visas mechanizmas veiks, bet jei sukinėsi visur – sulūš. Dabar jau patys netikime tomis reformomis, nes prarandame jų prasmę bėgdami, imdamiesi vis kažko nauja, nemąstydami, nereflektuodami.

– Tai kaip siūlote sukti tą laikrodį?

– Manau, kad esminis dalykas – kūrybinis rašymas. Nesvarbu, matematikos, lietuvių kalbos ar dar kokia pamoka, reikia mokyti teksto suvokimo, gebėjimo logiškai, nuosekliai, argumentuotai dėstyti savo mintis. Reikėtų atsisakyti testavimo su variantais sistemos. Baiminamasi, kad tokiu atveju vertinimas taps subjektyvesnis. Tačiau visas pasaulis eina ta kryptimi, kad žmogus turi kurti, o nieko geriau neišrasta to mokantis, kaip rašyti. Kol to neišmoksi, kol nesuvoksi teksto, tol nepradėsi mokytis.

Iškreiptas vaizdas

– O kokios klaidos strateguojant bendrojo lavinimo sistemą padarytos, kai ėjote viceministro pareigas?

– Viena klaida padaryta visos valstybės mastu – mažintos lėšos vienodai visoms sritims. Gaila, kad mums pritrūko atkaklumo apginti savo idėją peržiūrėti programas, 30 proc. mažinti jų apimtį. Susidūrėme su labai dideliu pasipriešinimu, nes mokytojams labai sunku suprasti, kaip galima ko nors iš programos atsisakyti, tad 11–12 klasių programos kiek sumažintos, bet ne visur ir ne tiek, kiek reikėjo.

Nepavyko visiškai įgyvendinti suplanuoto tinklo optimizavimo, nes tėvai nori, kad vaikas baigtų mokyklą gimtajame kaime, nors vyresniems vaikams reikia ir daugiau mokytojų dalykininkų, ir didesnio socialinio konteksto, kad jie mokytųsi prisitaikyti prie šiandieninio konteksto.

– Dar neseniai rugsėjo 1-ąją eidavote į Švietimo ir mokslo ministeriją ar į prestižinę gimnaziją...

– O dabar – į Aukštelkės ir Kurtuvėnų mokyklas. Manau, kad tai – karjera. Vyrauja nuomonė, kad dirbti gimnazijoje – prestižas, o pagrindinėje ar pradinėje mokykloje – ne. Tai iškreiptas vaizdas, nes jei iš pradžių vaikui padedami geri pagrindai, viršutinėje pakopoje reikia tik juos tobulinti.

Galų gale, niekas nedraudžia dalyvauti konkursuose dirbti gimnazijoje, bet man įdomu išbandyti tai, kas nauja. Reikėtų, kad kuo daugiau mokytojų sakytų „įdomu“, o ne „nusibodo“.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR IT
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"