TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS

Darbų pirkimą reikia kriminalizuoti

2013 06 04 16:13
paperwritingservice.info nuotrauka

Mokslo darbų pirkimas nėra normalus verslas, nes studentai ir darbus parduodantys asmenys sudaro neteisėtas sutartis, “Transparency International” Lietuvos skyriaus (TILS) ir “Žinių radijo" laidoje “Skaidrumo linija” sakė teisininkas, dėstytojas Vaidotas Granickas. Anot jo, rašto darbų pardavimas turi būti aiškiai įvardytas kaip neteisėta ekonominė veikla.

Daugiau nei prieš metus Jūs dirbote su darbą rašiusiu ir pardavusiu asmeniu. Sakykite, kas tai buvo per atvejis ir kaip galiausiai viskas baigėsi?

Darbą rašęs ir pardavęs asmuo kreipėsi teisinės pagalbos, nes gavo pranešimą iš mokesčių administratoriaus (VMI – TILS), kad privalo mokėti baudą už nedeklaruotą veiklą. O Mokesčių inspekcija buvo gavusi skundą iš studentės, kuri atsisakė mokėti už jai to asmens parašytą baigiamąjį darbą, kurį jau buvo ir apsigynusi. Mano žiniomis, byla nepasiekė teismo, kadangi darbą rašęs asmuo geranoriškai sumokėjo baudas mokesčių administratoriui. Iš esmės tai buvo tik skundas siekiant nesumokėti už paslaugas, o asmuo sumokėjo baudas mokesčių inspekcijai.

Galiausiai mergina sumokėjo už nusipirktą darbą?

Nežinau. Įdomu buvo, jog sprendžiant, ką patarti asmeniui, paskambinau į Mokesčių inspekciją. Man buvo pranešta, kad darbų rašymą ekonominės veiklos rūšių klasifikatoriuje (teisėtų veiklų sąraše – TILS) įmanoma priskirti prie švietimui būdingos paslaugų veiklos. Paprasčiau tariant, valstybės institucijų pozicija tuo metu buvo aiški – mokėk mokesčius ir viskas bus gerai.

Kaip Jūs manote, kai yra perkami darbai ir vėliau už juos atsiskaitoma kaip už savo, kieno atsakomybė yra didesnė – ar studento, kuris naudojasi ir nusipirko tuos darbus, ar įmonės, kuri pardavė ir parašė?

Abi šalys sudaro sandorį, kuris negali būti sudarytas ir kuris negalioja. Studentas rizikuoja labiau negu įmonė, nes gali būti pašalintas iš universiteto už akademinės etikos pažeidimus. Įmonės atsakomybė kol kas apsiriboja tiktai tuo, kad gali būti įpareigota grąžinti studentui prieš tai sumokėtus pinigus. Kyla abejonė, ar tokia sankcija yra pakankama, kad įmonė atsisakytų užsakymo iš studento. Visgi kalbėti apie atsakomybę ir bausmes yra ankstoka, nes veikla nėra kriminalizuota – jokių viešosios teisės sankcijų už tokią veiklą nėra numatyta.

Ar nėra taip, kad dėl komercinės veiklos, kuri pati yra laikoma teisėta, atsiranda neteisėtos pasekmės, t.y. kai studentas tuos parašytus darbus naudoja kaip savo?

Galbūt. Aš norėčiau pereiti prie pasiūlymo mokesčių administratoriui (VMI – TILS), kadangi universitetai šioje kovoje yra vieniši. Jie nusistato draudimus tik savo etikos kodeksuose ir gali taikyti atsakomybę už akademinės etikos pažeidimus tiek dėstytojams, kurie rašo darbus, tiek studentams, kurie juos perka. Iš esmės patys veiksmai, kai užsakomas darbas, jau yra laikytini neteisėtais, nes jie nesukuria teisėto produkto. Sudaromas neteisėtas ir negaliojantis sandoris, apie kurį apie abi šalys žino. Po teismo sprendimo, apie kurį kalbėjome (sprendimas dėl buvusios MRU studentės skundo – TILS), tapo aiškiau, nes yra formuojama teisminė praktika, kuri yra didelis žingsnis į priekį.

Kokią žinutę šį formuojama teisinė praktika siunčia studentams ir darbus rašančioms įmonėms?

Žinutė yra labai paprasta – kol kas pagal ekonominės veiklos rūšių klasifikatorių pardavinėjančiojo veiklą galima priskirti prie tam tikros veiklų grupės. Kol taip yra, nebus taikomos sankcijos tam, kuris rašo tuos darbus. Studento atveju tai priklauso nuo universiteto pozicijos. Tačiau aš nesutinku su kai kur internete pasirodžiusia informacija, kad etikos kodeksai yra neveiksmingai taikomi. Peržiūrėjus spaudą galima pamatyti, kad yra pašalinama daug studentų už plagijavimą ir darbų užsakinėjimą. Tokie faktai paaiškėja. Visgi valstybės mastu priemonių yra mažai, tačiau tai jau yra klausimas įstatymų leidėjui.

Švietimo ir mokslo ministras Dainius Pavalkis yra sakęs, kad diplominių darbų pardavimas yra normalus verslas.

Jeigu įstatymo leidėjo pozicija yra tokia, tai iš esmės reiškia, kad viešojoje erdvėje niekas nesikeis.

Ką Jūs manote apie tai, kad akademinio nesąžiningumo problemas pirmiausia turėtų spręsti patys universitetai?

Jokiu būdu. Universitetai yra vieniši šioje kovoje, jie ir taip taiko įvairias priemones, kiek tik gali. Pavyzdžiui, aš dar dirbu Socialinių mokslų kolegijoje ir ten yra užtikrinamas studento atvykimas, aiškiai sudaromas grafikas iki kada studentas turi pristatyti darbo dalis vadovui, kad gautų jo parašą. Ir kada vykdoma tokia kontrolė – dažnai susitinkama su studentu, kalbamasi – studentui yra sunkiau plagijuoti arba pirkti darbą. Iš karto matosi, kai bendrauji su studentu, ar darbas yra jo parašytas, ar ne. Bendraujant visa tai atsiskleidžia. Universitetai taip pat turi ne vieną priemonę, t.y. šalinti iš universiteto, galima taikyti ir tam tikrą prevenciją. Bet to nepakanka, nes universitetai veikia tik savo autonomijos ribose. Tuo tarpu valstybė net nedraudžia tokios veiklos. Sakyčiau, kad ekonominės veiklos rūšių klasifikatoriuje reiktų aiškiai nurodyti, kad diplominių darbų rašymas ir pardavimas nepakliūna į šį klasifikatoriaus sąrašą. Tai jau būtų pirmas žingsnis ir reali valstybės pagalba.

Ar nėra taip, kad rašto darbų pirkimas ir pardavimas yra tiesiog naudingas visiems – tiek studentams, kurie perka darbus, tiek įmonėms, kurios parduoda tuos darbus, ir gal netgi pačioms aukštojo mokslo institucijoms, kurias tie studentai su nupirktais darbais iš dalies išlaiko?

Nesutinku su šia pozicija, kad darbų pirkimas yra naudingas aukštojo mokslo intitucijai. Ilgalaikėje perspektyvoje tokių aukštojo mokslo diplomais mojuojančių specialistų žinios labai menkins universiteto diplomo vertę, o tai atsilieps ir stojančiųjų skaičiui. Tai gali būti viliojantis pragyvenimo šaltinis sunkiai besiverčiantiems dėstytojams, tačiau prisimenu Konfucijaus mintį – „nevertas būti mokytoju tas, kuris galvoja apie sotų ir ramų gyvenimą“. Čia galbūt idealistiškai nuskambėjo, bet renkantis profesiją reikia susitaikyti su jos teikiamais privalumais ir trūkumais.

Paminėjote dėstytojus. Ar jie irgi užsiima tokia veikla?

Tai yra pažeidžiama grupė, kadangi tai yra specialistai ir jų pajamos yra mažos. Galima sakyti, kad tai yra rizikos grupė. Sunku yra kažką kaltinti, bet jie yra specialistai, kurie gauna pakankamai nedidelius atlyginimus ir tada pagunda yra automatiškai didesnė.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"