TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS

Dėl mokslinių tyrimų Lietuvoje: gal verta eiti itin radikaliu keliu

2014 02 17 14:46
Habil.dr. V.Vaičaitis jau tris dešimtmečius dirba lazerių fizikos srityje. Ritos Stankevičiūtės (LŽ) nuotrauka

Padažnėjo diskusijų dėl galimų Mokslo ir studijų įstatymo pataisų, bet kol kas aistros verda tik dėl universitetinių studijų. Ne mažiau svarbi įstatymo dalis – mokslinių tyrimų reglamentavimas, tačiau dėl jo diskusijų beveik nevyksta. Nejaugi manoma, jog mokslinė dėstytojų kvalifikacija neturi įtakos dėstymo kokybei ar kad Lietuvoje bent mokslo tiriamojoje srityje viskas idealu ir nieko jau nebereikia keisti?

Dėl pirmos klausimo dalies, manau, neverta diskutuoti, tačiau Lietuvos mokslo kokybės vertinimas nėra toks vienareikšmis. Visų pirma, nėra vieno aiškaus mokslinių tyrimų vertinimo kriterijaus, o jei vadovaujamasi keliais, iškart kyla diskusijų dėl jų santykinės svarbos, ypač vertinant skirtingų mokslo sričių ar krypčių laimėjimus. Nesigilindamas į tas peripetijas norėčiau paanalizuoti Lietuvos mokslo padėtį vienu, bet, ko gero, svarbiausiu - mokslinių publikacijų - aspektu.

Ir buhalteriai, ir vadybininkai

Mokslinės informacijos instituto (ISI) duomenis, Lietuvoje parašoma (ar bent turi lietuviškas afiliacijas) šimtai mokslinių darbų. Nuo 1990 metų bendras publikacijų skaičius (įskaitant tiksliuosius, socialinius, humanitarinius mokslus, menus bei pranešimus prestižinėse konferencijose) išaugo daugiau nei 11 kartų ir 2008 metais pasiekė 3206. Įdomu, kad vėlesniais metais publikacijų ne tik nedidėjo, bet ėmė stipriai mažėti. Gal kiek geresnė padėtis buvo tiksliųjų mokslų srityje: publikacijų prestižiniuose mokslo žurnaluose (neįskaitant pranešimų konferencijose) skaičius nustojo sparčiai augti jau 2007 metais, tačiau vėliau bent nemažėjo, stabilizavosi maždaug ties 2000 publikacijų per metus.

Prisipažinsiu, tokia statistika gerokai nustebino. Lietuvoje moksliniai tyrimai, bent jau iš pirmo žvilgsnio, organizuojami taip, kaip ir visame pasaulyje: mokslininkai reguliariai (gal net per dažnai) atestuojami, o mokslo įstaigos reitinguojamos vadovaujantis pasaulinio lygio standartais. Tai kas gi nutiko 2007-2008 metais? Pirmiausia į galvą ateina tokie faktai: 2006-2009 metais buvo vykdoma Lietuvos mokslo instutucijų bei mokslinių tyrimų reorganizacija, priimtas dabartinis Mokslo ir studijų įstatymas. Ir dar vienas ne mažiau svarbus įvykis: 2004 metais Lietuva įstojo į Europos Sąjungą (ES), o maždaug 2006-2008 metais mokslo institucijas pasiekė didžiulės ES struktūrinių programų lėšos.

Panašu, kad vienas ar abu šie veiksniai ir sumažino Lietuvos mokslo „produkcijos“ lygį. Apie ES struktūrinių (o kartais net ir biudžetinių) lėšų panaudojimo subtilybes jau buvo daug rašyta. Vien ko vertas Viešųjų pirkimų įstatymas, visus mokslininkus, profesorius ar net akademikus prilyginantis smulkiems kišenvagiams ir verčiantis pildyti daugybę ataskaitų, pagrindimų, lentelių, organizuoti konkursus ir iš esmės tapti kvalifikuotais buhalteriais ir vadybininkais. Turbūt siekiant šioje srityje dar labiau pakelti mokslininkų kvalifikaciją jau prigalvota įvairiausių finansavimo būdų: nuo 2,5 tūkst. litų vertės studentų praktikų iki kelių ar net keliasdešimties milijonų litų apimties ES pinigais remiamų projektų. Nors teisybės dėlei reikėtų paminėti, kad pastaruoju metu atsirado ir tokių finansavimo metodų, kai mokslininkams nebeužkraunama tiek daug vadybinio bei buhalterinio darbo, vis dėlto nepanašu, kaip matyti ir pateiktame grafike, kad publikacijų skaičius ateityje iš esmės didės ar bent 2014-aisiais bus gerokai didesnis nei ankstesniais metais.

Stengiantis išgyventi ir prisitaikyti

Taigi lieka kitas veiksnys, galimai stabdantis mokslinę veiklą – mokslo institucijų pertvarka bei mokslinių tyrimų vertinimo metodikos keitimas. Apie aukštojo mokslo kokybę, studentų krepšelius, mokėjimo už mokslą tvarką, universitetų bei kitų mokslo institucijų valdymo modelius, struktūrą taip pat prirašyta labai daug publikacijų, paskelbti net keli Konstitucinio Teismo išaiškinimai. Norėčiau atkreipti dėmesį, kad terminas „aukštasis mokslas“ dažniausiai vartojamas tik kaip universitetinio mokymo sinonimas, o tai iš esmės susiaurina mokslo supratimą. Vis dėlto eilinius mokslininkus labiau veikia ne struktūrinės mokslo valdymo permainos (ne taip jau ir svarbu, kas valdys universitetą ar institutą, kuriame jie dirba - „savi“ senato nariai ar, pavyzdžiui, ministerijos paskirti funkcionieriai), o atliekamų tyrimų kokybės vertinimo kriterijai bei sąžiningu darbu įgyjamos socialinės garantijos.

Kaip Lietuvoje žiūrima į mokslo žmones ir kokias socialines garantijas šiuo metu jie gauna, turbūt geriausiai parodo faktas, kad ne per seniausiai beveik visi mokslininkai vietoj eilinės atestacijos buvo priversti dalyvauti konkursuose dėl pareigų, kurias iš tiesų jau eina po 20-30 metų. Toks požiūris į mokslininkus bei jau minėtos mokslinių tyrimų finansavimo problemos tikriausiai neskatina jų lojalumo nei savo institucijoms, nei Lietuvai. Gal matydami, kokia „šviesi“ ateitis laukia, jauni ir perspektyvūs mokslininkai, doktorantai ar net studentai mieliau renkasi emigraciją nei mokslinius tyrimus Lietuvoje. Kiti, tiek jauni, tiek ir patyrę, stengiasi išgyventi ir prisitaikyti prie nuolat kintančios jų darbo rezultatų vertinimo sistemos: sunkiai dirba laboratorijose, dėsto studentams, rašo publikacijas ir vykdo vis griežtėjančius atestacijų bei konkursų reikalavimus.

Kai vienas lygu keturiems

Lietuvos mokslinių publikacijų, referuojamų ISI duomenų bazėse, skaičius: raudoni stulpeliai – bendras skaičius, juodi stulpeliai – straipsniai periodiniuose recenzuojamuose mokslo žurnaluose.

Vis dėlto atsiranda nemažai ir tokių mokslininkų, kurie ne tik lengvai atestuojami, bet ir sugeba dirbti mokslinėse (ir ne tik) kompanijose, spėja joms vadovauti ar net sėkmingai ūkininkauja. Drįstu tvirtinti, jog tokia paradoksali padėtis susidarė dėl keistokai nustatytų mokslo darbuotojų minimalių kvalifikacinių pareigybių reikalavimų. Nors ir griežtai reikalaujama gana ojektyviai nustatyto publikacijų skaičiaus, visiškai neatsižvelgiama į tų publikacijų bendraautorių skaičių. Pavyzdžiui, mokslininkas, vienas per metus parašęs vieną publikaciją, kotiruojamas lygiai taip pat, kaip ir kiekvienas iš keturių mokslininkų grupės narių, taip pat parašiusių vieną, tokio pat lygio, bet bendrą publikaciją. Iš pirmo žvilgsnio ugdomas mokslininkų draugiškumas, skatinamas bendradarbiavimas, ypač su užsienio kolegomis, kurie paprastai publikuoja gerokai daugiau mokslinių straipsnių nei lietuviai. Deja, kaip jau minėta anksčiau, daugelis mokslininkų buvo priversti tapti puikiais vadybininkais ir gana greitai suprato, kad mokslininkų bendradarbiavimas ar bendri moksliniai tyrimai gali būti formalūs. Kitaip tariant: "Šiandien į bendraautorius prirašiau tave, ryt - tu mane, ir abu be didelių pastangų turėsim dvigubai daugiau publikacijų“.

Taip neformalios grupės didėja, kiekvieno mokslininko publikacijų gausėja, bet bendras jų skaičius, deja, net mažėja. Aišku, įrodyti, kad vyksta toks prirašinėjimas, beveik neįmanoma ir vargu ar verta. Tačiau bendraautorių skaičiaus didėjimo tendencija pastaruoju metu itin ryški. Prieš 10-15 metų daugelyje fizikos sričių keistai atrodydavo publikacijos, pasirašytos keturių ar penkių mokslininkų, o dabar jau nebestebina ir vidutinio lygio straipsneliai, „parašyti“ net 16 bendraautorių. Beje, tai ne tik Lietuvos, bet ir pasaulinė tendencija, gal kiek mažiau paveikusi JAV mokslininkus. Ji iškreipia mokslinių tyrimų finansavimo sistemą, pagrįstą publikacijų skaičiumi vertinama mokslininkų kvalifikacija. Taip didesnėms, nors ir ne itin efektyvioms mokslininkų grupėms sudaromos kur kas geresnės sąlygos papildomam finansavimui gauti, nes beveik kiekvienas jų narys atskirai ekspertų vertinimui gali pateikti daug, nors ir tų pačių mokslinių publikacijų.

Į gylį ar paviršiumi

Dar vienas veiksnys, neskatinantis mokslinių publikacijų skaičiaus augimo, mano manymu, yra habilituoto daktaro laipsnio (ar bent habilitacijos procedūros ) panaikinimas. Kartu su mokslinių publikacijų bendraautorių skaičiaus ignoravimu tai pamažu veda ir prie daktaro laipsnio bei viso Lietuvos mokslo lygio degradavimo. Taip net atsitiktinai į doktorantūrą patekęs jaunuolis dažnai sėkmingai tampa mokslų daktaru, nes moksliniai vadovai paprastai būna labai suinteresuoti tokia savo doktorantų studijų pabaiga (vėl tos atestacijos!). Turėdamas vadybininko gabumų, toks jaunas daktaras gana greitai gali „prisirinkti“ 20 mokslinių publikacijų ir pretenduoti į vyriausiojo mokslo darbuotojo ar net profesoriaus etatą. Kita vertus, maždaug 28 metų mokslininkai, įgiję daktaro laipsnį, iki pat karjeros pabaigos (daugiau nei 35 metus!) kaip ir nebeturi motyvacijos kelti mokslinę kvalifikaciją, spręsdami sudėtingas mokslines problemas ir sistemingai rašydami vis gilesnes mokslines publikacijas. Lengviau slysti paviršiumi, prie ir šiaip ne itin vertingų publikacijų prirašant kolegas ir prisirašant pačiam, nes vis tiek ateityje būtų vertinamas tik tų publikacijų, o ne jų bendraautorių skaičius. Planuojant rašyti habilitacinį darbą bendraautorių skaičius būdavo labai svarbus, nes tos pačios publikacijos nebuvo galima panaudoti keliems habilitaciniams darbams. Tiesa, ir jaunieji mokslininkai kas kelerius metus turi pereiti atestacijų procedūras, tačiau jos dėl anksčiau minėtų priežasčių komunikalioms asmenybėms dažnai yra tik formalumas.

Nepritariantieji šioms mintims gali teigti, jog publikacijų skaičius negali būti vienintelis mokslinio darbo vertinimo kriterijus. Turi būti atsižvelgta ir į tokius veiksnius kaip patentų bei naujų technologijų kūrimas, vykdomų tyrimų reikšmė Lietuvos bei pasaulinio mokslo kontekste, ryšiai su pramone. Visa tai tiesa, bet niekas tikriausiai nedrįstų paneigti fakto, jog pagrindinis mokslinio darbo bei individualių mokslininkų vertinimo kriterijus visame pasaulyje yra būtent publikacijų skaičius ir su juo susiję išvestiniai parametrai: citavimo skaičius, žurnalų, kuriuose publikuojamasi, prestižas ir panašiai. Be to, reikia pažymėti, jog kriterijai, susiję su patentų skaičiumi bei naujų technologijų kūrimu tarptautiniu mastu negali būti visiškai objektyvūs, nes yra tiesiogiai susiję su bendra atskirų šalių ekonomikos padėtimi bei jų inovatyvių pramonės šakų lygiu.

Dar vienas potencialių oponentų argumentas galėtų būti teiginys, jog svarbu ne kiekybė, o kokybė, t.y. geriau mažiau, bet aukštos kokybės publikacijų ar patentų, nei daug mažos mokslinės vertės makulatūros. Ir iš tiesų šia kryptimi Lietuvoje tikrai nemažai padaryta. Gerokai suprastinta projektų paraiškų bei jų ataskaitų vertinimo sistema, vertinimo kriterijai tapo aiškesni ir artimesni pasauliniams, moksliniai žurnalai diferencijuojami pagal jų prestižą. Bent jau gamtos mokslų srityje tapo beveik beprasmiškas mokslinės „makulatūros“ spausdinimas trečiarūšiuose pseudomoksliniuose žurnaluose. Tačiau akivaizdu, jog to nepakanka. Iki šiol beveik nėra lietuviškų publikacijų tokiuose prestižiniuose tarptautiniuose žurnaluose kaip „Science“ ar „Nature“. Tiksliau, lietuviškų pavardžių galima rasti, bet be lietuviškų afiliacijų.

Kad orkestras grotų geriau

2013 metais gauta informacija iš Europos mokslinių tyrimų tarybos - dar vienas faktas, liudijantis, jog Lietuvos mokslo lygis, švelniai tariant, nėra aukščiausias. Europos mokslininkai, laimėję neseniai vykusį prestižinį konkursą dėl vadinamųjų dotacijų patyrusiems tyrėjams, išsidalijo 680 mln. eurų. Lietuviai negavo nieko. Padėties, manau, nepakeis ir iš ES atėjusi iniciatyva kurti išmaniąsias specializacijas. Ji pagal jau susiformavusias Lietuvoje „tradicijas“ bus pritaikyta vietinei specifikai - kaip jau dabar aiškėja, tik perskirstant finansavimo srautus tarp pagrindinių Lietuvos mokslo institucijų, bet iš esmės daugiau nieko nekeičiant. Nors visi žino, jog vien sukeitus muzikantus vietomis orkestras nepradeda geriau groti.

Klausimas, ką daryti, kad moksliniai tyrimai būtų efektyvesni ir rezultatyvesni, tampa vis aktualesnis. Esminius šios problemos sprendimo būdus, ko gero, galėtų pasiūlyti tik gerai informuotų, profesionalių ir neangažuotų mokslo analitikų (jei tokių iš viso yra Lietuvoje) komanda, turinti palaikymą Vyriausybėje ir Seime. Bent iš dalies padėtis pagerėtų, jei būtų atsižvelgta į pastabas dėl publikacijų bendraautorių skaičiaus, habilitacijos procedūros ir maksimalaus mokslinių projektų paraiškų ir ataskaitų vertinimo kriterijų suprastinimo. Gal vertėtų eiti itin radikaliu keliu: bent dalį papildomo finansavimo mokslininkams skirti atsižvelgiant į jų kompetenciją, pagrįstą publikacijomis ar realizuotais patentais, nereikalaujant nei tuščiažodžiavimo, kad pasižada vykdyti itin aktualius ir svarbius mokslinius tyrimus ir gauti konkrečių rezultatų, nei išplėstinių ataskaitų, dažnai parašytų be pagrindo giriantis? Jei taip paskirti pinigai būtų išleisti ne pagal paskirtį ir per ataskaitinį periodą publikacijų skaičius liktų minimalus, tokie mokslininkai ateityje automatiškai negalėtų pretenduoti į papildomą savo tyrimų finansavimą.

Habil. dr. Virgilijus Vaičaitis yra Vilniaus universiteto Lazerinių tyrimų centro vyresnysis mokslo darbuotojas

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"